Irena Vitkauskienė, valdininkė, televizijos laidų prodiuserio, vedėjo ir žurnalisto Edmundo Jakilaičio uošvė.
„Niekuomet neturėjau jokios vizijos, koks galėtų būti mano žentas. Mano duktė Rasa (R.Krasauskaitė, LNK Žinių verslo rubrikos vedėja. - Red.) buvo šauni, pavyzdinga ir labai savarankiška. Aš net neabejojau, kad jai pasiseks. Kai sužinojau, kad Rasa draugauja su Edmundu, sureagavau labai ramiai. Gal todėl, kad visiškai pasitikėjau dukterimi ir žinojau - jos pasirinkimas yra pats geriausias. Žinojau ir tai, kad jeigu Edmundas Rasai - brangiausias žmogus, vadinasi, brangus turėtų tapti ir man.
Pirmoji pažintis su būsimu žentu neapsiėjo be pokštų. Antrą Velykų dieną pasikviečiau Rasą ir Edmundą į sodybą. Skubėjau, tad namie palikau vieną vaišių krepšį. Negana to, pakūriau krosnį, kuris po žiemos taip rūko, kad visi namai pakvipo dūmais. Norėdama sutikti juos šiltai, sutikau šaltai, nes reikėjo išvėdinti kambarius. Žentui teko valgyti tik vegetarišką maistą ir sėdėti šaltoje troboje, bet Edmundo veide nemačiau nusivylimo. Jis - labai tolerantiškas šeimos žmogus, nuostabus tėvas. Iki širdies gelmių jaudina jų tarpusavio santykiai. Juk tai - didžiausia vertybė.
Stebiuosi, kai žentas iš kelionių parveža Rasai dovanų drabužių, prie jų priderina batelius. Kaip gerai turi pažinoti žmogų, kad galėtum jam nupirkti rūbą. Tai Edmundas daro su meile.
Dar vienas brandaus vyro požymis. Edmundas Rasą labai vertina kaip asmenybę. Pats auga ir neužgožia kito, palikdamas erdvės ir galimybę kitam tobulėti.
Žmogiška pasidalyti savo patirtimi, bet aš to nedarau. Tiesiog manau, kad vaiko atėjimas į šį pasaulį suteikia galimybę gyventi naujai, mąstyti taip, kaip jie mąsto. Tėvus ir vaikus lyginu su medžiu. Juk medžio šoninės šakos auga tik todėl, kad stiebiasi jo viršūnė. Todėl ir stengiuosi lyg tas medžio kamienas stiebtis į viršų, kai matau, kaip mano „šakos“ veša ir žaliuoja.
Vienintelė mano silpnybė - anūkai. Kadangi buvau labai griežta Rasai, anūkams norisi nuolaidžiauti. Kartais pagalvoju, jeigu Edmundas ir Rasa nematytų, elgčiausi su jais kitaip. Smagu, kai darbe sulaukiu pagyrimų dėl žento vedamos televizijos laidos, jo pilietiškos pozicijos, kurios dažnam mūsų tautiečiui labai trūksta.
Viešas dukters šeimos gyvenimas mane įpareigoja būti pasitempusiai ir turėti stiprią pilietinę poziciją. Žinau, kad piktų kalbų neišvengsi. Juk kaip sklinda gėris, taip ir blogis. Svarbiausia gėriu atstumti blogį. Ramu, kad šalia mano dukters žmogus, kuris yra tvirtas ir moka branginti šeimos vertybes“.
Violeta Kalneva, bibliotekininkė, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovo, dirigento Gintaro Rinkevičiaus uošvė.
„Visada svajojau, kad mano duktė ištekėtų už įdomaus žmogaus. Manau, mano svajonė išsipildė su kaupu. Neslėpsiu - įtampos buvo. Buvo piktų kalbų, buvo metas, kai vengiau pažįstamų ir netikrų draugų, o jeigu kurį nors sutikdavau gatvėje, net pereidavau į kitą pusę, kad tik išvengčiau nemalonių klausimų.
