Sovietinių kronikų primadona

Jos kūrybinėje biografijoje - daugiau negu 20 dokumentinių filmų, tekstai ir scenarijai 600 kino kronikų. Moteris ne kartą apdovanota garbingais to meto kino apdovanojimais, buvusioje Sovietų Sąjungoje Bytautė Pajėdienė buvo pripažinta geriausia kino kronikų redaktore.

„Man sovietų valdžia davė viską, todėl negaliu burnoti, pykti ant jos“, - su ironija sako B.Pajėdienė, baigianti jau aštuntąją dešimtį, tačiau vis dar kupina profesinių idėjų. Pasak jos, jeigu tik gautų finansinę paramą, į gyvenimą paleistų dar ne vieną dokumentinį filmą.

Būsimajai kino redaktorei vardą išrinko jos motina. Kunigas, per krikštynas išgirdęs, kokiu vardu ketinama pavadinti mergaitę, užprotestavo, mat Bytautė, išvertus iš prūsų kalbos, reiškia „be tautos“. Neliko nieko kita, kaip duoti dar vieną vardą - Irena.

„Kalbėti pradėjau vienuolikos mėnesių. Pirmas žodis, kurį išmokau, buvo „kiaulė“. Taip ir eina tas mano gyvenimas „kiaulingai“, - šmaikštauja garbaus amžiaus sulaukusi moteris.

Vienas iš ryškiausių ir šviesiausių vaikystės prisiminimų - pirmoji pažintis su didžiuoju ekranu. „Pamenu, persikėlėme gyventi į Šančius. Buvau labai nevalgi, todėl mama už lėkštę suvalgytos sriubos duodavo 50 centų. Kauno centre tuo metu veikė kino teatras „Forum“. Kad nuvažiuočiau iki jo, reikėjo 10 centų. Kas gali būti gražiau už didelį kino ekraną ir prieškario žvaigždes“, - prisimena moteris, prisipažindama, kad būtent tuomet ir susirgo nepagydoma kino liga.

Jos motinai nepatiko toks dukters pomėgis, anot jos, paauglei potraukis prie kino galėjo turėti neigiamos įtakos, nes ekrane nuolat rodydavo nepadorius kadrus, tai yra aktoriai pernelyg dažnai bučiuodavosi. „Mama buvo tikra dorovės sergėtoja. Tokie buvo laikai“, - baigia B.Pajėdienė.

Kai mirė motina, Bytautei tebuvo vienuolika metų. Apie tėvą režisierė kalba nenoriai, nes po motinos netekties jis retai prisimindavo dukterį. Paauglę Bytautę auklėjo svetimi geri ir užjaučiantys žmonės. Apsigyvenusi dėdės namuose Žemaitijoje, mergaitė išmoko dirbti visus ūkio darbus.

„Mamos mirtis man buvo didelis smūgis. Žinojau, kad turiu mokytis, nes mama taip buvo liepusi. Kai vienais metais dėdė nusprendė, kad mokslams nėra pinigų, ant kelių klupėjau ir maldavau išleisti“, - dalijasi prisiminimais.

Garbaus amžiaus moteris, sklaidydama jaunystės nuotraukų albumą, parodo grakščią aukšto ūgio panelę: „Buvau pamišusi dėl krepšinio. Nepraleisdavau nė vienų svarbesnių rungtynių, žaidžiau net Lietuvos moterų rinktinėje“, - didžiuojasi B.Pajėdienė.

Pasak jos, su krepšiniu nesiskyrė ne tik studijuodama Vilniaus universitete, bet ir dirbdama Lietuvos kino studijoje. „Studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Man dėstė Vincas Mykolaitis-Putinas, Kostas Korsakas, Juozas Balčikonis, - vardija Lietuvos šviesuolius. - Niekada nesiskyriau su kamuoliu, žaisdavau visose krepšinio komandų pirmenybėse. Ėsti nebuvo ko, kojų nepavilkdavau, bet vis tiek bėgdavau pasportuoti. Kai trečiame kurse gavau vardinę Liudo Giros penkių šimtų rublių stipendiją, gyvenimas tapo lengvesnis, o moksladraugiai nepamiršdavo vakarais bendrabutyje koše pavaišinti“, - nusišypso moteris.

