„Mano nuomone, šis peilis - tai papuošalas, simbolis, vaizduojantis moters dvasios galias. Mano herojė, nepaisydama savo silpnybių, ydų, gyvena tarsi kareivis - ji budri, visada pasiryžusi apginti savo išdidžią sielą, sauganti jos grynumą nuo plėšraus pasaulio pavojų“, - aiškina laisvamaniškomis (anarchistinėmis) pažiūromis garsėjanti rašytoja.
Tą peilį-papuošalą rašytoja lygina su egzistencijos, praradimų ir atradimų skausmu, kurį išgyvena romano herojė Katerina N. ir kurį pati autorė yra ne kartą patyrusi. Jis taip arti širdies ir taip dažnai perveria... „Gyvenimo trapumu, laikinumu, jo grožiu ir siaubu“, - kalba seniai tai supratusi ir todėl (galbūt) žurnalistiką į knygų rašymą iškeitusi D.Jazukevičiūtė.
- Romane teigiate, kad normalūs žmonės nesistengia keisti pasaulio, nekelia riaušių, nerašo naktimis baisių eilėraščių. O mes pridurtume - ir anarchizmu alsuojančių knygų. Kodėl rašote? Esate, jūsų herojės žodžiais tariant, nenormali?
- Kam gi yra pavykę nubrėžti ribą tarp to, kas normalu ir nenormalu? Normalumas, manau, - tik dar viena beprotybės rūšis.
- Skaičiau, kad nevengiate išgerti, rūkote ir trisdešimt metų tebemylite vieną vyrą?
- Kaip ir mano romano herojei, man nesvetima saldi rizika. Kaip manote, kodėl šiais laikais madingos ekstremalaus sporto rūšys? Kiekvienas žmogus savaip ieško durų sienoje. Alkoholis, narkotikai, alpinizmas, muzika, žavėjimasis kalnų slidinėjimu, šokinėjimas nuo bokštų prisirišus guma, „Formulės-1“ lenktynės - bet kas tampa keliu, kuriuo gali pabėgti nuo įgrisusios realybės. Kaip aprašyti, jeigu niekada to nejautei, neišgyvenai širdyje ir neperskrodei protu?
Ar gerai gerti ir rūkyti? Paklauskite sveikuolių, jeigu nenuobodu jų klausytis. Kartais tai neišvengiama, kartais smagu - aš tai žinau be jokių mokytojų. Apskritai žmogui smalsu, o kartais būtina pakeisti savo sąmonės būsenas, kai jos tampa nepakeliamos. Nusigėrimas gali žmogui net gyvybę išgelbėti. Tarkime, užplūdus klaikiam sielos skausmui, geriau nusigerti, nei lįsti į kilpą.
Esu iš tų žmonių, kurie negali gyventi be tikslo. Ir aš jį turiu - užrašyti bent kai kuriuos savo sielos istorijos fragmentus. Nieko nėra įdomiau, kaip vienumoje tyrinėti save. Aš rašau įkvėpta smalsumo sau. Nepaisau formos, stiliaus, kritikos, moralės - tesiekiu išsiaiškinti, kas aš esu.
- Romane radau frazę: „Gyvenimas yra toks žaidimas - lendi į tamsius urvus ir niekada nežinai, ką juose rasi“. Ką tokio esate radusi tuose urvuose?
- Turėjau galvoje mano sielos urvuose paslėptus lobius, angelus ir demonus. Tyrinėju tik save. Ir nesvarbu, kuo dar tapsiu savo būsimose knygose.
Antrojo mano romano „Juodas kvadratas“, kurį „Tyto alba“ išleis po gero mėnesio, pagrindinė herojė - tapytoja. Trečiajame ji galbūt bus striptizo šokėja arba, man įsigeidus, tai bus ne moteris, o vyras, kuris dirba apsaugininku... Rašytojas - savo tekstų valdovas. Praradusi viską, išsaugojau savo vaizduotę. Ir tai mane išgelbėjo, padėjo įveikti mirties trauką.
- Vos išleidusi „Anarchistės išpažintį“ tapote žurnalistų taikiniu - esate „apšaudoma“ klausimais, kankinama fotosesijose. Ką jaučiate kitoje barikadų pusėje?
- Tapęs taikiniu, žmogus visada jaučiasi blogai... Ypač nemėgstu fotosesijų ir kvietimų į TV laidas. Neseniai gavau netikėtą kvietimą dalyvauti naujame realybės šou. Pasibaisėjau ir atsisakiau. Aš - rašto žmogus, o ne scenos.
- Kaip rašomos knygos?
