Aktorė Inga Jankauskaitė tiki, kad ją dar aplankys didelė meilė, kad jos sūnelis Kostas, kuriam dabar penkeri metukai, džiugins savo mamą ir kad jos kūrybinėje biografijoje netruks gražių projektų.
Kai bandėme derinti interviu laiką, talentingos aktorės darbų grafikas buvo perpildytas. Išgarsėjusi televizijos projekte „Žvaigždžių duetai“, Inga Jankauskaitė koncertuoja po visą Lietuvą, toliau filmuojasi seriale „Nekviesta meilė“, kuria Blondinės įvaizdį humoro laidoje „Dviračio šou“, vaidina teatre ir jau beveik mėnesį vos ne kasdien skuba į 25 metų proga atgimsiančios legendinės roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ repeticijas. Joje Ingai Jankauskaitei patikėtas Džuljetos vaidmuo.
- Teatro anketoje parašyta, kad tu turi tik kelis, bet labai įsimintinus vaidmenis. Ryškiausias jų - Marijos Stiuart vaidmuo, kuris buvo nominuotas „Auksiniam kryžiui“. Esi dar tik pradedanti dirbti aktorė, tačiau jau spėjai išgarsėti. Tiesa, ne teatro, o televizijos vaidmenimis. Ar popkultūra yra gajesnė nei teatras?
- Tai tik žanro klausimas. Ir priešinti teatrą su televizija būtų neprotinga. Jeigu man duota galimybė šiandien būti televizijoje, kodėl jos neišnaudoti? Vienus pasiūlymus priimu, neslėpsiu, dėl finansinės naudos, kitus - dėl kūrybinių iššūkių. O tie, kurie skuba klijuoti etiketes, neva teatralui per žema būti televizijoje, tegul pasižiūri į akis ir atsako: „O ką gi aktoriui veikti šių dienų teatre? Rūkyti ištisas dienas koridoriuje ir dėtis, kad esi didelis menininkas? Kažkaip neskanu, o gyventi norisi gerai. Galų gale mums visiems skirtingai susiklosto gyvenimas. Svarbiausias dalykas - neužsiimti pašaliniais darbais. O ataskaitą pirmiausia reikia duoti sau, žinoti kryptį ir nuosekliai judėti į priekį, visa kita atsisijoja savaime. Tiesa, niekuomet neturėjau ir neturiu tikslo išgarsėti.
- Ar nebijai, kad tavo televizijos personažų Mėtos iš „Nekviestos meilės“ ir Blondinės iš „Dviračio šou“ įvaizdžiai prilips visiems laikams? Kaip apsisaugoti nuo tokių dalykų?
- Bijoti šitų dalykų - beprasmiška, nes jų neįmanoma valdyti. Nesu priklausoma nuo savo personažų - jie gyvena savo gyvenimą ir yra visiškai kitokie nei aš. Nors spaudoje man buvo klijuojama Mėtos etiketė, atseit personažas toks organiškas, kad neįmanoma atskirti kur aš, o kur ne. Ar galima sugalvoti geresnį komplimentą aktoriui? Galiu už tai tik padėkoti, vadinasi, darbas padarytas gerai. O teatre tyko tokie patys pavojai. Ten irgi yra dedami antspaudai, sukasi konvejeris, tiražuojama. Visada yra tų, kurie dirba, ir tų, kurie pliurpia. Svarbiausia tikėti tuo, ką darai, ir jaustis savo rogėse. Vaidindama Mėtą ir Blondinę, nors tu pasiusk, jaučiuosi labai gerai (juokiasi).
- Nuo 14 metų dirbai radijuje, vėliau dainavai grupėje „L+“. Jau tada muzikos gerbėjai įsiminė žavią jauną mergaičiukę, kuri vėliau tapo aktore. Kodėl buvo toks pasirinkimas?
