Šypsena sumažina įtampą, suartina, skatina bendrauti. Todėl ją, kaip galingą poveikio kitam asmeniui priemonę, į savo arsenalą įtraukė visi, siekiantys ką nors mums parduoti ar įpiršti.
Tik viena iš devyniolikos
Kurdami žmogaus veido mimiką, dirba per keturiasdešimt veido raumenų - nuo stambesnių iki pačių smulkiausių. Psichologijos mokslas išskiria net devyniolika šypsenos rūšių. Pasirodo, visos jos, išskyrus vieną, yra nenuoširdžios.
Daugelis jų - saldūs vypsniai, kuriais siekiama įsiteikti, nuraminti grėsmingai atrodantį žmogų. Kartais taip siekiama apgauti ar išlupti iš kito tai, ko jis kitaip neatiduotų.
Ne vienas žmogus yra nusipirkęs visai nereikalingų daiktų vien todėl, kad juos siūlydamos pardavėjos žavėjo savo manekeniška šypsena.
Maskuoja nerimą ir nesaugumą
Yra kultūrų, kuriose šypsena lyg kauke pridengiami tikrieji jausmai. Neretai tokia šypsena tampa didžiųjų miestų gyventojų įrankiu. Žmonių knibždėlyne, kuriame nėra galimybės pasislėpti ir likti su savo jausmais, šypsena sukuria barjerą, apsaugantį katastrofiškai sumažėjusią asmens psichologinę erdvę.
Apsaugančia, tačiau nenuoširdžia šypsena siekiama užmaskuoti pyktį ir nuoskaudas, nerimą ir nesaugumo jausmą. Todėl šypsosi rinkėjų puolami politikai, įkyriems ar nerimo apimtiems pacientams ir jų artimiesiems šypsosi iš koto po sunkių operacijų virstantys medikai, šypsosi bankų tarnautojai, šimtąjį kartą per dieną aiškindami lankytojams tuos pačius dalykus.
Tikrasis džiaugsmo ženklas
Retas kuris susimąsto apie šypsenos mechaniką. Kaskart, kai žmogus šypsosi, dirba didysis skruosto raumuo. Jį nesunku apčiuopti: jis leidžiasi nuo skruostikaulio iki viršutinės lūpos ir pakelia aukštyn lūpų kampučius - taip jis suformuoja šypseną.
Priversti dirbti šį raumenį nėra sudėtinga, todėl žmogus nesunkiai išmoksta dalyti pasauliui saldžias nenuoširdžias šypsenas. Nuoširdžiai šypsenai šio raumens susitraukimo nepakanka. Šypsantis apie akis dar išryškėja vadinamosios juoko raukšlelės, akys truputį prisimerkia, aukštyn pasikelia viršutinė skruostų dalis.
Tikroji, nesuvaidinta, šypsena buvo pavadinta Duchenne'o šypsena - šypsenos tyrinėtojo prancūzų psichologo Guillaume'o Duchenne'o garbei. Dirbtinai sukurti Duchenne'o šypsenos nepavyks net meistriškiausiam aktoriui. Ši šypsena - tikrasis džiaugsmo ženklas. Nuoširdžiai besišypsantis žmogus atrodo patrauklus, mielas ir artimas, nepriklausomai nuo jo amžiaus, fizinio grožio ar lyties.
Tačiau mes gyvename tais laikais, kai naminis troškinys pakeičiamas mėsainiu, natūralus pluoštas - sintetika, o tikrasis grožis - plastinės chirurgijos stebuklais. Neretai po tokių operacijų, panaikinus raukšles, pacientai nebetenka gamtos padovanotos džiaugsmo išraiškos. Veidas be juoko raukšlelių atrodo šaltas, sustingęs ir greičiau primena kaukę nei gyvo žmogaus veidą.
