Reportažas apie moterų santykius - lrytas.lt videonaujienose.
Meda Jonaitytė, „Major Image Group“ bendrasavininkė
„Mano darbas toks - arba mane renkasi, arba kitą merginą. Arba aš lipu ant podiumo, arba ne. Apie jokią konkurenciją negali būti nė kalbos. Visos merginos, atėjusios į atranką, supranta, kad nuo jų niekas nepriklauso. Kad negalima pykti ant žmogaus vien dėl to, kad kitą, o ne tave dizaineris ar fotografas pasirinko. Susitaikai su tuo, įpranti prie tokio darbo, nekreipi į tai dėmesio ir visokie „pasirinko ar nepasirinko“ neegzistuoja.
Lietuvos rinka tokia maža ir pažįstama, kad čia jokių pakilimų ar skardžių negali būti. Nors jausmingumas - moteriškas bruožas, bet pakliuvus į tokią situaciją jis man nebūdingas.
Ar pastebiu konkurenciją tarp savo agentūros modelių? Kartais būna smulkių nesutarimų, bet tai - dėl skirtingų merginų charakterio savybių. Kaip sakoma, nesutampa biolaukai. Juk negali visi žmonės vieni kitiems patikti. Kaip ir gyvenime, taip ir mados pasaulyje - būna piktų, pavydžių žmonių, bet ne daugiau nei kitur. Ir tai nėra mitai. Aš daug metų sukausi mados pasaulyje, bet to nė karto nepatyriau.
Su Julija (J.Maslinskaja - red. past.) ir Renata (R.Mikailionyte - red. past.) jau dešimt metų dirbame kartu - einame bendro tikslo link. Jeigu būtų kitaip, nesugebėtume dirbti vienoje įmonėje. Aš nemėgstu gyventi jausdama įtampą. Jeigu kas nors panašaus vyktų agentūroje, negalėtume bendrauti.
Pavydą, konkurenciją kiekvienas žmogus priima skirtingai. Vieniems tai atrodo sveika, skatina pasitempti ir daryti ką nors nauja, įrodyti savo pranašumą. Kitus tai žlugdo.
Tarkime, jeigu mergina pavydi kitai gražaus kūno, gal ir pati pradės gyventi gražiau, sveikiau? Bet jeigu iš pavydo bato kulniuką prieš pasirodymą nulaužia arba drabužį apipila raudonuoju vynu, tai jau nesveika.
Draugės išdavystės neteko patirti. Jei kas panašaus nutiktų, būtų labai nemalonu ir skaudu. O jeigu dar draugė išduotų su mano draugu, tai būtų dviguba išdavystė. Aišku, bepigu man kalbėti to nepatyrus. Niekam to nelinkėčiau. Nesugebėčiau su tokia drauge toliau bendrauti, o su draugu tikrai atsisveikinčiau.
Tiesa, jautrumas priklauso nuo amžiaus. Jauno žmogaus jausmai vienoki, subrendusio - kitokie. Jaunam žmogui išdavystę išgyventi lengviau. Kuo vyresnis, tuo skaudžiau išgyveni. Jeigu mane išduotų draugė? Nesu kerštinga, bandyčiau suvokti, kodėl ji taip padarė. Bet laikas išgydo žaizdas. Keršyti - ne mano prigimčiai.
O dėl savo modelių agentūrą atidariusios Giedrės Rusytės... Taip, Giedrę mes atradome. Ji pripažinimo pasiekė ir su mūsų pagalba. Bet nieko nuostabaus, kad šio to pasiekęs žmogus nori išbandyti save verslo srityje. Vadinasi, žmogus stengiasi, tobulėja, kažko siekia. Nuoskaudos dėl to nejaučiu. Apmaudu buvo tik iš pradžių ir tik todėl, kad apie tai sužinojau ne iš pačios Giedrės, bet iš spaudos. Atsiradus dar vienai agentūrai, konkurencija padidėjo, modelių rinka tapo įvairesnė, tik tiek. Rasti gražių žmonių, modelių - nesunku, bet kas pasakys, ką toliau su jais daryti?“
Julija Žilėnienė, dizainerė
„Situacijos, kai gera draugė tampa varžove darbe, nepatyriau. Gal todėl, kad prieš atsirandant tokiai situacijai stengiuosi jai užbėgti už akių. Jeigu matau, kad kažkas ta linkme vyksta, kad su manimi elgiasi neteisingai, stengiuosi pasikalbėti ir viską išsiaiškinti. Dėl draugystės ir to žmogaus. Kitaip mūsų draugystė nutrūktų. Viską galima išspręsti.
Su žmonėmis, kurie stengėsi pakišti man koją, nesusidūriau. Matyt, jie traukiasi man iš kelio. Priklauso, kaip į tai pažiūrėsi. Jei žmogus kišą koją iš pykčio - blogai. Bet kartais jis paprasčiausiai daro klaidą, kurią supratęs paskui to nedarys.
