Natalija Zvonkė, grupės „Yva“ lyderė: „Per Vėlines į kapines nevažiuoju, nes neturiu ten palaidotų artimų žmonių. Jeigu būnu Kaune, užsuku į kapines ir uždegu žvakutę nuo narkotikų perdozavimo mirusiam savo artimam draugui. Apie pomirtinį gyvenimą daug negalvoju. Tikiu reinkarnacija, tikiu, kad mūsų sielos persikūnija. Mirties aš bijau, nes labai noriu gyventi. Suprantu, kad galvoti apie mirtį anksti, bet manau, kad taip galvoti yra neprotinga. Kiekviename žingsnyje mūsų tyko pavojai. Šiandien gyvas, o po minutės tavęs gali nebelikti. Bijau pasenti ir labai bijau skausmingos mirties. Gal todėl visada turėjau nuostatą neskubėti gyventi ir kuo ilgiau mėgautis tuo geru“.
Kęstutis Rimdžius, stilistas: „Tikiu ir net neabejoju, kad ta gyvenimo linija nenutrūksta. Po mūsų tęsiasi kažkoks gyvenimas, bet gal jis kitoks? Mirti man baisu. Apie senatvę niekuomet anksčiau nesusimąstydavau, bet neseniai atšventus 26 metų gimtadienį vis užklysta mintys, kur būsiu, koks būsiu ir ką veiksiu pasenęs? Gal tai pirmieji brandumo požymiai? Antra vertus, kalbos apie mirtį man visada baisiai skambėdavo.
Helovino nešvenčiu, nes manau, kad tyčiotis iš mirusiųjų - ne pats geriausias dalykas. Ar verta tampyti liūtą už ūsų ir žaisti su aukštesnėmis jėgomis? Per Vėlines važiuoju į kapines, bet dar kartą kartoju, kad nei stovėjimas kapinėse, nei laidotuvės man nekelia gerų emocijų. Nupurto mane ir visokie žaidimai su dvasiomis.
Inga Jankauskaitė, aktorė: „Esu patyrusi mirties alsavimą. Išgyvenimai buvo labai stiprūs ir net intymūs, todėl apie tai nenoriu nei kalbėti, nei prisiminti. Visu kūnu ir visomis jo ląstelėmis jaučiu, kad pomirtinis gyvenimas yra, nors jis ir neapčiuopiamas. Žodžiu, absoliučiai tikiu.
Per Vėlines į kapines neinu, nes dar neturiu kapelių, kuriuos galėčiau lankyti. Manau, kad mirtis - tai ne kapai. Nemanau, kad tai šventa vieta, kurią taip sureikšmina mūsų močiutės. Į Helovino šventę taip pat žiūriu abejingai. O tai, kad daugelis ją kritikuoja, - natūralu, nes kai susiduria dvi tradicijos, tolerancija kaipmat išgaruoja ir pasipila piktos kalbos. Manau, kur kas geriau linksmintis nei paikai sekti tradicijas. Aš neneigiu Mirties. Aš ją jaučiu. Kai tavo aplinkoje pradeda kristi artimieji, suvoki, kokia trapi gyvybės gija“.
Šarūnas Navickis, rašytojas, publicistas: „Helovinas nėra šventė, nes neturi jokio šventumo. Tai veikiau rinkodaros dalykas, skatinantis prekių pardavimą. Apie pomirtinį gyvenimą nieko negaliu pasakyti, nes anoj pusėj nesu buvęs. Tik tikėjimo ryšys su pomirtiniu gyvenimu drausmina ir guodžia. Guodžia dėl to, kad gyvenimo kasdienybėje duota suvokti, jog žmogus sotus ne tik duona ir žaidimais. Leidžia tikėti - kad ir kokia netikusi atrodytų ta mūsų kasdienybė - vis dėlto ji turi vertę amžinybės požiūriu. Juk žiūrėdami į apniurusį dangų žinome, kad už debesų slypi saulė. Mirtis - tai faktas, slenkstis, šiapus jo lieka visas gyvenimas, o anapus - didelė paslaptis ir nežinia. Vėlinės - kasdienybės apraiška, kuri yra gana varginanti, kaip ir visos masinės šventės. Stumdytis automobilių grūstyse? Tai užgožia rimtį. Lapkričio 1-ąją aš nesiveržiu uždegti žvakių ant kapų, tai padaryti galima ir per likusias 364 metų dienas“.
Nijolė Valaitytė-Volmer, Integralaus dvasinio tobulėjimo centro „Udumbara“ vadovė: „Mūsų gyvenimas materijoje, palyginti su gyvenimu daugybėje aukštesnių būties dimensijų, yra kaip šešėlis. Juk kai mums per karšta, mes nusivelkame paltą, tačiau nesakome, kad numirėme. Taip yra ir dėl fizinės mirties. Miršta tik mūsų materialus kūnas, bet ne siela, dvasia, karma. Vėlinės - tai laikas, kai žmonės turi galimybę susisiekti su dvasinio pasaulio pagalbininkais, globėjais, išėjusiais artimaisiais, o iš užsienio atkeliavusi Helovino šventė per humorą gali padėti įveikti mirties baimę, jei nepereina į destrukciją. Šiais metais juokaujant ypač reikėtų jausti saiką, nes per Helovino šventę Saulė bus Skorpiono ženkle, ten pat, kur šiuo metu yra Lilit arba Juodasis Mėnulis, tad bet koks cinizmas ar per didelis broliavimasis su mirtimi, tamsos jėgomis gali prišaukti bėdų. Tad siūlau su tomis jėgomis neprisijuokauti“.