„Be krepšinio neįsivaizdavome jaunystės, neįsivaizduojame ir senatvės“

Tiksliai neįvardysime šių moterų amžiaus. Tačiau ne todėl, kad jos jį slėptų. Apie amžių krepšinio fanatikės nenori kalbėti dėl kitų priežasčių. Kam sirgaliams žinoti, kad po aikštelę bėgioja „senutės“? „Mes - krepšinio veteranės, žaidžiančios amžiaus grupėje „50 plius“. Manau, to pakanka“, - šypteli „Kamanių“ klubo narė, Vilniaus psichikos sveikatos centro konsultacinės poliklinikos vedėja Laisvė Dembinskienė. Prie jos pokalbio prisijungia ir kitos šio klubo krepšininkės - Radvilų gimnazijos kūno kultūros mokytoja Zita Kuzminskienė, Vilniaus pedagoginio universiteto Visuotinės literatūros katedros docentė Nijolė Kašelionienė ir UAB „Gudukas“ vyriausioji finansininkė Zina Narušienė.

Vasaros pabaigoje grįžusios iš Veteranų krepšinio pasaulio pirmenybių Puerto Rike į tėvynę „Kamanės“ parsivežė dar vieną aukso medalį. Tokių medalių krepšinio aistruolės turi ne vieną. Auksas iškovotas trijose olimpinėse žaidynėse, keturiuose pasaulio ir viename Europos čempionatuose.

„Šiuos mūsų nuopelnus dažnai užgožia profesionalus vyrų krepšinis, bet tai mūsų nežeidžia. Negalime peikti valdžios. Rotušėje esame gavusios padėką, tik gaila, kad jos neįrėmino. Premjeras žadėjo premiją. Laukiame. Krepšinio federacija yra parėmusi mus ir skyrė pusantro tūkstančio JAV dolerių“, - vardija L.Dembinskienė. „Žinot, amžius didėja, rėmėjų mažėja“, - pašmaikštauja Z.Kuzminskienė. „Esame darbščios vargo bitės, neturime lėšų, bet ieškome aukso dulkių“, - pajuokauja dar viena „kamanė“ N.Kašelionienė.

Pažvelgus į šias moteris iš šalies, atrodo, kad jos, įkopusios į šeštąją dešimtį, neturi jokių rūpesčių, jų pečių neslegia buitis, joms nerūpi karjeros aukštumos, o kelia ir gula jos su vienintele mintimi - aikštelėje kuo ilgiau praleisti laiko su oranžiniu kamuoliu. „Visiškai teisingai pasakyta - be krepšinio neįsivaizdavome jaunystės, neįsivaizduojame ir senatvės. Tai mūsų gyvenimo džiaugsmas ir adrenalinas, kuris neleidžia senti ir galvoti apie vis dažniau kūną alinančias ligas“, - sako „kamanė“ Z.Narušienė, patyrusi ne vieną traumą per varžybas.

„Naudosimės proga ir padėkosime „Teo“ klubui, kuris mus nuolat paremia kaip savo komandą. Kol jiems dar priklausė sporto klubas, tai mes irgi turėjome šiokių tokių privilegijų. Po treniruočių leisdavo baseine paplaukioti“, - sako Z.Kuzminskienė.

„Neturime nei trenerio, nei masažuotojo, o ištikus traumai pačios važiuojame į ligoninę“, - viena per kitą pasakoja krepšinio veteranės. „Jeigu labai prireikia pirmosios pagalbos, yra Laisvė. Ji - juk medikė“, - parodo į šalia sėdinčią psichiatrijos specialistę L.Dembinskienę ir toliau nepaliauja juokauti: „Trenere pabūna ta, kuri yra traumuota ir sėdi ant atsarginių suolelio“.

Kiek surimtėjusios moterys pagaliau pradeda atvirai pasakoti apie aikštelėje patirtus sužalojimus. „Pamenu pasaulio pirmenybių varžybas su Rusijos veteranėmis. Varžovė taip trūktelėjo per petį, kad net į ligoninę vežė. Po trijų dienų nors ir su didžiausiais skausmais žaidžiau toliau. Skaudėjo, bet auksą parvežėme“, - didžiuojasi finansininkė Z.Narušienė.

Jai pritaria N.Kašelionienė, per vieną krepšinio turnyrą patyrusi antrą Achilo sausgyslės traumą. Tada gydytojai svarstė, ar Nijolė galės vaikščioti, o apie bėgiojimą net kalbos negalėjo būti. „Daug valios pastangų, ilgas reabilitacijos laikotarpis - ir mano užsispyrimas grąžino galimybę vėl žaisti“, - prisimena krepšinio veteranė. Mėgstama sporto šaka jai nesutrukdė apsiginti disertacijos ir tapti Visuotinės literatūros katedros docente Vilniaus pedagoginiame universitete.

„Bet labiausiai gauname į kaulus, kai žaidžiame su jaunesnėmis varžovėmis. Tada pajuntame kiekviena kūno dalimi, ką reiškia senatvė“, - vėl juokiasi pašnekovės. Krepšinio fanatikės stengiasi nedejuoti, nes žino, kaip sunku yra nejudėti. Visos jos praeityje žaidė garsioje Lietuvos moterų krepšinio komandoje „Kibirkštis“. Šiandien ilgesnį laiką nepabėgiojusios aikštelėje, pajunta kūno sąstingį, kitokių negalavimų. „Kai baigiau žaisti profesionalų krepšinį, kasdien jutau nuovargį. Tai buvo tolygu mirčiai. Nors ir dabar jaučiu, kaip pradeda šlubuoti kelio ir klubo sąnariai, tačiau vis tiek be krepšinio negaliu“, - sako Z.Kuzminskienė.

