Rūta Papartytė: „Aš dėkinga ir tiems žmonėms, kurie nepadėjo“ (video)

Videonaujienose žiūrėkite reportažą apie aktorę R.Papartytę.

Tikėjimas, kad žmogus sukurtas laimei, yra stipresnis nei skaudūs likimo smūgiai. Tuo įsitikinusi trisdešimt vienerių metų aktorė Rūta Papartytė, kuri kasdien bando ne keikti, o paguosti savo lemtį, bando nepavėluoti į vienintelę jai duotą gyvenimo šventę, atrasti netikėtų kasdienybės džiaugsmų.

Jauna moteris tiki, kad ieškančiuosius lydi sėkmė, o jeigu kartą ir suklysi, vadinasi, nevertėjo veržtis į priekį, vadinasi, tavasis kelias buvo ne ten, o kažkur šalia.

Į susitikimą R.Papartytė ateina švytėdama plačia šypsena. Jos atviros akys tarsi bando sugerti į save viso pasaulio spalvas. Tik kiek prigęsta, kai pokalbis pakrypsta į prieš metus jauną moterį ištikusią tragediją - kada iš gyvenimo pasitraukė jos vyras, talentingas aktorius ir režisierius Saulius Mykolaitis.

Tačiau net ir tuomet, kalbėdama apie skaudžius išgyvenimus, ji liūdesiui neleidžia brautis į širdį. Žodžių, kuriuos tegalima išgirsti vien siela, Rūta neištaria. O kam? Telieka jie kitame pasaulyje, kur kalbama žvilgsniais, prisiminimais, mintimis, svajonėmis.

Anksti patyrusi populiarumą, šiandien Rūta tik šypsosi. Muzikos akademijos pirmo kurso studentę nors ir nedideliam Rozalinos vaidmeniui žinomas režisierius Eimuntas Nekrošius tąsyk pakvietė suvaidinti legendinėje K.Antanėlio ir S.Gedos roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“.

Kai R.Papartytė mokėsi trečiame kurse, režisierius studentei patikėjo Natašos vaidmenį A.Čechovo pjesėje „Trys seserys“. Aktorė tąsyk svaigo iš laimės ir šiandien nuoširdžiai prisipažįsta, kad tada pirmą kartą patyrė, kas reiškia ne tik šlovė, bet ir žvaigždžių liga: „Po premjeros su šiuo spektakliu daug gastroliavome po užsienį. Pamenu, Italijoje prie teatro besiburiuojantys gerbėjai prašydavo autografų. Grįžau į Lietuvą apimta euforijos. Pasijutau tikra žvaigždė. Ir, ačiū Dievui, kad vėliau „gavau per galvą“, nes būčiau labai sugedusi“, - juokiasi aktorė.

Keliai su Eimuntu Nekrošiumi išsiskyrė, kai aktorė pradėjo repetuoti savo būsimo vyro, dėstytojo, jauno talentingo aktoriaus ir režisieriaus S.Mykolaičio statomame spektaklyje „Ivanovas“. „Prieš tai Saulius septynerius metus su manimi nekalbėjo, nes aš jį atstūmiau, - pasakoja meilės istoriją Rūta. - Tada man buvo vos aštuoniolika ir jokios draugystės man nerūpėjo. Vėliau susitikome teatre, kai repetavome „Keletą tikslių polaroidinių nuotraukų“ (rež. P.Laurinkus. - Red.)“. Tai pjesė apie du žmones, kurie susitinka po penkiolikos metų. „Su Sauliumi kalbėjomės tik scenoje, spektaklio dialogais, tačiau užkulisiuose atsitverdavome tylos siena. Pasirodo, toji tyla buvo kur kas iškalbingesnė nei žodžiai. Pajutau, kad tas žmogus man labai rūpi“, - nutyla Rūta, neslėpdama, kad tai prisiminti jai sunku.

R.Papartytės kūryba ir asmeninis gyvenimas glaudžiai susiję. Jausmai, kilę scenoje, tęsėsi ir gyvenime. Aktorė mano, kad tai, kas vyksta gyvenime, vyksta tik į gera. Sako, jog jaučiasi dėkinga likimui, kad suvedė ją su tokiais skirtingais režisieriais kaip Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Gytis Padegimas, a.a. D.Tamulevičiutė. Pagaliau - S.Mykolaičiu.

Saulius buvo ne tik Rūtos gyvenimo partneris, bet ir bene vienintelis žmogus, su kuriuo galėdavo kalbėtis apie kūrybą, teatrą, aktoriaus meistriškumą. „Tik kartą vaidinau jo režisuojamame spektaklyje ir po to nusprendėme daugiau neeksperimentuoti - aš nevaidinsiu jo spektakliuose, o jis nesikiš į mano kūrybą“, - šypteli Rūta.

Šiandien, kai televizija garsina R.Papartytės kolegas, jauna moteris ramiai laukia profesinio pripažinimo. Ji mano, kad svaiginamos šlovės skonį dar patirs.

- Nepopuliarumas leidžia išlošti daugiau privatumo. Nieko nėra smagiau, kai sėdi kavinėje nepasidažiusi ir džiaugiesi, kad tavęs niekas neatpažįsta. Neslėpsiu, kad tuštybės viduje yra ir kad kartais norisi pelnyto pripažinimo. Antra vertus, tai suteikia ir išminties.

