Lidija Rasutis, TV3 laidos „Superpenketukas“ vedėja:
„Populiarumas manęs dar neerzina. Nesu labai pasikėlusi. Vaikštau visur, kur tik noriu, apsiperku ir problemų neturiu. Tik pastebiu, kaip mane pamatę žmonės žiūri, nusišypso, pasako „labas“. Tikriausiai mato, kad nesu arogantiška, kad galiu su visais pasikalbėti. Dažniausiai prieina ir sako, kad tai, ką darau, jiems patinka. Tie, kuriems nepatinka, nedrįsta prieiti. Nors neabejoju, kad ir tokių yra. Žinau, kad internete yra visokių atsiliepimų, bet aš nesiruošiu sėdėti prie kompiuterio ir aiškinti, kokia esu iš tikrųjų. Be to, niekur pati nesiprašiau - imkit mane, kvieskit... Mane prodiuseriai susirado.
Kai sutikau vesti „Superpenketuką“, daug ko nežinojau, buvau labai „žalia“. Tik dabar supratau, kad tai labai sunkus darbas. Po filmavimų būnu taip pavargusi, kad galėčiau dvi dienas be pertraukos miegoti. Televizija per daug mane išsunkia. Gal dėl to, kad esu sąžininga, stengiuosi viską kuo geriau padaryti.
Atsimenu, kaip prieš „Iššūkio žvaigždėms“ transliaciją laidos vedėjai nervinosi, mokėsi tekstus, o aš jiems sakydavau, kad niekad nenorėčiau dirbti to darbo. Net nepastebėjau, kaip televizija mane įtraukė. Ar niekas dėl jos neperspėjo? Buvo per vėlu... Be to, pasibaigus duetų konkursui maniau, kad tuo laiku, kuris man likęs, privalau pasinaudoti.
Gerai tik tai, kad sublogau. Tai - vienintelis geras dalykas. Pas mane draugė iš Kanados viešėjo. Kažkada su ja buvome tokio paties svorio, ūgis mūsų panašus. Tai visus džinsus, sukneles dabar noriu jai atiduoti. Bet mano vyras Vytenis sako, kad neišdalyčiau, gal dar pastorėsiu...
Kažkada jis ištarė tokią frazę: „Eik į televiziją ir būk žvaigždė“. Ar dabar dėl to nesigraužia? Atrodo, kad ne, bet viskas mūsų gyvenime labai pasikeitę. Kai nedirbau, visada buvau šalia jo, galėjau su juo visur eiti, keliauti. O dabar? Kol dalyvavau „Dešimtuke“, tris mėnesius negalėjau niekur iš Lietuvos išvažiuoti. Kiekvieną šeštadienį turėjau būti televizijoje. Tai labai vargino. Dabar gerai tai, kad laidos nėra tiesioginės, galiu planuoti savo laiką, jei labai reikia, kur nors išvažiuoti. Darbas labai sunkus - reikia ieškoti talentingų, ypatingų žmonių, o jų Lietuvoje nėra daug. Iš pradžių žmonės manė, kad televizija iš jų pasityčios, pažemins. Bet taip nėra - mes norime, kad jie geriau pasirodytų, kad augtų. Smagu žiūrėti į jų pasikeitimus: kaip jie atrodo per atranką, per repeticijas ir ant scenos - su grimu, gražiais drabužiais. Kaip drugeliai, išsiritę iš kokono.
Ar panašią karjerą galėjau padaryti Amerikoje? Ten irgi yra tokių laidų. Manau, kad dėl savo būdo - esu atviras, linksmas žmogus - televizijai tikčiau, bet ten konkurencija milžiniška. Gyvenu Lietuvoje ir noriu čia ką nors veikti. Dabar galvoju apie projektą anglų kalba, juk Lietuvoje gyvena tiek daug užsieniečių, nesuprantančių lietuviškai.
Kas būtų buvę, jei į televiziją būčiau nuėjusi 25-erių? Viskam ateina savas laikas. Tokio amžiaus buvau labai nesubrendusi, bohemiška, man trūko patirties. Dabar turiu daugiau valios, jei reikia, galiu susiimti ir viską lengviau padaryti. Noriu pasakyti, kad bėgant metams žmogus viduje nesikeičia. Jaunimui reikia žinoti, kad subrendę žmonės taip pat myli, jiems taip pat skauda širdį, tik jie supranta daugiau. Kai kurie sendami tampa irzlūs, nes gyvenimas iš tiesų sunkus. Bet nereikia jam pasiduoti“.
Jurijus Smoriginas, choreografas:
„Na, koks čia tas mano populiarumas? Mes juk kaime gyvename. Kas kita būtų Rusijoje, JAV. O tai, kad Druskininkų krautuvėje mane atpažįsta arba kad einant gatve, žinoma, mano amžiaus moterys, ne kokios jauniklės, šaukia: „Smoriginas - gražiausias Lietuvos vyras...“ Ar čia populiarumas? Gal nekuklu sakyti, bet statyti spektaklio mane kviečia į Maskvą. Tai - visai kas kita.
