Į sostinės centre esančią kavinę žurnalistė atskubėjo iš Užupio, kur apsistoja pas seserį, kai būna Vilniuje. Kaip visada besišypsanti ir žavi. Bet vis dėlto kitokia - paslaptingesnė, susimąsčiusi. Bandau įspėti pasikeitimų priežastį: pirma, Beata tapo motina, antra, artėja jos 30-metis (dabar Beatai - 28-eri)... „Galėčiau pasakyti, kad trisdešimtmečio net laukiu, nes tai - tokia graži riba ir toks gražus metų skaičius, kuris pagaliau leis pasijusti subrendusia moterimi“, - žaibiškai sugriauna pirmąjį stereotipą (o vėliau - ir visus kitus).
- Kaip prabėgo ši vasara? Kur atostogavai? Tikriausiai dar esi kupina įspūdžių?
- Vasara prabėgo neįtikimai greitai. Svarbiausias įvykis buvo liepą įvykusios mūsų dukters Izabelės Meilės krikštynos. Po jų beveik mėnesį praleidau Lietuvoje ir Latvijoje - lankėmės Palangoje, paskui važiavau į draugės tėvų sodybą Papėje. Buvo labai šaunu. Norėčiau kasmet šitaip atostogauti - su visais lietuviškų atostogų atributais: pajūriu, ežerais, kepsniais prie laužo... Paskui keitėme būstą, skridome į draugų vestuves Sicilijoje...
- Tavo dukteriai - metukai. Tikriausiai apie ją sukasi visas šeimos gyvenimas? Ar tiesa, kad greitai auga tik svetimi vaikai?
- Nepritariu posakiui, kad greitai auga tik svetimi vaikai. Labai greitai auga ir savi. Man tie metai praėjo taip greitai, kad kai pasižiūriu į senesnes nuotraukas, netikiu, kad jose Izabelė... Ji - labai geras vaikas, nes aš irgi buvau geras vaikas. (Juokiasi.) Anksti pradėjo miegoti visą naktį. Vaikas - kaip iš vadovėlių. Kodėl? Nežinau, sako, kad mergaitės ramesnės. Kūdikystėje buvo labai rami, o dabar, kai prasiveržė charakteris, kai žino, ką gali gauti savo zyzimu, darosi aikštingesnė.
- Koks tas charakteris - britiškas, lietuviškas? Ko augindama ją mokai ir pati išmokai?
- Dar sunku pasakyti... Bet vaikas tikrai mano - ji labai mėgsta marinuotus agurkėlius ir liesą mėsą. Tai ne pats geriausias maistas mažai mergaitei, ir, žinoma, neduodu, bet kai tik pamato mane valgančią, tuoj prašo. Per metus, praleistus su dukterimi, išmokau kantrybės, kitaip rikiuoti darbus, negulinėti. Kaip ir kiekviena mama turėjau paisyti griežto dukters paros ritmo.
- Kai skrendi į Vilnių, kam palieki Izabelę - tėčiui ar auklei?
- Žinoma, auklei. Tėtis dirba. Kartais trise atskrendame į Vilnių. Tai suprantama - kai filmuojuosi, negaliu jos vežtis į televiziją. Neseniai visi trumpo savaitgalio buvome išskridę į Italiją. Tik grįžusi turėjau lėkti į Lietuvą. Negalėjau šįsyk Izabelės vežtis, nes ji būdama tokia maža ir taip daug keliauja. Kai į Lietuvą atvažiuoju su ja, pabūnu ilgiau, kai be jos - trumpiau.
- Kankina nerimas?
- Ne, nerimas nekankina. Skambinu keletą kartų per dieną, klausiu, kaip einasi, ir visada sužinau, kad gerai. Neturiu kada nerimauti, nes būnu labai užsiėmusi.
- Visai Lietuvai esi pažadėjusi, kad dukterį auklėsi lietuviška dvasia. Kaip tai įsivaizduoji?