1956 metais Bytautė pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje literatūros konsultante. Mergina pateko į kino magijos pasaulį, į garsių žmonių būrį. „Sėdžiu ir užrašinėju vaidybinio filmo „Tiltas“ scenarijaus autoriaus Jono Dovydaičio ir antrojo režisieriaus Juozo Miltinio kuriamą dialogą. Neiškentusi supeikiu: „Na, koks čia dialogas?“, o Miltinis nužvelgia mane ir pastato į vietą: „Ką tu išmanai, varna?!“ Štai tau ir kino magija“, - karjeros pradžią prisimena pašnekovė.

Energinga mergina labai atsakingai žiūrėjo į savo pareigas, tačiau į filmavimo aikštelę nepamiršdavo atsinešti ir krepšinio kamuolio.

„Pamenu, filmuojame „Tiltą“. Kol kameras stato, aš su aktoriais į krepšį mėtau dvitaškius. Gaudavau barti nuo režisieriaus asistentų, jie sakydavo: „Ką jūs darote? Aktoriai nugrimuoti, paruošti filmuoti, o jūs po aikštelę kamuolį vaikote“, - savo „nuodėmes“ išpažįsta B.Pajėdienė, mat po tokių treniruočių per aktorių kaktas žliaugdavo prakaitas, varvėdavo grimas.

Būsimajai svarbiausių anuomečių Lietuvos įvykių metraštininkei rūpėjo dokumentika. Ji vis užsukdavo į kino montažo kambarį. „Man atrodo, kad esu kino juostos užkeikta. Regis, palieti ją, ir tave tarsi įmagnetina, užburia. Ir nieko kita nebegali daryti“, - prisipažįsta Bytautė Pajėdienė. Būdama kino redaktorė, ji anuomet ėmė kurti ir dokumentinius filmus.

„Ir šiandien filmuočiau, - prisipažįsta. - Tik va, per tą krepšinį nebepaeinu. Skaudu, kad išdraskėme ir sunaikinome tai, ką kūrėme ištisus dešimtmečius. Šiandien nėra nei juodųjų, nei baltųjų metraštininkų. Net istorijos lakuotojų nėra“, - neslepia apmaudo dėl nutrūkusių „Lietuvos kronikų“ - jų buvo atsisakyta lietuviško kino vegetavimo metais. - Sugriuvome kaip ir kolūkiai“, - priduria.

Tuo metu dokumentikos srityje moterų nebuvo daug. Kaip juokauja buvusi dokumentinių metraščių kūrėja, buvo trys „P“ - Pajėdienė, Pavlova ir Pangonytė. „Buvo ir trys „Š“: Šablevičius, Šilinis, Šatkauskas, - priduria. - Kai jie vis erzindavo, kad mes trys „P“, mes jiems primindavome apie tris „Š“. O jeigu rimtai - kine buvo daug puikių vyrų. Ir daug šaunesnių, nei dabar sėdi Seime“, - palygina moteris, kuriai per jos karjerą teko konkuruoti su vyrais kūrėjais, tačiau ji liko stipri ir nepažeidžiama. Jeigu kada ir išspausdavo ašarą, aplinkiniai to nepamatydavo.

„Manau, kad šiandien filmuotojai nemyli žmogaus. Įvykis ir lieka įvykis, bet juk svarbiausia - žmogus. Kino metraštininkai mylėjo žmogų, o šiandienės televizijos labiau myli lavonus“, - neslepia ironijos kūrėja.

Į klausimą, ar sovietmečiu labai kentėjusi nuo cenzūros, Bytautė Pajėdienė atšauna: „Jeigu šiandien kurčiau kronikas, manęs turbūt iš viso į eterį neišleistų. Tiesa, šiais laikais juk deklaruojama, kad cenzūros nėra. Aišku, didelė tragedija, kai sūnus nuduria tėvą, bet ar tai pagrindinė Lietuvos žinia?“ - retoriškai klausia sovietinių kronikų primadona.

Kadaise redaktorės žodžiui ir kino kamerai paklusdavo aukščiausi sovietų valdžios šulai - kino metraščių herojai. Mirga seni istoriniai Bytautės Pajėdienės dokumentikos kadrai: Antanas Sniečkus, ant kaklo pasikabinęs riestainių karolius, vaikšto turguje be jokios apsaugos lyg paprastas pirkėjas. Arba žymūs Komunistų partijos veikėjai, apsirengę paprastais drabužiais, iš peties pluša šeštadienio talkoje.