Aš visą gyvenimą dirbu teatre ir toje aplinkoje esu žinomas. Neseniai Maskvoje parodžiau du spektaklius, kuriuos matė 6 tūkstančiai žiūrovų. Tai - tikrasis pripažinimas. Jei dirbčiau tik televizijoje, būtų baisu, nes ji tave suranda, paima, išgręžia ir išmeta. Viskas baigiasi, ir tu išnyksti iš viešo gyvenimo. Iškrinti iš ratų. Einant į TV reikia turėti normalų darbą, o televizijai padedant save tik pareklamuoti. Laimė, turiu savo profesiją, su „Vilniaus baletu“ kuriu spektaklius, pradedu dainuoti, laukia kelios smagios „chaltūros“...
Nepaisant to, kad į mane nukreipti visi šautuvų vamzdžiai, televizijoje jaučiuosi tvirtai. Aštriai kritikuodamas siekiu populiarumo? Aš tik stengiuosi gerai atlikti savo darbą, man skirtą vaidmenį. Kodėl turėčiau meluoti - dainuoti ir šokti mokytis reikia ne televizijoje, o visai kitur.
Seniai svajojau apie estrados teatrą. Tikėjausi, kad jis atsiras Rusų dramos teatre. Bet atrodo, kad jis susikurs televizijoje. Aš taip pat matau čia savo vietą - gali būti, kad greitai pasirodysiu su gyvai grojančiu televizijos bigbendu. Galbūt pradėsiu ir daugiau koncertuoti.
Kas būtų buvę, jei viskas būtų atsitikę anksčiau? Kuo vyresnis, tuo labiau save mėgsti. Kol jaunas, esi pilnas pasipūtimo, turi mažiau žinių. Anksčiau jaučiau daugybę kompleksų. Apgamų ant mano veido yra daug, bet kompleksų buvo dar daugiau...
Brandus žmogus atskiria esmę nuo smulkmenų. Protingiau bendrauja, turi įvairesnės patirties, oponentus moka padaryti savo draugais. Penkiasdešimties esi išmintingesnis, neturi jaunystės kvailumo. Juk kiek kartų esame girdėję: „Kad jaunystėje būčiau turėjęs tiek proto...“ Bet kvaila, kai 50-metis griebia jauną paną nežiūrėdamas, kad po penkerių metų jauna žmona jį kaip šveis į šiukšlyną...
Dvidešimtmečiai, trisdešimtmečiai, jauni žmonės, ima didžiules paskolas. Klausiu: „Kaip jūs gyvensite? Iki 60-ties atidavinėsite skolas?“ Jauni žmonės godūs pinigų, jiems nerūpi moraliniai dalykai, patriotiškumas neegzistuoja. Svarbiausia - verslas. Bet reikia ir kūrybiškumo. Pinigai išslys, o tavo talentas visada bus su tavimi. Ką darysi, jei jį išdalinsi kaip saulės zuikučius?“
Audronė Bunikienė, dizainerė:
„Po mano pasirodymų LNK „Žvaigždžių duetuose“ pajutau malonų rezonansą - kai nueinu į turgų, jau iš tolo girdžiu: „Ponia Audrone, ateikit - geresnės mėsytės parinksiu...“ Viena moteris, sužinojusi, kad mėgstu kepsnius, skambina net į namus. Vaikai parduotuvėje atpažįsta. Kai gėles perku, pardavėjos žiūri, kol įsidrąsinusios palinki: „Ir vėl dalyvaukite kokiame gražiame projekte...“ Ir anksčiau žmonės mane pastebėdavo, bet kad po televizijos bus rodomas toks šiltas dėmesys, nesitikėjau.
Televizijos liga nesusirgau, bet viską tikrai pakartočiau. Dainavimas mane taip traukia... Nors scenos baimė buvo didžiulė... Kai nuvykstu į Romą, galiu dainuoti bet kurioje kavinėje - nejaučiu jokios baimės, bet kai reikėjo lipti ant lietuviškos scenos, maniau, mirsiu.
Šalia jaunimo jaučiausi nuostabiai. Ko galima buvo išmokti iš Ingos Jankauskaitės? Tai toks talentas, tokia tolerancija... Buvo daug žvaigždžių. Buvau priblokšta, kad jos tokios paprastos.
Svajojau būti aktorė. Net Vaivos Mainelytės studiją lankiau, visada patiko staipytis scenoje. Bet nebuvo palankių aplinkybių jam išsiskleisti... Užtat po šito projekto jaučiuosi tokia patenkinta. Džiaugiuosi, kad man buvo suteikta tokia galimybė. Dabar kiekvieną vakarą namuose išsitraukiu mikrofoną ir dainuoju. To reikalauja mano organizmas.
Ar sužvaigždėjau? Tai neįmanoma! Nė akimirkos nepasijutau žvaigžde. Nebuvau užtikrinta, nebuvau savimi. Gyvenime esu drąsi, o ant scenos tokia atsakomybė prislėgė: visi žiūrės, kritikuos. Žmonės man skirs savo laiko, turiu būti jiems įdomi, bijojau, kad jų lūkesčių nepateisinsiu. Ir tai kėlė siaubą.
Bijoti neužtenka. Todėl dabar sakau sau: „Audružėle, kitą kartą scenoje turi padaryti daugiau“. Ir norisi padaryti - padangos juk nesėda... Jei Lietuvoje nesiūlys, tai gal Italijoje pasiūlys? Juk kam aš tą italų kalbą mokausi? Kaip norėčiau padainuoti su Erosu Ramazzotti, „Ricchi e poveri“! Atjaunėčiau kaip pasakoje - raukšlelės be kremo išsilygintų. O ką? Esu velnių prišveitusi“.