Su konkurencija susiduriu labai dažnai. Kaip kitaip vertinti dizainerių nebendravimą? Daugelis galvoja: kam man bendrauti su tais, kurie nėra mano klientai? Bet tai irgi suprantama - Lietuvos rinka labai maža. Viso labo kokie penki klientai...
Situacijos, kad draugė bandytų paveržti vyrą, dar nepasitaikė. Gyvenime turėjau tiek draugų! Bet mano draugės neviliojo mano draugų, juo labiau aš nuo jų. Porų skyrimas, viliojimas - ne man. Turiu kelias geras drauges, su kuriomis bendrauju beveik 20 metų, ir tą draugystę labai branginu.
Bet gyvenime taip būna - laikraščiai apie tai rašo. Kas kaltas dėl tokios situacijos? Manau, kad tai šeimai ir draugei ne viskas gerai. Jei žmonės taip elgiasi, jiems reikėtų susimąstyti. Bet gal tai buvo trumpalaikis jausmų blyksnis? Juk kiekvienas žmogus gali visko prisifantazuoti, tik sutuoktinio reikalas, ar jam bus atleista. Ar verta keršyti? Jeigu labai norisi, jeigu nuo to palengvės - gal ir verta...
Pati kasdien susiduriu ne tik su konkurencija, bet ir su pavydu. Paskaitykite komentarus internete po bet kurio mano veiksmo - parodos ar kolekcijos pristatymo. Nežinau, kam pilti purvą ant žmogaus, kurio tu visai nepažįsti? Tokius dalykus stengiuosi ignoruoti. Teigiamai į mano kūrybą reaguoja tie, kurie mane pažįsta, kuriems mano darbai reikalingi.
Žinau, kad bandoma kopijuoti mano sukurtas sukneles, „Swarovski“ kristalais dekoruotus baldus. Bet tai tik kopijos. Taip, kaip aš, niekas nepadaro. Spalio mėnesį mano salonui „Aukso avis“ sukaks treji metai. Ta proga vienetinius baldus pristatys garsiausi Lietuvos dizaineriai. Konkurencijos nebijau - galvoju ne tik apie savo, bet ir kitų darbus“.
Dangutė Mikutienė, politikė, visuomenės veikėja
„Jau baigiasi antra mano kadencija Seime, bet su aršia moterų konkurencija neteko susidurti. Čia dirbančios moterys nesivaržo. Priešingai, jeigu kolegė iš bet kurios partijos ar judėjimo pasiūlo ką nors gera, visos susiburiame, greitai įvedame naudingą įstatymo pataisą - ir konkurencijos nebelieka.
Gal dėl mano charakterio ar kitų dalykų su draugėmis man niekada nereikėjo kovoti. Bet visko būna.
Turėjau tokią viršininkę, kuri nekentė protingesnių už save. Gal dėl savo jaunumo, naivumo nesupratau, kaip galima nepalaikyti logiškų pasiūlymų, gerų sumanymų? Tik paskui suvokiau, kad tai yra nesveikas moteriškas pavydas. Kaip elgiausi? Prarijau tą piliulę ir gyvenau toliau.
Paskui atsitiko taip, kad tai moteriai prireikė pagalbos, ir aš pati jai pasisiūliau padėti. Tuo metu buvau vienintelė jos pagalbininkė. Paskui ji pati tai pripažino ir už tai, ką padarė, net atsiprašė. Gerai, kai žmonės pripažįsta savo klaidas.
Esu altruistė. Gyvename taip trumpai, ir įsileisti pyktį bei pagiežą nedovanotina. Bendraudama su oponentais problemas stengiuosi išspręsti gražiuoju ir labai greitai viską sustatau į savo vietas. Pyktis neverta. Piktas žmogus yra paklydęs. Vieni labiau paklydę, kiti mažiau, tik daugelis to nenori pripažinti. Būna, kad po kurio laiko žmogus pasikeičia, sugrįžta į tikrąsias vėžes ir savo paklydimų gailisi.
Pati nebuvau patyrusi situacijos, kai išduoda tikra draugė - draugauju tik su gerais žmonėmis. Vienos mano draugės vyras išėjo pas jos draugę. Pusę metų buvau šalia tos moters. Žiūrėti į ją buvo baisu. Ji troško keršto, ją valdė įniršis - neberūpėjo vaikai, darbo reikalai. Ilgai stengiausi jai padėti, bet mačiau, kad nieko negaliu padaryti. Raginau nueiti pas psichologą, pati bandžiau jį surasti. Svarsčiau, gal jos situaciją vertinu per daug emocingai, tad raginau susirasti žmogų iš šalies, kad jis profesionaliai jai patartų. Tačiau ji nieko neprisileido artyn ir labai kankinosi.
Jeigu draugė nuviliojo tavo vyrą - tuomet ji nėra tikra draugė. Būna įvairių situacijų - objektyvių, subjektyvių, - bet tam tikros ribos peržengti nevalia, ji labai trapi. Ją peržengus kenčia vaikai, daug žmonių tampa nelaimingi“.