„Kartą teko išgirsti kritikos iš Petro Griškevičiaus. Pamenu, filmavome sostinėje iškilmingą Jaunimo teatro atidarymą. Praeidamas pro mane, Komunistų partijos lyderis mestelėjo frazę: „Ką jis ten pliurpia ekrane?“ Iš pradžių nesupratau, ką jis turėjo galvoje, tik vėliau prisiminiau, kad „Tarybinėse kronikose“ vieno kolūkio pirmininkas skundėsi dėl iškilusių bėdų, nerimavo dėl nesibaigiančio lietaus ir blogai užderėsiančio derliaus“. Tačiau paskui Petrą Griškevičių ėjusi jo žmona nuramino dokumentininkę: „Jis šiandien piktas, nekreipk dėmesio“.

B.Pajėdienė prisimena, kad per keturiasdešimt darbo metų būta visko - ir anekdotinių situacijų, kurias dar ir šiandien prisimena kino kūrėjai, pavyzdžiui, kovodama dėl profesionalumo ir kadro kokybės, energingoji moteris renginio metu nuo scenos už kojos nutempė blogai filmuojantį operatorių, nes tiesiog nepakentė tų, kurie gadindavo brangią kino juostą.

Nusivylusi šeimynine laime, Bytautė savo energiją liedavo kine. Darbe ji ieškojo paguodos po pirmagimio sūnaus mirties, vėliau - po vyresniosios dukters Renatos, talentingos kino režisierės ir žurnalistės, žūties.

„Liko tai, kas svarbiausia, - kinas. Kai likimo akmenys negailestingai talžė, tik jame radau paguodą, tik jis mane gelbėjo, - atveria širdies kertę, kurioje susikaupė daugiausia skausmo, moteris.

- Tėvai neturėtų laidoti savo vaikų, tačiau gyvenimas pateikia ir tokių išbandymų, - beveik sušnabžda. - Jeigu nebūtų kino, nebūtų gyvenimo atvangos...“

Šiandien moters širdį ypač džiugina anūkai Matas ir Pranciškus, anūkė Paula, dukters Nomedos, mokslų daktarės, pasiekimai medicinos srityje.

Blogų dalykų, išdavysčių moteris sako nenorinti prisiminti, o apie kiną, prisipažįsta, galinti kalbėti ištisas valandas. „Vis galvoju apie išliekamąją kino kronikų vertę... Ką žiūrės ateinančios kartos? Ar visi svarbiausi Lietuvos įvykiai liks dokumentikoje?“ - svarsto profesionalė.

B.Pajėdienė įsitikinusi, kad, nufilmavus įvykį į DVD kasetę, jis iškart netampa Lietuvos istorijos kronika. „Namuose nebetelpa kino juostų dėžės, o galvoje gulte gula vis nauji scenarijai. Turėčiau pinigų - kurčiau kiną, o kol kas esu gera moteris, XXI amžiaus moteris“, - šypsosi.

Atsisveikindama Bytautė Pajėdienė pasklaido savo užrašus ir leidžia perskaityti ištrauką, kuri parodo, koks svarbus šiai moteriai buvo kinas, kaip ji rūpinosi jo kokybe, kovojo dėl kiekvienos svarbios smulkmenos: „Beveik tūkstantį žurnalų planavau, tariausi, organizavau, improvizavau, filmavimo metu keikiau vairuotoją, kad pavėlavo, gamybos cechą - kad nedavė sinchroninės kameros, operatorių - kad nemato gero plano.

Plėšiau juostą, kankinau montažininkes, reikalavau užrašų, paskutinės medžiagos iš laboratorijos, rūpinausi kopija, pagriebusi dėžutę, rodžiau direktoriui, pirmininkui, herojams. Išgyvenau, gėriau... vaistus. Važiavau susitikti su žiūrovais, stengiausi kiekvienam į širdį įdėti žodžių „kino žurnalas“ prasmę. O kur dar kritikai, visuomenės nuomonė! O kur dar viršininkai! Net nežinau, kuo buvau labiau - redaktore, režisiere ar organizatore?“