Laima Janušonytė, sporto žurnalistė: „Krepšinis man patinka. Tai smagus komandinis žaidimas, kuriame daug emocijų. Žaidžiu jį nuo mažų dienų.
Kai buvau studentė, kvietė žaisti į universiteto komandą. Nuėjau ir išsigandau - visos buvo dviejų metrų ūgio. Mano ūgio, 179 cm, moteriai ten nebuvo ką veikti. Pradėjusi dirbti Lietuvos televizijoje, daug metų žaidžiau krepšinį. Buvo rengiamos spartakiados, kuriose dalyvaudavo lietuvių, latvių ir estų televizijų krepšininkai. Važinėdavome į Rygą, Taliną. Mums gerai sekėsi - visada laimėdavome pirmą vietą.
Dabar ši kompanija iširo, visi kažkur išsilakstė. Retkarčiais pažaidžiu su vyrais - Sporto žurnalistų federacijos nariais. Moterims ne tai galvoje - jaunoms krepšinis nerūpi, o vyresnėms sveikata neleidžia.
Turiu pomėgių ir kitų: slidinėju, buriuoju, važinėju dviračiu, dalyvauju Tarptautinės sporto žurnalistų federacijos veikloje. Žaisti, dalyvauti varžybose nėra laiko. Laukia šeštasis mano vardu pavadintas krepšinio komandų turnyras Radviliškyje. Jį organizuoja mano jaunystės laikų draugė, buvusi krepšininkė Dalia Balčiūnienė. Jo pažiūrėti ir jame dalyvauti suvažiuoja mano kraštiečiai iš Vilniaus, Kauno, kitų miestų.
Kai atvažiuoju į šį turnyrą, mane pasitinka su orkestru ir šampanu. Skamba himnas, pasirodo šokėjų grupės, dalyvauja krašto valdžia, paskui rengiama vakaronė. Man malonu, o žmonėms - atrakcija. Mane stebina, kai kas nors paprašo atvažiuoti bent taurę nugalėtojams įteikti. Mielai važiuoju žiūrėti ir pačių varžybų - stebiu, vertinu žaidimą, per pertrauką pati pamėtau kamuolį į krepšį. Arba kartu su rajono meru surengiame parodomąjį kamuolio mėtymą. Ar dažnai pataikau į krepšį? Priklauso nuo to, kaip esu nusiteikusi. Kamuolys krinta į krepšį arba ne. Pastebiu, kad krepšininkės įgūdžių dar nepraradau“.
Alma Javtokienė, Šiaulių vicemerė: „Paauglystėje buvau nestandartinio ūgio mergaitė - 181 cm. Vienintelis kelias man buvo - į krepšinį. Žaidžiau moksleivių, suaugusių moterų komandose. Didžiausias laimėjimas - 2004 m. Amerikoje, Floridoje, su Lietuvos veteranių komanda laimėtas auksas.
Kiek atsimenu, visada buvau centro žaidėja. Bet šiais laikais mano ūgio moteriai žaisti šioje pozicijoje būtų neįmanoma. Dabar būčiau tik krašto žaidėja. Traumų sekėsi išvengti. Tik kartą patyriau atvirą čiurnos lūžį, bet ir po to žaidžiau.
Krepšinis man davė daug. Nebūčiau tiek gyvenime pasiekusi ir pamačiusi, jei ne jis. Bet laikui bėgant aptingsti. Be to, vyras, du sūnūs krepšininkai - Artūras ir Robertas - reikalavo dėmesio. Atsimenu, vos sužinojusi, kad laukiuosi, pasakiau, kad bus krepšininkai. Kaip kitaip - ir aš, ir tėtis - aukštaūgiai.
Dabar krepšinį irgi pažaidžiu, bet tik retkarčiais. Dėl savęs, sveikatos. Treniruotės - tik proga susitikti su tomis moterimis, su kuriomis žaidėme jaunystėje. Susitinkame, pabendraujame, stengiamės viena nuo kitos neatitrūkti. Sportininkai - komunikabilūs, būnant drauge atsiranda dar daugiau naujų interesų, problemų sprendimų.
Žaidžiančios moterys gauna naudos - ir fizinės, ir psichologinės. Šiaulių moterys irgi mėgsta krepšinį - Lietuvos aukščiausioje lygoje rungtyniauja klubas „Rūta“.
Krepšininkes aš, žinoma, pagloboju. Tai daryti jaučiu pareigą. Rengiame jų susitikimus su visuomene, pasibaigus sezonui organizuojame sporto stovyklas, paremiame, kuo galime. Vyrų krepšinis pas mus labai gerbiamas. Norisi atgaivinti ir moterų krepšinį“.
Dainida Valsiūnaitė, politologė: „Kai tik pasitaiko proga, bėgu į krepšinio aikštelę. Daug metų krepšinį žaidžiu savo malonumui. Mokydamasi Panevėžio vidurinėje mokykloje jį žaisdavau kasdien. Kai buvau devintoje klasėje, kvietė į Lietuvos jaunučių rinktinę, bet tada nenorėjau palikti namų, tėvų ir pasirinkau Panevėžio merginų krepšinio komandą. Su ja kelis kartus apvažiavau visą Lietuvą.