- Aš tiesiog jaučiau, kad turiu būti ten (Muzikos akademijoje - aut. past.). Net nežinojau, kas renka kursą, tiesiog nusprendžiau, kad man reikia ten būti. Gal tai intuicija? O anuometis tariamas populiarumas nebuvo nei svarbus, nei reikšmingas, nes tai buvo ne mano nuopelnas. Greičiau sėkmė, kai atsiduri tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Apskritai populiarumas - mano darbo pasekmė. Nieko daugiau.
- Papasakok apie savo vaikystę, tėvelius.
- Esu dėkinga mamai, kad užaugau meninėje aplinkoje. Nuo mažens ji pratino skaityti knygas ir niekada į mane nežiūrėjo kaip į vaiką, ir aš pati niekada nesijaučiau juo esanti. Visą laiką buvau atsakinga už savo sprendimus. Niekada neturėjau bendraamžių draugų.
- Visą savaitę žiūriu įvairias televizijos laidas ir susidaro įspūdis, kad be tavęs nepraeina nė vienas renginys, laida ar koncertas. Atsiverčiu žurnalistės Laimos Lavaste naujausią knygą „Skersgatvis dviem“, o jos iliustracijose - tavo ir gražuolio italo fotosesijos nuotraukos. Ar dar neišvargino tempai? Ar nebijai, kad po darbų maratono užklups štilis, kurio ypač bijo tavo profesijos žmonės.
- Na, ateis, ką darysi...
- Bet gal dar nesi to patyrusi ir tiesiog nežinai, ką reiškia sėdėti be darbo?
- Aš buvau sąmoningai padariusi pertrauką, kai laukiausi vaikelio ir jį auginau. O jei atvirai, aš to nebijau, nes žinau motyvą, kodėl čia esu. Baugina kiti dalykai: mano pašto dėžutėje - krūvos laiškų, kuriuose paauglės klausia, kaip tapti žvaigžde. Apima toks jausmas, tarsi populiarumas atėjo nepelnytai, staiga, per vieną dieną. Neatėjo jis nei staiga, nei nepelnytai.
Tarkime, „Žvaigždžių duetuose“ kiek dalyvavo žmonių! Jie praslydo ir jų galbūt nebepamatysi. Manau, kad sėkmė, kuri mus aplankė (I.Jankauskaitės partneris buvo dainininkas Česlovas Gabalis - aut. past.), buvo beprotiško darbo rezultatas. Mes sėdėjome, galvojome ir stengėmės viską padaryti kuo geriau. Gal todėl mūsų duetas ir buvo toks ryškus.
- Gal esi laimės kūdikis?
- O, ne. Gerai žinau, kiek man kainuoja kiekvienas žingsnis. Sunkiai pakeliamas tas krūvis, nes aš visada kraustausi iš proto prieš išeidama į sceną. Sakau tai visai nekoketuodama. Labai retai, grįžusi po renginio ar spektaklio, jaučiuosi normaliai ir galiu lyg niekur nieko eiti į žmones. Dažniausiai tokiais momentais mane apima vidinė isterija, nepasitenkinimas savimi, pasijuntu lyg duobėje, nes tuomet manau, kad esu visiška nevykėlė ir visi tik tai temato.
- Gavai pasiūlymą atlikti Džuljetos vaidmenį roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“. Ar žinojai šį Kęstučio Antanėlio ir Sigito Gedos kūrinį, kurį yra pamėgusios kelios muzikos gerbėjų kartos?
- Kūrinį, aišku, žinojau, bet ne taip gerai, kaip dabar. Pirmą kartą, kai pamačiau šią operą per DVD, ilgai verkiau. Man buvo taip gražu, kad iš karto pradėjau galvoti, kaip nesugadinti tobulo kūrinio. Kadangi nesu pirmoji šios operos Džuljeta, noriu pateikti savo versiją.
- Romeo vaidmenį atliks dainininkas Mantas Jankavičius. Ar nekyla sunkumų, kai scenos partneris - ne aktorius?
- Dar buvo per mažai repeticijų, kad galėčiau apie šią partnerystę ką nors spręsti. Tačiau galiu pasakyti, kad ryšys be žodžių jau yra. Pirmiausia yra pasitikėjimas vienas kitu. Nėra pliurpimo, nereikalingo koketavimo, maivymosi ar nepatogumų. Mes atėjome dirbti susikaupę ir aiškiai žinome, kad yra kalnas, į kurio viršūnę turime pakilti abu.