Požiūrio į gyvenimą pasekmė
Neretai iš svetimšalių girdime (ir patys nevengiame pripažinti), kad lietuviai - niūri tauta. Esą galėtume dažniau papuošti veidą šypsena, ir gyventi būtų linksmiau.
Tačiau moksliniai tyrimai atskleidė, kad apgauti nervų sistemos ir psichikos nepavyks. Nuo grimasos, kuri primena šypseną, dar nė vienas netapo laimingesnis. Šypsena - minčių, nuostatų ir požiūrio į gyvenimą pasekmė. Jei šypsena veide - retas svečias, tai išduoda niūrią vidinę būseną.
Susvetimėja su savo kūnu
Amerikiečių psichologas Claude'as Steineris žmones, patiriančius per mažai džiaugsmo, įvardija kaip gyvenančius pagal programą „Be džiaugsmo“. Paprastai toks gyvenimo scenarijus slepia susvetimėjimą su savo kūnu ir jo pojūčiais. Dažnas nebejaučia, alkanas jis ar persisotinęs, liūdnas ar patenkintas, gyvas ar pusiau apmiręs.
Pamiršti kūno pojūčiai lemia mitybos sutrikimus, potraukį prie taurelės, narkotikų, skatina beprotiškai rizikuoti spaudžiant hormonines liaukas gaminti adrenaliną. Gyvenimo programa „Be džiaugsmo“ stumia tiesiai į priklausomybių gniaužtus.
Nebesuvokdami, šalta ar šilta, patogu ar ne, žmonės susvetimėja pirmiausia su savo kūnu, jame užšaldo jausmus. Sustabarėję jausmai nebegali suteikti krypties mintims - štai kodėl tiek daug žmonių nebejaučia, ko jie iš tiesų nori.
Britų psichologė Christine Page tvirtina, kad širdies ligos, įvairūs imuninės sistemos ir autoimuniniai sutrikimai, alergijos ir onkologinės ligos, reumatoidinis artritas, tam tikros diabeto formos, skleroderma, piktybinė anemija, lėtinio nuovargio sindromas - tai gyvenimo be džiaugsmo kaina.
O neuropsichologas Paulas Pearsallis pabrėžia, kad niekas kitas taip gerai neapsaugo nuo proto ligų kaip nuoširdus juokas ir iš širdies kylanti šypsena.
Būtina išlaisvinti širdį
Anot Ch.Page, žmogus džiaugtis pradeda tik tuomet, kai atveria ir išlaisvina savo širdį, kai nustoja bijojęs būti tuo, kuo yra.
Kai atsisako laukimo („grįžęs iš darbo jis turi mane pabučiuoti“, „ji dėl manęs turi paaukoti savo karjerą“ ir panašiai), nustoja dairytis į praeitį („mano jaunystės laikais žmonės buvo draugiškesni“, „prieš trisdešimt metų jis mane apgavo“) ir leidžia sau išreikšti nuoširdžius jausmus, net ir pyktį, liūdesį, baimę ar džiaugsmą. Tuomet galima pasijusti stipresniam ir laimingesniam.
Kai matome nuoširdžią šypseną, galime neabejoti, kad tą akimirką žmogus tikrai yra laimingas. Psichologijos ir neurofiziologijos mokslas seniai atrado, kad laimės šaltinis - ne turtai ar grožis, bet žmogaus kūnas.
Džiugiai nusiteikusio žmogaus ir kraujas teka greičiau, ir širdis plaka dažniau, net pakyla kūno temperatūra ir keičiasi hormonų pusiausvyra. Tokių pokyčių neįmanoma pasiekti dirbtinai. Jokie laimės pakaitalai neatstos tikros draugystės ir meilės, artimų santykių, nuoširdžios savęs raiškos.
Niekada joks, net ir tobuliausiai išraitytas vypsnys, nepakeis Duchenne'o šypsenos. Todėl, užuot mokiusis prieš veidrodį šypsotis, verčiau pasigilinkite, kas trukdo jaustis džiugiai ir laimingai.