Jos skundžiasi ir per plačiais klubais, per ilgu liemeniu, per didele ar per maža krūtine. Jau nekalbant apie veidą - kuri nors jo dalis būtinai užklius.
Moterys neretai tiki, kad jų galimybė susirasti gyvenimo draugą ar būti mylimoms yra tiesiogiai proporcinga jų išvaizdos ir kūno formų dailumui.
Moterys peikia savo kūną, o vyrai graužiasi dėl to, kad jiems trūksta vyriškumo. Savo kūnui jie ne tokie reiklūs. Gal jautrūs tik dėl plinkančio pakaušio. Vyrai labiau nerimauja dėl to, ar nėra silpni, nes tai reikštų, kad jie nevyriški. O stiprumą jie įtvirtina griežtai atskirdami vyriškus dalykus nuo moteriškų.
Tikru vyru jie laiko tokį vyrą, kuris savanoriškai nesiims buities darbų, nerodys jausmų (gal tik pyktį), neprisipažins, kad ko nors nepajėgia, nežino, nemoka.
Gyvenimą temdantis nerimas
Atrodo, kad žmonės labiausiai nepatenkinti savimi. Štai Jolita, greitai perkopsianti savo gyvenimo zenitą - artinasi keturiasdešimtmetis. Visada pasitempusi, vilkinti stilingus kelnių kostiumus. Jokių sijonų, nes jos kojos - „kaip varnos“. Sunku suvokti, kaip atrodo taip apibūdintos kojos, tačiau tokį įvertinimą paauglystėje Jolita išgirdo iš kiemo padaužų lūpų. To užteko, kad savo kojomis bjaurėtųsi iki šiol.
Moters gyvenimą temdo ne tik esą netobulos galūnės, bet ir vienatvės šaltis. Santuoka nesusiklostė. Vyrui pasukus kitais keliais, Jolita liko gyventi su dviem sūnumis. „Nenoriu likusio gyvenimo pragyventi be gyvenimo draugo, bet suvokiu, jog tai tik svajonės. Mano amžiaus moters gyvenimas - tik egzistavimas. Vyrams reikia jaunesnių“, - visiškai įsitikinusi Jolita. Jokie argumentai nepajėgūs pajudinti jos nuostatų tvirtovės.
Tuo tarpu Vidmantas apmaudauja esąs nepakankamai kietas. Jis graužiasi, kad jam ne visada pavyksta įveikti konkurencinę kovą darbe, jis dar neužėmė aukščiausio posto, jo automobilis nėra pats prabangiausias, jis dar neįsigijo nekilnojamojo turto prie šiltų jūrų.
„Aš nuolat nerimauju dėl to, kad mano kolegos pamatys, jog nesu toks kietas, koks deduosi. Būtų skaudu, jei jie mane supeiktų ar išjuoktų. Sukandęs dantis stengiuosi nepasiduoti, nors pastaruoju metu vos pavelku kojas ir norisi viską mesti“, - kalba Vidmantas.
Pakanka būti savimi
Nors dažnas virkauja dėl grožio, jaunystės, vyrų ar moterų dėmesio ar pripažinimo, atrodo, labiausiai jiems trūksta savigarbos.
Anot amerikiečių psichoterapeutės Friedos Porat, „ir dirbant, ir mylint mūsų sėkmė priklauso nuo to, ar laikome save svarbiais, gabiais individais. Šis vertinimas - tai mūsų savigarbos matas“.
Daugelis pamiršta, kad nereikia tapti kuo nors, kad būtų mylimas, pripažįstamas ir vertinamas. Pakanka tiesiog būti savimi. Gyvenimas nė per nago juodymą nepagerėja patekus ant reklamos stendo ar stojus į kovą už milijonus. Savigarbai neturi įtakos išoriniai dalykai. Svarbiausia - aiškiai save suvokti ir save pripažinti.
Tai, ko mums reikia, mes turime nuo gimimo. Mūsų užduotis - pasinaudoti šiais vidiniais turtais.
Italų psichiatras Roberto Assagiolli pažymėjo, kad žmonės jaučiasi menkaverčiai ir dauguma kančių bei problemų kyla tuomet, kai nepažįsta savęs, o jų vidinis asmenybės turinys yra padrikas, chaotiškas.
Kuo labiau žmogus įsisąmonina atskiras savo asmenybės dalis, tuo stipriau jos susilieja į visumą, o jis pats patiria jėgų antplūdį, jaučiasi patenkintas, gyvenime atranda vis daugiau prasmės.