- Knygos rašomos visaip. Aš rašau be jokių planų ir schemų. Ne tik popieriuje, bet ir galvoje. Tiesa, kartais užsirašau kokią nors minties nuotrupą kavinėje ant servetėlės, kitoje neapmokėtos sąskaitos pusėje arba ant to, kas tuo metu po ranka pakliūva. Popiergalių prisikaupia daugybė. Kartais jie virsta knygomis, ypač eilėraščių. O romanai? Rašai valandų valandas, mažai miegi, mažai valgai ir labai giliai bei intensyviai rausi, akėji savo žemes ir vandenynus, kuriems, regis, nėra jokios pabaigos.
- Ar jūsų romano herojė Katerina N. - jūsų dvasios dvynė?
- Manau, kad nėra pasaulyje gerų romanų, kuriuose nebūtų nieko autobiografiška. Galėčiau išvardyti daugybę pavyzdžių. Pavyzdžiui, Levas Tolstojus įsikūnijo daugelyje savo kūrinių įvairiausiais pavidalais - romane „Ana Karenina“ jis tapo Levinu, romane „Prisikėlimas“ - Nechliudovu, viename savo apsakymų - Tėvu Sergijumi... Gustavas Flaubert'as apie savo garsųjį romaną „Ponia Bovari“ rašė: „Ponia Bovari - tai aš“.
Antrajame mano romane „Juodas kvadratas“ kur kas daugiau autobiografiškumo negu „Anarchistės išpažintyje“. Nugyvenau daug ir labai skirtingų gyvenimų. Negalėčiau jų sudėti į vieną knygą. Tai man būtų neįveikiama užduotis. Todėl man užtenka tų gyvenimų įvykių ir fragmentiškos vienos sielos istorijos. Ir rašau ne vieną, o daug knygų - nesvarbu, ar tai būtų eilėraščiai, ar proza.
- Ką pajuntate, kai jūsų personažai atgyja?
- Tuomet jaučiu pergalę, išgyvenu euforiją, džiaugsmą, kad sugebėjau juos padaryti matomus, judančius, kalbančius. Kartais, pavyzdžiui, kokį per daug įsišėlusį užsigeidžiu nudėti. Bet vis dar ranka nepakilo šitaip smurtauti. O juk galėčiau! Kaip sakiau, esu savo teksto valdovė, Dievas.
- Atrodo, jūsų knyga skirta maištaujančioms moterims...
- Mano knyga nėra skirta kažkokioms mistinėms maištaujančioms moterims. Ji - visiems, kuriems įdomu pažinti žmogaus sielą, be baimės pažvelgti į savo dvasios gelmes. Tiesa, buvo kiek netikėta, kad daugiausia gerų žodžių ir pagyrų „Anarchistės išpažintis“ sulaukė iš gerbėjų vyrų. Keista, ar ne? Jeigu atsitiktų taip, kad kokia moteris, perskaičiusi mano knygą, taptų bent kiek drąsesnė, labai apsidžiaugčiau. Padėti žmogui, gyvenančiam mirties akivaizdoje, išsivaduoti iš beprasmių ir smulkmeniškų baubų, yra nuostabi misija.
- Perskaitę jūsų knygą vyrai gali pavadinti jus feministe.
- Nieko bendra neturiu su tuo, kas Lietuvoje ar kokioje kitoje šalyje vadinama feminizmu. Aš tikiu, kad vyrai taip pat yra žmonės. Ir turi nemirtingą sielą kaip ir moterys. Tik atsitiktinumas lėmė, kad aš gimiau moterimi, o mano kaimynas - vyru. Galėjo juk būti ir atvirkščiai. Tarp žmonių - daugiau dvasinių panašumų, negu įprasta manyti. Pavyzdžiui, egzistencinis nerimas, ilgesys, vienatvė, meilės ir Dievo paieškos.
- Spaudoje esate pristatoma kaip fatališka moteris, daužanti vyrams širdis. Kiek širdžių esate sudaužiusi?
- Buvo tų sudaužytų širdžių... Bet ir manoji širdis žino, ką reiškia sudužti.
- Kiekvienas išsiskyrimas skaudus. Kaip gydotės žaizdas?
- Yra ir tokių žaizdų, kurios niekada nesugis. Jos tik plonais tvarsčiais aptvarstytos. Kartais tuos tvarsčius kas nors netyčia ima ir nuplėšia. Ir stovi tada sau viena viduryje tuščio lauko kaip koks kareivis, peršauta krūtine, ir nori mirti. Bet vis dar sekasi prisikelti. Prisikelti ir gyventi. Ne iš naujo, nes tai - neįmanoma. Tiesiog gyveni toliau.
- Ar tikite meile, kuri trunka ne trejus, o trisdešimt metų. Ar teko sutikti tokią porą? Jiems pavydite ar užjaučiate?