- Visi tavo kūrybos partneriai yra geidžiami ir išvaizdūs vyrai. Seriale „Nekviesta meilė“ - aktorius Saulius Balandis, „Žvaigždžių duetuose“ - žinomas dainininkas Česlovas Gabalis, dabar - Mantas Jankavičius...
- Turbūt liksiu amžinai vieniša (juokiasi).
- Tikriausiai neišvengi piktų apkalbų?
- Apkalbos toks dalykas - jos tiesiog yra. Reaguoti - blogai, o visai nereaguoti - irgi kvaila. Protingas žmogus negali nereaguoti. Apkalbos vis tiek paliečia tave, tavo artimuosius. Atvirai pasakius, nepadariau nieko, dėl ko man būtų nepatogu ar gėda. Kita vertus, puikiai suprantu, kad kai tave labai myli, tai visada atsiras tokių žmonių, kurie nekenčia. Todėl apkalboms atsirasti nereikia jokio preteksto. Jos tiesiog yra kaip šlapdriba žiemą. Na, nemalonu, bet juk žinai, kad be tos šlapdribos yra dar ir saulėtų dienų. O savo asmeninėje aplinkoje, kurią valdau, visada galiu bendrauti su tuo, kuo noriu. Tai man bene didžiausia prabanga.
- Kiek žinau, esi supykusi ant žurnalistų. Kaip išgyvenai tą laiką, kai po kaulelį buvo narstomas asmeninis gyvenimas?
- Nesu supykusi, tiesiog nepasitikiu. Žinau vieną dalyką - turiu labai mažai priežasčių bendrauti su žiniasklaida. Ir šis pokalbis vyksta tik todėl, kad yra projektas, apie kurį reikia kalbėti, tai tampa mano darbo dalimi. Banalu norėti, kad mane vertintų pagal darbus. Tai, ką darau, yra puikiai matoma, o papildomai apie tai pliurpti - kvaila.
- Kokių reikia charakterio savybių, kad viešumas nevargintų? Kaip atlaikai gerbėjų atakas?
- Jaučiu, kad atpažįsta, bet niekas manęs gatvėje nepuldinėja. Manau, kad nesu pilka ir nematoma. Būsiu nekukli, bet ir anksčiau į mane kreipdavo dėmesį. Kitaip tariant, man atrodo, viešumas pradeda varginti tada, kai pasijunti pats sau svarbus. Aš taip nesijaučiu. Gerbėjų atakos? Mane gąsdina vienas dalykas. Žinau, kad yra įkurtas mano gerbėjų klubas. Jaunos panelės lydi mane į koncertus. Jaučiu žvėrišką atsakomybę už savo gerbėjus. Žiūriu į juos ir bijau, kad fanatiška meilė, kuri yra nelabai argumentuota, gali akimirksniu pavirsti neapykanta. Todėl tenka išlaikyti atstumą ir stengtis bendrauti mandagiai.
- Viena augini sūnų. Kaip kompensuoji tą laiką, kai nesi su juo?
- Kad ir kaip stengtumėtės man priklijuoti karjeristės etiketę, nepavyks. Esu išprotėjusi mama. Jeigu pajusčiau, kad sūnui trūksta dėmesio, iš karto priimčiau radikalų sprendimą. Jam penkeri metai ir jis supranta, kad mama dirba. Tiesa, tik šią vasarą pirmą kartą Kostą savaitei palikau pas tėvus.
- Kažkada esi prasitarusi, kad nori patirti ne aistrą, o didelę meilę. Turbūt tokią, kokią patyrė Shakespearo Džuljeta?