Esu optimistė, todėl blogoms mintims neleidau brautis į savo gyvenimą. Nebandžiau dukters auklėti ar paveikti ją kalbomis. Juk kai Donata ir Gintaras nusprendė susituokti, jų sužadėtuves jau viešino spauda. Aišku, man buvo neramu. Gerai, kad vos grįžę po tų lemtingų gastrolių jie iš oro uosto nusprendė važiuoti pas mus. Mūsų namuose tada tvyrojo stresas ir jaudulys. Juk turėjo atvykti vienas garsiausių Lietuvos vyrų.
Pamenu, Gintaras man įteikė didžiulę rožių puokštę. Tą vakarą labai ilgai bendravome. Tą pirmą pažinties vakarą pajutau ramybę dėl dukters ateities, nes mačiau malonų žmogų, kuris turi puikų humoro jausmą - jokios įtampos, jokio nepatogumo ar susireikšminimo.
Džiaugiuosi, kad mano duktė yra laiminga, mylima ir globojama. Jų santykių belieka pavydėti. Jie visur kartu, jokio priešiškumo. Donata ir Gintaras labai gražiai bendrauja, todėl visada smagu juos aplankyti per šeimos šventes. Kartu būname per Kalėdas, Velykas.
Matau, kokią įtaką mano muzikiniam lavėjimui daro Gintaro talentas ir jo profesinė patirtis. Nesakau, kad anksčiau nesidomėjau klasikine muzika, tačiau dabar galiu drąsiai prisipažinti, kad tik žento dėka aš ją girdžiu kitaip. Tapau tikra melomane ir nepraleidžiu nė vieno G.Rinkevičiaus simfoninio orkestro koncerto“.
Ina Urbonavičienė, buvusi agronomė, magijos teatro „DiArchy“ iliuzionisto Arvydo Gaičiūno uošvė
„Kai sužinojau, kad duktė ketina tekėti už Arvydo, nebandžiau jos perkalbėti. Gal nelabai supratau, kokį ekstremalų gyvenimo būdą pasirenka Aurelija?
Iki vedybų mūsų šeimoje tikrai buvo laikomasi dienos režimo: mokykla, namai, pamokų ruoša, vėliau studijuodama universitete Aurelija taip pat tiksliai planuodavo savo laiką. Dabar dukters gyvenimo ritmas labai pasikeitė - daugiau išgyvenimų, adrenalino, įtampos, nemažai bemiegių naktų. Manau, tai, kas vyksta, sudėtinga, bet kartu ir įdomu.
Arvydas - labai darbštus, rimtas vyras. Esu jo profesijos gerbėja ir neslėpsiu, magijos pasaulis mane visuomet traukė. Jaunystėje ypač domėjausi iliuzionistų triukais, o cirke jų pasirodymai būdavo įdomiausi.
Kai Arvydas ruošiasi dar vienam savo eksperimentui, stengiuosi jį palaikyti. Jis - darboholikas, atiduoda visas jėgas, kad tik sukurtų ką nors įdomaus ir parodytų Lietuvai. Esu neoficialiai įdarbinta. (Juokiasi.) Mano pareiga - kiekvieną Gaičiūnų eksperimentą, kuris transliuojamas per TV, įrašyti į vaizdajuostę. Todėl, kai duktė važiuoja su Arvydu į eksperimento vietą, aš lieku namie prie televizoriaus ekrano. Labai nerimavau, kai jie 63 valandas išbuvo užsišaldę ledo luite.
Atkalbėti nuo tokių pavojingų triukų net nemanau. Manau, kad tai beviltiška, nes Arvydas užsispyręs ir visada siekia geriausio rezultato. Manęs neglumina tai, kad dukters šeimos gyvenimas vis dažniau tampa viešas ir jų nuotraukos mirga žurnalų puslapiuose. Apkalbų visada buvo ir bus. Arvydas yra artistas ir jam publikos dėmesys labai svarbus. Aš - viena jo gerbėjų, nuolat seku magijos teatro „DiArchy“ pasirodymus. Kiek galiu, palaikau dukterį, padedu jai, pagloboju anūką“.