- Tuomet tektų pavydėti arba užjausti save pačią. Aš pati ir esu toks keistas pavyzdys. Pamilau kartą, teturėdama 17 metelių, ir su potvyniais bei atoslūgiais myliu iki šiol. Daugiau kaip trisdešimt metų. Netikiu, kad meilė yra mari. O ta, kuri trunka trejus, vienerius metus, vieną mėnesį, savaitę ar vieną naktį, - tik išsidirbinėjimas, apgaulė, žaidimai. Trumpalaikės mūsų iliuzijos. Miražai dykumoje.
- Kokia esate, kokios jūsų geros ir blogos savybės?
- Esu nekantri, švaistūnė, nemokanti tausoti nei savęs, nei kitų, azartiška, nesaikinga, spontaniška, neprognozuojama. Gal užteks save šmeižti? O gerosios? Dosni. Hm? Atlaidi, bet su išlygomis. Nepavydi, netrokštanti populiarumo ir turtų. Tiesa, trokštanti nemirtingumo: įbrėžti save į amžinybės drobę. Juk tai toks kuklutis noras, ar ne?
- Sakote, kad jums rūpi mažojo žmogaus bėdos. Ar yra dalykų, kurie visiškai nerūpi?
- Jų pilna. Man nerūpi plastikiniai langai, trumpai nuskustos kvadratinės vejos ponijos kiemeliuose, jų baseinai ir šunys. Dar nerūpi visa ta krūva knygų iš serijos „Kaip tapti milijonieriumi“, kurios užpuola mane, vos įžengusią į knygyną. Vos išnešu sveiką kudašių. Jos baisios - nedoros, neteisingos, plėšrios kaip ir jas rašantieji. Jos žaloja silpnųjų protą, klaidina mažutėlius.
- Kokie dalykai jums sukelia sentimentus?
- Vaikystės vasaros Marcinkonyse su dieduku, kilnūs žmonių poelgiai, kai kurių žmonių gebėjimas išgelbėti artimą nuo pražūties. Ir visa, kas padeda geriau pažinti savo dvasios galias: muzika, knygos, paveikslai, debesys, saulė ir vėjas, draugystė ir ištikimybė savo idealams. Argi viską išvardysi?
- Ar daug laiko skiriate savo namams, mėgstate šeimininkauti?
- Nežinau, kas tai yra „šeimininkauti“. Nemoku auginti gėlių, ravėti daržų, megzti, kepti ir virti. Laiko šitiems man neprieinamiems dalykams neskiriu. Žinoma, ruošiau valgį, kai auginau vaikus. Bet tai buvo neišvengiama būtinybė, prievolė. Šią misiją jau atlikau. O dabar maitinuosi kavinėse, mano du sujauktus kambariokus kartais sutvarko profesionali namų tvarkytoja. Mano namuose stovi didelė lova, kurioje telpa daug knygų, užrašų, cigarečių, peleninių, arbatos ir kavos pakelių. Dar tuose neva namuose yra kompiuteris - darbo įrankis. Yra ir paveikslų akims paganyti, ir įrėmintų man brangių žmonių nuotraukų. Yra knygų lentynų. Mano juodi drabužiai kažkodėl kaba ant sienų tarsi paveikslai. Ir daugiau nieko - toks spartietiškas gyvenimas. Tipiškas gyvenimas žmogaus, mokančio tik skaityti ir rašyti.
- Ar tik ne dėl savo spartietiško gyvenimo būdo abiejų dukrų neišsaugojote Lietuvoje?
- Tarp mano dukų yra dešimties metų skirtumas. Jaunėlė, kuri gyvena Londone, yra mano dvasiai artimiausias žmogus šiame pasaulyje. O vyresnioji dukra gyvena Haifoje, Izraelyje. Mes matomės, bet mūsų bendravimas gana formalus. Taip atsitiko todėl, kad aš ją auginau tik penkerius metus. 1978-aisiais ji emigravo su savo tėvu į Pažadėtąją žemę, o aš pasilikau. Kadangi pati jos neauginau, dvasinis ryšys tarp mūsų mezgasi iš lėto, sunkiai. Bet abi dukros nuostabiai šiltai bendrauja tarpusavyje, dažnai susitinka - tai mane džiugina.
Lietuvai negaliu išsaugoti nieko. Nebent savo sielą. O kūną tik trumpam. Nemanau, kad Lietuva turėtų tapti kalėjimu tiems, kurie čia gyvendami jaučiasi blogai. Skurdas žemina žmogaus sielą.
- Kada jaučiatės laiminga? Ar tai trunka akimirką, ar būna ilgų laimės periodų?