„Aš net nesusimąstau, ar kada nors reikės atsisakyti krepšinio. Norėčiau žaisti ir žaisti“, - sako L.Dembinskienė. „Iki aštuoniasdešimties metų. Su lazdele pasiramsčiuodama mėtyčiau į krepšį“, - juokdamasi antrina Z.Narušienė. „Žinote, kaip būna dėl sporto! Pradeda sportuoti sveikos ir gražios, o baigia tik gražios“, - nenusileidžia šmaikštumu N.Kašelionienė.

Jau kelintus metus iš eilės mėgėjiško krepšinio klubo „Kamanės“ veteranės aukoja savo atostogas ir pinigus dėl svarbiausių varžybų. Praėjusią vasarą vėl grįžusios su aukso medaliu iš pasaulio pirmenybių Puerto Rike, moterys žurnalistės prašymu bandė suskaičiuoti, kiek asmeninių pinigų kiekviena išleido kelionei: „Apie penkis tūkstančius litų. Bet ar tie pinigai atperka tas emocijas, kurias patiriame žaisdamos?“ - retoriškai klausia vienu balsu pašnekovės.

„Per tą krepšinį juk grįžtame į jaunystę“, - sako Z.Kuzminskienė. „Pamažu vaikėjame“, - čia pat diagnozuoja psichiatrė L.Dembinskienė. Aukodamos ir laisvalaikį, ir nemažus pinigus kelionėms moterys pernelyg nesirūpina dėl nesutvarkytos buities ar kitokių, jų akimis žiūrint, gyvenimo smulkmenų. Viena iki šiol „Žiguli“ važinėja, kita treti metai grindų nesusideda, o dar kita prisipažįsta kasdien į apsilupinėjusius sienų apmušalus žiūrinti. „Ne pasaulio pabaiga! Blogiau būtų, jeigu negalėtume keliauti ir dalyvauti varžybose“, - tvirtina krepšinio aistruolės.

„Nuo ilgo sėdėjimo kontoroje bloga darosi. Organizmas tiesiog reikalauja adrenalino ir kelionių“, - sako finansininkė Z.Narušienė. Ne tik apie buitį, bet ir apie savo vyrus žmonos, krepšinio žaidėjos, kalba ramiai: „Bambėjimo laikai praėjo. Priprato ir suprato, kad ne jų valioje ką nors pakeisti. Jau seniai patys ruošia valgį, patys skalbiasi drabužius“, - kvatoja oranžinio kamuolio fanatikės.

Kiekvieną pergalę moterys aplaisto šampanu ir dar vis laukia, kol joms valdžios vyrai paties raudoną kilimą. Susirinkusios pasikalba ne tik apie žaidimą, bet ir apie gyvenimą, dalijasi naujienomis. „Pavargti nespėjame viena nuo kitos, nes tik dvi savaites per metus leidžiame kartu“, - juokauja „kamanės“. Jų neatakuoja gerbėjai ir nepuola prašyti autografų, kai krepšinio varžybų nugalėtojos grįžta pasipuošusios aukso medaliais.

„Palaukit, prisiminiau! Kartą esu susidūrusi su gerbėju. Važiavau taksi ir vairuotoją perspėjau, kad labai vėluoju. Jis atsisukęs man ir sako: „Supratau, Vaičiulėnaite“. Ne juokais sutrikau, kai į mane kreipėsi mergautine pavarde. O taksistas iškart patikslino: „Aš jus žinau. Kai žaisdavo „Kibirkštis“, nepraleisdavau nė vienų jūsų varžybų“. Matote, krepšinis net ir pasenti neleidžia. Vis tiek atpažįsta“, - pateikia amžinos jaunystės receptą N.Kašelionienė.

„Kai suprakaituoji, tai ir raukšlių nematyti“, - prideda L.Dembinskienė, o jos komandos draugė Z.Narušienė prisipažįsta, kad nuo praėjusio dešimtmečio jos svoris nesikeičia. „Ir marškinėliai neblunka“, - pasišaipo „kamanės“. Moterys ne pirmus metus tebevilki ta pačia apranga, kurią kadaise joms parūpino pagrindinis komandos rėmėjas - „Teo“.

Ten, kur kamanės, ten daug zyzimo. Veteranių komandoje „50 plius“ - 12 žaidėjų. „Ne tik varžybos, bet ir treniruotės - šventas reikalas. Mes visos esame kaip vienas kumštis. Gal todėl mus lydi pergalės ir nepaliauja auksu lyti“, - šypsosi „kamanės“. Prisipažįsta, kad pykčių komandoje nebūna, juos visus krepšinis sudoroja. „Kartais žaisdamos aikštelėje ir pratrūkstame, bet už aikštelės ribų vėl susitaikome“, - sako N.Kašelionienė. „Pavydime viena kitai tik sveikatos“, - priduria L.Dembinskienė. „Prižiūrime viena kitą. Stengiamės gyventi sveikai. Saugome save krepšiniui. Alkoholį vartojame saikingai. Nerūkome“, - porina Z.Kuzminskienė. „Kartais parūkau“, - neištveria Z.Narušienė. Krepšinio aikštelės draugės suklūsta: „Kada pradėjai?“