Esu tikra, kad visos nesėkmės tik į gera. Tai šiuo metu bene aiškiausias dalykas mano gyvenime. Kas atrodo negerai, vėliau paaiškėja, kad tik gerai. Tarkime, kas nors man šiandien nedavė vaidmens, bet ir gerai, kad nedavė, nes rytoj duos tokį vaidmenį, kuris galbūt man pelnys profesinę sėkmę. Aš įsitikinusi, kad nereikia tampyti likimo už ūsų.

Pamenu, paskambino kartą iš Aktorių agentūros ir pranešė, kad atvykęs vienas rusų režisierius kviečia mane į kino bandymus. Tuo metu atostogavau Italijoje. Suplojau nemažai pinigų, kad pakeisčiau lėktuvo bilietą, nervinausi ir blaškiausi, o atskridusi į Lietuvą sužinojau, kad pavėlavau, - režisierius pasirinko kitą aktorę. Agentūroje buvo pasiūlyta paskambinti po kelių dienų. Buvau praradusi bet kokią viltį. Be reikalo - po kelių dienų man pranešė, kad režisierius norėtų susitikti su manimi. Manau, reikia pasikliauti Dievu, neverta blaškytis ir panikuoti. Kartais žmogus pervertina savo jėgas, manydamas, kad viskas jo valioje ir kad jis yra pagrindinis kūrėjas, bet juk taip nėra...

- Aišku, man reikia pripažinimo. Trys dešimtosios mano kūno to labai nori, bet kokia šlovės kaina? Ir kokia ta šlovė? Suprantu, jeigu sukurčiau vaidmenį, kuris padėtų žmogui pakilti iš ligos patalo. Juk net šį interviu sutikau duoti tik todėl, kad noriu nelaimės ištiktam žmogui priminti - tunelio gale tikrai yra šviesa. Mes nesame apsaugoti nuo nelaimių, ligų, todėl reikia tikėti, kad ne viskas mūsų valioje, nusiraminti ir negalvoti apie blogus dalykus. Tarkime, negalvoti, kad savižudybė - didelė nuodėmė. Žmogus, kuris pakelia prieš save ranką, nesuvokia to, ką daro, nes jis serga.

- Aktoriai niekuomet negyveno kaip verslininkai, bet, kol buvo Saulius, nemokėjau skaičiuoti pinigų. Po to buvo nelengva. Šiandien jau nebeliko ankstesnės puikybės... Iki tol maniau, kad esu talentinga ir mane turi atrasti, o pati siūlytis, prašyti vaidmens nemokėjau. Jaučiuosi dėkinga žmonėms, kurie man padėjo.

- Buvo. Tačiau esu dėkinga ir jiems, nes galbūt dirbčiau šiandien už tuos šešis šimtus litų ir neturėčiau stimulo eiti į priekį. (Juokiasi.)

- Pirmiausia teatro nesureikšminu. Man tas teatras - buvęs nebuvęs. Man svarbu, kad mano sūnelis būtų sveikas. O prisikelti naujam gyvenimui padeda tikėjimas.

- Neapsakomas jausmas, kai esi nėščia. Man tai buvo toks stebuklas, kad aš nejučia pradėjau ieškoti atsakymų į klausimus apie gyvybės užuomazgą moters įsčiose. Pamenu, kartą sutikau pažįstamą, kuri ėjo į mišias. Pakvietė ir mane. Nuo to karto atėjo supratimas, kad mane gyvenimo keliu veda tik tikėjimas. Teko išgirsti nemažai gandų, neva aš paveikta kažkokios religinės sektos, kad man labai blogai. Gali vartoti alkoholį, raminamuosius vaistus, bet tai ne tas kelias, kuris veda į ramybės būseną. Man graži ir priimtina krikščioniška malda.

R.Papartytė pripažįsta, kad likimo išbandymai privertė į kai kuriuos dalykus pažvelgti naujai. Jauna moteris, talentinga aktorė tiki, kad jos laukia dar daug gražių kūrybinių sumanymų, kuriuos ji pradeda palengva įgyvendinti. Ji laukia režisieriaus Sigučio Jačėno monospektaklio repeticijų, be to, kartu su kolege Kristina Savickyte aktorė paruošė gražų vaidinimą vaikams „Mikės Pūkuotuko“ motyvais. Jį mielai vaidina privačiuose pobūviuose, vaikų gimtadieniuose.

Šiuo metu aktyviai repetuojama ir šventinė programa, kuri bus siūloma verslo įmonių, organizacijų Kalėdų vakarėliams. R.Papartytė ketina dar kartą vykti į Goethe's instituto aktorinio meistriškumo kursus Berlyne. Aktorė džiaugiasi nuolat sulaukianti pasiūlymų filmuotis. „Nenoriu daužytis alkūnėmis, nenoriu būti ta aršioji vilkė, kuri nuolat kovoja už vietą po saule. Visi mes galime būti laimingi, nepriklausomai nuo rasės, kultūros, religijos, gyvenimo būdo ar susiklosčiusių aplinkybių“, - įsitikinusi aktorė R.Papartytė.