- Paskutinį kartą laiminga pasijutau šį rytą. Išėjau iš namų, o mane pasitiko saulė ir vėjas. Vėjas - Dievo glamonė. Užverčiau galvą, išvydau nuostabius debesis ir akimirką tapau šviesos spinduliu.
Laiminga būnu nepelnytai dažnai ir nemokamai. Viskas, ką gražiausio gauname šiame gyvenime, mums duodama veltui, o ne už pinigus, kaip klaidingai įtikėję daug žmonių, pamiršę arba nesuprasdami, kad nei meilės, nei laimės nenusipirksi.
- Ar yra dalykų, kurių nekenčiate?
- Nemėgstu tokių žmonių bruožų kaip ribotumas, smulkmeniškumas, kvailumas. O myliu viską - sunku ką nors išskirti. Visus žemės ir dangaus
kūrinius, ypač jų kūrėją.
- Kokioje gyvenimo srityje jaučiatės bejėgė?
- Buityje. Nemoku skaičiuoti pinigų. Sunkiai suvokiu, kiek ir kam kiekvieną mėnesį turiu mokėti už vandenį, šilumą, pokalbius? Dėkui Dievui, už orą, kuriuo kvėpuoju, dar mokėti nereikia. Džiaugiuosi, kad nereikia mokėti už debesis ir vėją, paukščius, rudens grožį ir jūrą.
- Ar turite magišką vietą, kurioje semiatės energijos?
- Marcinkonių kaimo kapinaitės. Ant kalnelio prie bažnyčios. Ten pasėdžiu ant kapinių tvoros ir gaunu ramybės ir jėgų. Svajoju, kad po mirties atsirastų žmogus, kuris pasirūpintų mano kūno kremacija, o pelenai būtinai būtų išbarstyti ant dieduko kapo.
- Jūsų mėgstamas filmas, muzika, aprangos stilius.
- Mėgstu rusų režisieriaus Aleksandro Sokurovo filmus. O muzika? Muzika - labai pavojingas dalykas. Kai visai to nesitikiu ir net nenoriu, ji gali sukelti manyje baisias audras, dvasinius skausmus ir net regėjimus. Todėl aš labai atsargi - bijau, kad „užveš“... Muzika stipresnė už narkotikus. Todėl tik kartais atsiduodu jos pagundai. Mylimiausias kompozitorius - Dmitrijus Šostakovičius. Rašydama klausausi tykios muzikėlės, tarkime, gamtos garsų. Švelnus čiurlenimas, mažai garsų, tik varpelių tilindžiavimas, viena kita užgauta styga, girdėti paukščių ulbėjimas, vandenyno mūša ir kiti gamtos garsai... Tokia muzika mane ramina, padeda susikaupti ir neišveda iš pusiausvyros. Mėgstamiausios knygos - Naujasis Testamentas bei F.Dostojevskio „Broliai Karamazovai“. Mano drabužiai - tik juodos ir baltos spalvos. Dar kartais gali būti mėlyni. Mėlyni džinsai, didelės kaip jūros tamsiai mėlynos skaros. Kitokių spalvų mano širdis nepriima.
- Visos moterys mėgsta papuošalus. O jūs?
- Turiu tik vieną papuošalą - plieninį kryžių ant kaklo su mažu deimančiuku. Jo Eminencija, mūsų kardinolas, jį palaimino, ir šis kryžius gina mane nuo nelabųjų antpuolių. Plienas ir deimantas man - gražiausias derinys. Tik vargu ar mano kryžių galima vadinti papuošalu. Sakyčiau, jis simbolizuoja mano tikėjimą, bet ne norą pasipuošti, pasipuikuoti.
- Apie ką pasvajojate? Kaip manote, ar toms svajonėms lemta išsipildyti?
- Labai norėčiau pagyventi vienui viena mažoje baltoje trobelėje ant jūros kranto, kaip gyvena mano antrojo romano „Juodas kvadratas“ herojė Stela. Ir rašyti pasakas arba eilėraščius, arba romanus, arba tapyti paveikslus, arba išmokti siuvinėti kryžiuku. Nesvarbu ką, bet kurti. Kūryba - didžiausias malonumas, kurį gali patirti čia, žemėje. O rojus - kai aplink nėra žmonių. Kai jų nėra, nėra ir nesusipratimų. Tik vargu ar šiai svajonei lemta išsipildyti. Nors gyvenimas nenuspėjamas.
Dar norėčiau numirti žvelgdama tiesiai į akis rūsčiai tikrovei, bet labai ramiai, neprarasdama pusiausvyros, blaivaus proto ir susitaikiusi su šiuo pasauliu. Mirtis šalia. Kaip tiksliai pastebėjo įstabus rašytojas ir burtininkas Carlosas Castaneda, ji visada nuo tavęs tik per ištiestą ranką.