Kartą net susigriebė, kad beveik kiekvieno kalbinamo vyro klausia: „Ar ją mušei?“, o kiekvienos moters: „Ar jis tave mušė?“ Ir beveik visada gauna teigiamą atsakymą. Bet ilgiau tai tęstis negali. Smurtą prieš moterį reikia pažaboti, o smurtaujantiems vyrams padėti suvokti, kad pakelti prieš ją ranką yra neleistina ir neatleistina.
Justė Milušauskienė, „TV pagalbos“ gelbėtoja
„Nepavadinčiau savęs konfliktiška asmenybe - paprastai vengiu konfliktų, bandau su šypsena ir jautriai išspręsti problemą. Tačiau jei diplomatiniai ir žmogiški būdai nepadeda, niekada nenutyliu. Kartais nesupratingam žmogui išrėžiu visą tiesą jam suprantamesne kalba. Tai, kad kartais atsiduriu konflikto sūkuryje, tik parodo, kaip nuoširdžiai noriu atrasti bendrą kalbą su visais, net su tais, su kuriais gražiuoju susikalbėti neįmanoma.
Tačiau supraskime, kad nesipykti negalima. Konfliktas nėra pavojingas. Tai - neigiamas dalykas, jis natūraliai kyla atsiradus problemai. Pavojingi būna kai kurie jo sprendimo būdai. Bėgant metams išmokstama spręsti konfliktus, tai yra ne slėpti neigiamas emocijas, bet jas išreikšti. Kai kam atrodo, kad ramus žmogelis tuomet virsta konfliktine asmenybe. Tačiau toks virsmas yra teigiamas, padeda išvengti ligų, kurias sukelia užgniaužtas pyktis ir nepasitenkinimas. Labai dažnai jis nukreipiamas į šeimą, žmoną, draugę.
Man pačiai nepageidaujamo ar įkyraus vyrų dėmesio neteko patirti. Niekada neturėjau daug gerbėjų, be to, vyrai blogai elgiasi tik su tomis moterimis, kurios leidžia, kad su jomis taip elgtųsi. Ką daryti, jei vyrai ginčijasi dėl moters? Geriausia likti nuošalyje ir nieko nedaryti. Tai puiki proga geriau pažinti ir palyginti besikaunančius vyrus. Vieną kartą ir man tai teko stebėti - patyriau begalinį pažinimo džiaugsmą (juokiasi).
„TV pagalboje“ ekstremalių situacijų būna kasdien. Sunkiausia rasti bendrą kalbą su tais žmonėmis, kurie net neketina bendrauti. Visokios grumtynės, muštynės ir gaudynės - smulkmena, palyginti su užduotimi, kuriai reikia daug psichologinės ištvermės, per kelias sekundes turi suprasti, kas per žmogus prieš tave, kaip su juo bendrauti ir ką jis gali iškrėsti. Kai prireikia gintis, mano ginklas būna vienas - akys. Ne, aš nemirksiu ir neflirtuoju. Tačiau yra buvę situacijų, kai tikrai galėjau gauti į kaulus nuo agresyvių, net kriminalinę patirtį turinčių individų. Bet, pažvelgę man į akis, tokie šaunuoliai iškart suprasdavo - nė velnio aš nebijau, be mūšio nepasiduosiu ir jiems vis tiek bus šakės (juokiasi)“.
Rasa Dikinaitė, kinologė
„Visas mano gyvenimas - vien ekstremalios situacijos. Dažniausiai jos susijusios su mano šunimis. Laimei, visos baigėsi gerai. Atsimenu, kai į sodą Rastinėnuose atsivežiau 3 vokiečių aviganius. Išėjome su jais pasivaikščioti. Staiga vienas šuo pamatė karvę ir kaip pasiutęs puolė prie jos lodamas, užšoko jai ant nugaros. Persigandusi karvė nutrūko nuo grandinės ir pasileido bėgti į tvartą. Išgirdau tik tuomet, kai dužo stiklai. Pamačiau, kad į kiemą išlėkė įkaušęs senis su nupjautvamzdžiu šautuvu ir kad pradėjo šaudyti! Šaudė, kol baigėsi šoviniai. Ne tik į šunis, bet ir į mane. Stebiuosi, kad likau gyva. Nors praėjo beveik treji metai, atsimenu net tos dienos kvapą.
Kitą kartą važiuoju mašina ir pajuntu, kaip į manąją trenkiasi kita. „Mersas“ sudaužytas, mano „golfiukas“ sveikas. Užuot teisinęsis, vairuotojas, apdujęs nuo alkoholio ar net narkotikų, išsitraukė ginklą ir pareikalavo važiuoti iš įvykio vietos, kitaip mane nudės. Labai bijojau, bet vis tiek rezgiau planą, kaip pabėgti. Sustojome prie ežero. Tempdama laiką iš rankinės išsitraukiau nuotraukas ir pradėjau jas rodyti. Jis irgi užsimanė savo parodyti. Atidarė piniginę, o ten gulėjo... policininko pažymėjimas. Supratau, kad jis neturi ko prarasti. Kaip tik tuo metu prie ežero privažiavo kažkokia kompanija. Aš pasileidau bėgti pas tuos žmones. Dabar manau, kad man juos atsiuntė Dievas. Po to karto man niekas nebaisu. Pradėjau šokinėti su parašiutu, šaudyti...