Svetimi žodžiai nepadės
Kelyje į savigarbos kūrimą slypi nemažai vilkduobių. Viena jų - tikėjimas, kad egzistuoja kažkokie pratimų ar patarimų rinkiniai, kuriais vadovaujantis galima išspręsti problemas. Pakanka jų laikytis, ir kelias į savigarbą laisvas.
Tačiau jokie aukso žodžiai, netgi ištarti išminčiaus lūpomis, negali sustiprinti asmens savigarbos, jeigu jis atsisako gyventi savo galva.
Pačiam nuspręsti, išbandyti, leisti sau jausti tikruosius jausmus, atrasti savo norus ir juos įgyvendinti - štai savigarbos ugdymo mokykla. Nieko nėra svarbiau už ryžtą atsisakyti laikytis primestų stereotipų, nepatikrintų kritišku savo protu.
Ar iš tiesų vyrai myli tik jaunas merginas ir moteris? Ar moterys vyrus vertina tik pagal jų piniginės dydį? Ar tikrai mus myli tik tuomet, kai tampame prezidentais, generaliniais direktoriais ar žvaigždėmis?
Laimė pranyksta kaip dūmas
Kita vertus, savigarba neugdoma, jei visas dėmesys nukreipiamas tik į save. Atitrūkę nuo žmonių, užsiėmę tik savistaba individai praranda augimo galimybes. Mat savigarba didėja tik bendraujant su kitais žmonėmis.
Trečioji vilkduobė kelyje į savigarbą - tai didybė, kai žmogus pats sau tampa protingiausias, kvalifikuočiausias ir gražiausias pasaulyje. Kai žmogus patiki, kad jau pasiekė laimės viršūnę ir daugiau nebereikia pajudinti nė pirštelio, laimė pranyksta lyg dūmas.
Nėra galutinio savirealizacijos taško, tad sustoti ir užmigti ant laurų negalima. Gyvenimas - nuolatinis procesas, tad ir savigarbos procesas yra begalinis.
Didžiausia klaida, siekiant savigarbos, - vienpusiškumas. Jei žmogus ugdo tik vieną savo savybę ar naudojasi tik vienu gebėjimu (nesvarbu, ar tai būtų kūnas, jausmai ar dvasingumas), tuomet asmenybė iškreipiama, o žmogus tampa panašus į klouną ar karingą fanatiką.
Svarbūs ir nesvarbūs dalykai
Išsilaisvinimą iš kompleksų vertėtų pradėti paklausus savęs: „Ko aš labiausiai gyvenime trokštu? Ar tai man gyvenime brangiausia? Ar gyvenu remdamasis tuo, kas man svarbiausia?“ Nuoširdūs atsakymai į šiuos klausimus privers atsisakyti to, kas nėra ar niekada nebuvo svarbu.
„Nemokamų pietų nebūna“, - mėgsta kartoti milijonieriai. Jie teisūs, nes už viską reikia sumokėti. Savigarbos ugdymas skatina atsisakyti dalykų, kurie nėra svarbūs.
Reikėtų atsisakyti ir savęs smerkimo, kankinimo, kritikavimo. Būtina savigarbos sąlyga - galvoti apie save teigiamai, tikėti savo asmenybės ir veiklos vertingumu.
To nepavyksta išmokti iškart. Naujos nuostatos į smegenų „kompiuterį“ įrašomos tik po ilgesnio nuolatinio kartojimo. Reikėtų nepamiršti sau priminti, kad „mano kojos puikios, jos sėkmingai neša per gyvenimą“, „esu vyras net ir tuomet, kai nedirbu, nes darbas ir einamos pareigos neturi nieko bendra su vyriškumo pagrindu“.
Kasdien - dovana sau
Mokydamiesi save mylėti ir gerbti nepamirškite savęs apdovanoti. Geriausia dovana, kaip tvirtina F.Porat, kasdien sau leisti bent vieną dalyką, kuris pakelia nuotaiką.
Norite paskaityti knygą? Išgerti šviežiai spaustų sulčių kokteilį? Paplepėti su draugu? Pasižiūrėti varžybas? Nesvarbu, ką rinksitės, tik nepamirškite, kad džiaugsmui pajusti nereikia išleisti krūvos pinigų.
„Kuo labiau save vertinsi, tuo daugiau galėsi duoti kitiems ir tuo daugiau tau duos kiti“, - garantuoja F.Porat.