Studijuodama universitete atstovaudavau savo kurso komandai. Baigusi universitetą su krepšinio entuziastais vyrais pradėjau žaisti gatvės krepšinį.
Mūsų komanda ypatinga - nėra nei trenerio, nei kapitono. Varžybose nedalyvaujame, žaidžiame savo malonumui. Net mano vyras nėra manęs matęs žaidžiančios. Jis - buvęs irkluotojas, regbininkas, bet, kaip ir kiekvienas lietuvis, serga už krepšinį. Dėl to, kad žaidžiu su vyrais, nepavydi.
Esu atakuojanti gynėja ir puolėja. Varžybose organizuoju atakas, visą žaidimą. Rėkauju, įsakinėju... Gyvenime esu ramus žmogus, emocijas valdau, bet aikštelėje visiškai joms pasiduodu. Kartais sekasi - esu pelniusi 33 taškus. Visuomet pelnau kiek nors taškų.
Prieš kelerius metus su „euroautobusiuko“ komanda važinėjau po Lietuvą. Rengdavome politikų ir šou verslo žmonių krepšinio varžybas su vietos atstovų komanda. Esu žaidusi vienoje komandoje su T.Auguliu, A.Vėberiu, J.Morkūnu, A.Paulausku. Krepšinį žaidžiau ir dalyvaudama Jungtinių Tautų misijoje Afganistane. Mūsų tarptautinė komanda - italai, norvegai, lietuviai - žaidė su vietiniais. Nugalėjo europiečiai. Ten turėjau žaisti galvą apsigobusi skara, su plačiomis kelnėmis, ant klubų užsirišusi dar vieną skarą - kad nesimatytų jokių moteriškų formų.
Kodėl žaidžiu? Krepšinis - gražus žaidimas. Smagu, kai komandai sekasi, gerai perduodu kamuolį, pelnau taškų. Smagu bėgioti, judėti, neprarasti sportinės formos. Per nėštumą krepšinį šiek tiek primiršau. Neseniai vėl lavinau ranką, bet rimčiau dar nežaidžiau. Greitai prasidės naujas krepšinio sezonas - komandos nariams jau užsakyti nauji marškinėliai. Sūneliui - jau 2,5 mėnesio. Kodėl nepabėgiojus?“
Dovilė Armalytė, teisininkė: „Krepšiniui skiriu visą laisvalaikį. Jis man - pirmoje vietoje. Jį pradėjau žaisti dar šeštoje klasėje. Savo fakultetui atstovavau ir studijuodama universitete. Mano šeimoje visi susiję su sportu: tėtis, mama, brolis.
Esu išėjusi kiemo krepšinio mokyklą, kurioje dažniausiai žaisdavau su berniukais. Dabar gatvės krepšinį žaidžiu su vyrais. Tiksliau - sportuojame salėje, dažniausiai - komandomis po tris į vieną krepšį iki 21 taško. Paskui pralaimėjusieji stengiasi atsirevanšuoti.
Jau trejus metus kartu su keliomis draugėmis du kartus per savaitę lankau treniruotes. Esame merginos, kurios nebijo kontaktinio žaidimo, vyriškų emocijų ir žaidimo.
Vyrai supranta, kad žaidžia su merginomis, elgiasi kiek santūriau, bet ir mes suvokiame, kad, žaisdamos su vyrų kompanija, turime prisitaikyti prie jų stiliaus. Nors fiziškai esame silpnesnės, bet tuo nepiktnaudžiaujame.
Nepastebėjau, kad tai erzintų vyrus. Kai porą kartų neatėjome į treniruotę, jie net buvo sunerimę, kur dingome. Dažnai po treniruotės važiuojame į barą išgerti alaus. Jis nuplauna visas nuoskaudas ir nedideles traumas.
Pernai Š.Marčiulionio krepšinio mokykloje vyko gatvės krepšinio mėgėjų komandų turnyras. Trys merginos kovėmės su „keistuoliais“, „bavarais“ ir dar viena iš šou pasaulio žmonių sudaryta komanda. Nors vyrams buvo keista, kad su jais žaidžia moterys, rungtynės buvo įtemptos, žiūrovai mus labai palaikė.
Pasitaikė proga pažaisti ir su Virgilijum Alekna. Draugė žurnalistė Eglė darė su juo interviu, o aš jos laukiau. Pasibaigus pokalbiui Virgilijus pats pasiūlė kartu pažaisti krepšinį. Pasirodo, jis ne tik toli meta diską, bet ir gerai valdo kamuolį.
Sportu gyvenu visada. Tai man - ne lažas ar prievolė. Pasportavusi jaučiuosi geriau, emociškai pailsėjusi. Profesionalioms krepšininkėms nepavydžiu ir profesionaliai žaisti nenorėčiau. Tai labai sunkus ir laikinas darbas“.