- Lietuvišką dukters dvasią ugdau tada, kai su ja kalbu lietuviškai ir kai su ja vykstu į Lietuvą. Aš net neabejoju, kad ir ateityje atvažiuosime tikrai ne kartą per metus. Iki šiol esu pavyzdinga Lietuvos lankytoja. Ar grįšime gyventi į Lietuvą? Ką gali žinoti... Dabar mes to neplanuojame. (Susimąsto.)
- Atrodo, kad po dukters gimimo tau pavyko atsikratyti seksualiosios įvaizdžio. Liūdi ar džiaugiesi?
- Oi, kad tas seksualiosios įvaizdis buvo ir pražuvo. Aš jo net nebeatsimenu. Tai buvo taip seniai, be to, tada televizijose buvo visai kiti laikai. Nebuvo tiek daug žvaigždžių. Seksualumas - labai subjektyvi etiketė. Man ji buvo netikėtai ir labai trumpam užlipdyta. Aš ją tikrai pamiršau. (Juokiasi.)
- Ar jau galutinai integravaisi į britišką aplinką? Kuo tave džiugina ir stebina britai?
- Man nereikėjo niekur integruotis, nes jų kultūra man nebuvo svetima, nežinoma. Aš save laikau kosmopolite, europiete, tad britiška kultūra yra ir mano kultūra. Aišku, perprasti britų nepaprastą potraukį prie arbatos ir panašius subtilius dalykus nelengva. Britų visuomenė gyvena pagal tam tikras taisykles. Bet nieko negalima absoliutinti - Didžiojoje Britanijoje gyvena aibė įvairiausių tautų. O juo labiau Londone, kuris yra tautų katilas, visi jame persimaišę. Patys britai yra santūrus, mandagūs, malonūs, išsilavinę ir man labai patinka.
- Ar tarp britų tau tenka mažinti savo apsukas, elgtis santūriau?
- Oi, ne! Nesąmonė! (Purto galvą, mojuoja rankomis ir kitaip paprieštarauja.) Ten esu tokia, kokia ir čia! Juk gyvenu Londone, ne Omane. Viskas ten yra taip pat kaip ir čia.
- Kokie santykiai susiklostė su vyro tėvais, gimine?
- Labai geri. Su Tomo močiute, mama puikiai sutariame, pasišnekame ir su kitais giminaičiais. Iki šiol nebuvo jokių nesusipratimų. Pastebėjau, kad seni žmonės ten savęs nenurašo, neverkšlena. Stengiasi kuo ilgiau gyventi visavertį gyvenimą. Mūsų draugų močiutei - per aštuoniasdešimt, bet ji dar vairuoja mašiną, yra sveika, neseniai viena skrido į Australiją aplankyti giminaičių... Kodėl taip yra? Gal todėl, kad jaunystėje jai nereikėjo tiek daug dirbti kaip mūsų močiutėms?
- Gal jau išryškėjo tavo ir vyro nacionaliniai mąstymo ypatumai - tarkime, Londono orai jam atrodo geri, o tau blogi?
- Ne, visiškai ne. (Vėl energingai sumosuoja rankomis.) Vienoje knygoje radau parašyta, kad tik britai gali kritikuoti britišką orą, bet aš išdrįsiu ir pasakysiu, kad praėjusi vasara buvo pati blogiausia vasara, kokią esu patyrusi, - labai šalta, labai lietinga. Nuo tada, kai buvo pradėti stebėti orai, iškrito daugiausia kritulių. Beje, blogi orai Londone yra stereotipas. Iš tiesų orų ten būna visokių. Buvo pora vasarų, kai oro temperatūra siekė 37 laipsnius šilumos. Prieš savaitę buvo 18 laipsnių šilumos, švietė saulė. Svarbiausia, kad Londone nebūna minusinės temperatūros, nebūna žiemos. O dėl mūsų su Tomu nacionalinių mąstymo skirtumų... Jų nėra! Esame panašaus išsilavinimo, mąstymo, supratimo. Nebendraujame tarpusavyje kaip britas ir lietuvė. Esame vienas kitą mylintys žmonės. Vyras ir žmona!