Pavojai mane visada viliojo. Jaunystėje su draugais sėdėdavome ant devinaukščio namo stogo, būtinai nuleidę kojas nuo jo krašto, ir klausydavome „Foje“. Būdama dvidešimties, žaidžiau rusišką ruletę. Ginklas buvo tikras ir kulka jame buvo tikra... Jeigu turėčiau tinkamus fizinius duomenis, ir į Afganistaną nuvažiuočiau. Rūpi save išbandyti ir išnaudoti savo šunų galimybes, kitiems padėti.
Kartais pagalvoju, kodėl nesu paprasta moteris kaip visos. Kodėl vieni vaikšto takeliais, o aš peilio ašmenimis? Ten, kur dauguma sutrinka, aš - ne. Buvo situacija, kai viena grūmiausi su keturiais užpuolikais ir jiems blogai baigėsi - vienam lūžo nosis, kitam buvo praskelta kakta...
Tarnaudama pasienyje, užpuolimo nepatyriau. Bet jeigu pultų, žinau, kad mano tarnybos draugas - vokiečių aviganis - visada mane gins. Labai mėgstu patruliuoti naktį. Ne tik miške, bet ir mieste nebijau vaikščioti viena. Kartais su draugėms specialiai išeiname naktį pasivaikščioti po miestą. Mano draugas jau neprieštarauja - žino, kad man nieko neįmanoma uždrausti. Kiekviena kūno ląstele jaučiu laisvę ir ja naudojuosi. Tiesa, nieko bloga nedarau“.
Audronė Butkevičiūtė, verslininkė, Tomo Balaišio-Sėklos draugė
„Situacijos pradžios, kai ispanų policininkai Madride ėmė mušti Lietuvos krepšinio sirgalius, nemačiau. Kai tai vyko, buvau salėje. Išėjusi pamačiau grėsmingai nusiteikusius policininkus. Su iškeltais „bananais“ jie ėjo prie vieno sirgaliaus, kuris fotografavo šį įvykį. Jo užstoti pribėgo mano draugas Tomas (Sėkla), kažką pasakė, ir tada policininkai puolė jį daužyti... Nesuprantu, kaip devyni gali mušti gulintį, krauju apsipylusį žmogų?
Kai mušė Tomą, prie policininkų puoliau instinktyviai. Pamaniau: pamatys merginą ir atsipeikės. Ėmiau šaukti, kad mes taikūs sirgaliai, atvažiavome čia ne muštis. Bet neįvertinau situacijos sudėtingumo. Policininkų akys buvo aptemusios nuo įniršio, jie atrodė pamišę, troško kraujo. Jie „kaifavo“, kad gali daužyti žmones.
Vienas „bananu“ trenkė man į nugarą, kitas - į pilvą. Kritau ant žemės, o tada man dar kartą trenkė... Pamačiusi, kad Tomui iš galvos tyška kraujas, supratau, kad esu bejėgė. Policija greitai visus nustūmė į šoną, aš atsistojau, bet kur nuvedė Tomą, taip ir nepamačiau. Mane ištiko šokas. Iš ispanų policijos to nesitikėjau. To nė vienoje šalyje nėra buvę. Maniau, kad jie nori mus tik pagąsdinti, bet - nieko panašaus. Taip atsitiko ir dėl ispanų policininkų bukumo - mūsų aiškinimų anglų kalba jie nesuprato, manė, kad mes užgauliojame.
Ar verta kištis į vyrų konfliktus? Nežinau. Šįkart tai padariau instinktyviai. Bet manau, kad tai padėjo, policininkus pristabdė. Nors skaudėjo sudaužytą kūną, užplūdo nepaaiškinamas pyktis. Juk jie pažeidė mano, kaip žmogaus, teises. Ką aš jiems padariau? Kodėl mane daužė? Kad užstojau draugą? Niekada negaliu ramiai stovėti ir žiūrėti, kaip muša žmogų, o juo labiau - artimą. Stovėti ir nieko neveikti man - nesuvokiama. Nesvarbu kur - mieste, gatvėje, kavinėje, - aš nestovėsiu. Pasitikiu savimi, esu fiziškai stipri - ilgai šokinėjau nuo tramplino į vandenį. Pati niekada niekur nelendu ir neprovokuoju. Iki šiol niekas ir nesikabindavo, nes duodavau atgal. Tik šįkart buvo nelygios jėgos.
Manau, kad kiekvienai merginai būtų gerai pasimokyti kovos veiksmų, sportuoti, bent jau psichologiškai atitinkamai nusiteikti. Apskritai esu prieš smurtą. Aš to nesuprantu. Tai amoralu. Smurtas rodo, jog žmogus yra neišprusęs, silpnas ir viską sprendžia jėga. Aš esu už tai, kad moterys priešintųsi bet kokiam smurtui“.