- Džuljeta nebuvo patyrusi didelės meilės, nes ji su Romeo vis tiek nebūtų galėjusi gyventi kartu (juokiasi). Juk jų meilė - tai stichija, užklupusi kaip juodas debesis giedrą dieną. Manau, kad meilė tarp dviejų žmonių - tai besąlygiškumas. Tai nėra šventė, veikiau sąjunga, sandoris. Rusų aktoriaus Rolano Bykovo žmona yra sakiusi: „Kai gyveni su vyru, kankiniesi, bet kai gyveni su tuo vieninteliu, žinai, dėl ko kankiniesi“. Būtent „dėl ko“ ir yra tas besąlygiškumas, kai gali priimti kompromisus, aukotis. Tai - partnerystė. Jau praeityje tie laikai, kai poros gyveno kartu vien dėl buities, bendro turto ar buto. Šiandien susiduriama su kur kas sunkesniais egzaminais.
- Ar pagaliau sutikai tą vienintelį?
- Aš apie tai negalvoju. Nes kai pradedu daug galvoti, tuomet imu savęs gailėti. Grįžti nusivariusi kaip arklys ir pradedi graudentis, kad namie niekas tavęs nelaukia.
- Bet juk esi graži, talentinga, protinga, jauna...
- O tu vis dar manai, kad moteriai tai neabejotini pliusai? Veikiau tai tik sunkinančios aplinkybės. Kiek aš draugių tokių turiu! Stiprios, gražios, dvasingos, tiesiog galingos moterys. Ir ką? Aišku, kad vyrų dėmesio man netrūksta. Tačiau pradedu suprasti vieną dalyką: šalia manęs esantys vyrai myli ne mane, jie įsimyli savo būseną, tai, kaip jie jaučiasi būdami šalia manęs. O juk tai spąstai, į kuriuos gali lengvai pakliūti.
- Koks vyras turėtų būti šalia tavęs?
- Mergaitės svajoja apie vyrą, kuris yra panašus į jų tėvą. Nors prieš dešimt metų šiai tiesai priešinausi, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad S.Freudas buvo teisus.
- Kokių dar pomėgių turi?
- Knygos. Daug skaitau. Renku rusiškus romansus. Mėgstu ruošti valgį. Man įdomu viskas. Gyvenu plačiai atmerktomis akimis, tik siaubingai trūksta laiko.
- Kai sunku, apninka negeros mintys, ar turi draugų, su kuriais gali pasidalinti paslaptimis?
- Turiu. Man iš žmonių nereikia daug. Man vertybė vien tai, kad tas žmogus yra.
- Ar esi patyrusi intrigų konkurenciją ir moterišką pavydą?
- Moteriškas pavydas - kaip ir apkalbos. Tiesiog nugara jaučiu, kad jis yra. O bjaurios konkurencijos nepatyriau. Matau, kaip vyksta aktorių atranka, ir suprantu, kad Lietuvoje nėra kam vaidinti. Gal tai skambės sensacingai ir netikėtai, bet taip yra. Todėl labai liūdna.
- Ar patinka dalyvauti vakarėliuose, priėmimuose. Tavo profesijos žmonėms tai kartais naudinga dėl įvaizdžio.
- Ar matai mane žurnaluose? Neneigiu jų ir nevadinu tuštybės muge, bet man tiesiog gaila laiko. Aš mėgstu naminius vakarėlius su gera kompanija. Mėgstu gerą vyną, šokti ir krėsti nesąmones, pavyzdžiui, organizuoti teminius vakarėlius. Žodžiu, esu didžioji siautėtoja. Aš juk rusė (I.Jankauskaitės motina yra rusų tautybės - aut. past.)
- Ar paisai mados?
- Koks sunkus klausimas! Nežinau, A.Pogrebnojus sakė, kad paisau (juokiasi). Rengiuosi stichiškai ir sunkiai prisiverčiu eiti į parduotuves pirkti drabužių. O tokių, kuriose būtų iš ko rinktis, taip pat nelabai yra. Aplinkybės verčia save dresuoti, nuolat rūpintis garderobu. Bet kad ir kaip stengčiausi, vis tiek - penktoje vietoje.
- Ar rūpiniesi kūno linijomis, atlieki grožio procedūras?
- Darau viską, ką priklauso daryti mergaitėms.