- Šeima, darbas, skraidymai ten ir atgal... Ar lieka laiko sau? Gal tau geras filmas ar knyga šiuo metu - prabanga?
- Tikrai ne prabanga... Šiuo metu skaitau vieną amerikiečių restorano vyriausiojo virėjo biografiją. Gal neturiu tiek daug laiko kaip anksčiau, bet stengiuosi kur nors ištrūkti. Neseniai buvau miuzikle, kuris man labai patiko.
- Esi sakiusi, kad Londonas tau tapo savu miestu. Taigi žinai, kur skaniausia kava ir pyragaičiai, skubi valykla ir gausiausias prekių pasirinkimas...
- Taip, Londonas man yra savas ir kava skani - visur. Ir šita nieko (mosteli į ant staliuko garuojantį gėrimą), bet ten tikrai ypatinga. Saldumynų parduotuvėlių, prabangių užeigų - aibė. Bet nėra tokios, kur bėgčiau ko nors nusipirkti, nes viską galiu išsikepti pati! Apsipirkti, kaip ir visi londoniečiai, einu į prekybos centrus ir parduotuves Kensingtone, Oksfordo gatvėje. Žiūrint ko prireikia. Vaikštinėti po parduotuves man smagiausia su seserimi, kuri visada apsipirkinėja Londone. Ji - geriausia mano apsipirkimų draugė. Su ja taaaip „prasinešam“ po parduotuves. (Juokiasi.)
- Kaip reaguoji į gatvėje sutiktas įvairių tautų moteris? Ar tau priimtinos jų mados, elgsena?
- Aš neskirstau žmonių pagal tautas ir gerbiu tas moteris, kurios atrodo kitaip, dėvi, tarkim, čadras. Tai jų pasirinkimas, religija, gyvenimo būdas. Jos manęs nestebina ir aš tikrai nekraipau galvos, kad taip negalėčiau. Tikrai į jas nespoksau, aš jų net nepastebiu. Tiesiog nekreipiu dėmesio. Tikiuosi, kad ir į mane niekas nekreipia dėmesio, nes ir aš esu paprasčiausia Londono gyventoja.
- Tau pasisekė - ištekėjai už brito. Kitos lietuvaitės - už pakistaniečių, libaniečių. Ar joms irgi pasisekė?
- Oi, tikrai nemanau, kad galima taip absoliutinti ir sakyti, kad ištekėti už anglo laimė, o štai už libaniečio - nelaimė. Nesąmonė! Juk svarbiausia žmogus, su kuriuo susiejai gyvenimą, ir tarpusavio santykiai. Pažįstu vieną lietuvaitę, ištekėjusią už pakistaniečio, kitą - už albano, trečią - už graiko. Bet manau, kad jos nesirinko tautybės. Tiesiog sutiko savo žmogų ir su juo gyvena. Aš tikrai nemanau, kad man pasisekė, nes ištekėjau už brito. Pirmiausia, aš neieškojau. Antra, tai buvo Mei-lė! Įsimylėjau žmogų, o ne britą. Tautybė man buvo nesvarbi. Lygiai taip pat mano vyras galėjo būti lietuvis, amerikietis ar belgas. Aš įsimylėjau Tomą, o ne jo pasą.
- Atrodo, kad priklausai neformaliam Londono lietuvių išeivių klubui. Lankaisi lietuviškuose renginiuose. Vieną tau teko vesti...
- Tai buvo labdaringas vakaras, kurio metu buvo renkamos lėšos paremti Vakarų Lietuvos vaikus - vaikų vasaros stovyklas. Jis sulaukė didelio atgarsio. Su gerai žinomais žmonėmis dirbau organizaciniame komitete, pati jam vadovavau. Kitais metais jis vėl turėtų įvykti. Tikimasi, kad tai taps nuolatiniu dalyku, kurį parems Didžiojoje Britanijoje gyvenantys lietuviai ir žmonės, kuriems svarbi Lietuva. O neformalus garsių lietuvių išeivių klubas neegzistuoja. Aišku, mes vieni kitus pažįstame, susitinkame įvairiomis progomis, bet jie nėra mano asmeniniai draugai.
- Nepamirškime, kad esi žurnalistė. Jei kurtum laidą apie Londoną, kokias turistų neištryptas vietas nufilmuotum?
- Londonas - visas nutryptas turistų. Tai - megapolis ir turistų čia minios. Bent jo centre neįmanoma ką nors nauja nufilmuoti. Gal verčiau filmuoti Anglijos provinciją arba Škotiją, Velsą, kur daug gražių miestelių, kaimų, graži gamta? Bet to daryti nesiimčiau - nesu kelionių laidos ar laidos apie žemės ūkį vedėja.
- Ar teko sutikti Londone gyvenančių garsenybių? Kaip britai paminėjo princesės Dianos žūties metines?
- Įžymybių sutikti neteko, nes jos gatvėmis nevaikšto, o kalbant apie Dianą... Man gaila tos vargšės moters ir jos atminimo, kuris yra taršomas kiekvieno bulvarinio leidinio. Nejaučiu simpatijos ir žmonėms, kurie skaito, ką apie ją rašė ir rašo. Be kita ko, ji žuvo per mano gimtadienį, kai prieš 10 metų atvažiavau į Vilnių studijuoti žurnalistikos. Tą dieną atsimenu iki smulkmenų - kur ėjau, ką veikiau. Manau, kad jos žūtis - nesveikai eskaluojamas dalykas britų žiniasklaidoje. Manau, kad vieną kartą ji turi būti palikta ramybėje.
- Šį sezoną grįžai į Lietuvos televiziją. Gal idėjų naujai laidai pasisėmei iš britų TV? Koks tavo mėgstamiausias kanalas, laida, vedėjas?
- Man labai patinka BBC. Jis, be abejonės, mano mėgstamiausias kanalas šioje žemėje. Dabar kaip prisvilusi žiūriu dokumentinių laidų ciklą apie Rytų Europą. Neseniai buvo parodytas siužetas apie Lietuvą, Latviją ir Estiją. Kiek žinau, bus išleista šio filmų ciklo DVD ir knyga. BBC yra nepalyginti daugiau rimtų laidų nei mūsų televizijose. Dokumentikos apie šalį, žmones. Mažiau dėmesio skiriama kriminaliniams dalykams. Mėgstamiausia mano laida yra „Kviečiu šokti“ per BBC, laidų vedėjai - Jonathanas Rossas ir Grahamas Nortonas. Labai populiarūs dainų ir šokių realybės šou. Ir šiuo metu BBC rodo šokių laidą, o tuo pat metu vienas komercinių kanalų - dainų realybės šou.
- Vos apšilus kojas tau teko stoti į žodžių mūšį su pačiu Vyteniu Pauliukaičiu. Ar anksčiau esate susidūrę?
- Niekada iki tol nebuvo tekę bendrauti. Vytenį Pauliukaitį atsimenu iš jo interviu televizijai, kai jis buvo konkursų „Mis Lietuva“ rengėjas, o aš tik maža mergaitė... Galvodavau - koks šmaikštus, koks iškalbingas vyriškis! Iš tiesų jis pasirodė labai malonus žmogus, inteligentiškas. Smetoninis džentelmenas. Man malonumas ir garbė su juo dirbti. Visas moteris jis apiberia komplimentais ir mane - tarp jų. Kartais pamanau, kad jų tiek daug nenusipelniau. Vytenis - vaikščiojanti visokių istorijų, įvykių, atsitikimų knyga. Kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje jis gali prisiminti panašų jam nutikusį įvykį. Jo atmintis fenomenali! Turi fantastišką humoro jausmą ir pasakotojo talentą. Prisimena, kaip kažkada važinėjo į Ostankiną, kaip filmavo A.Pugačiovą ir kitus žinomus muzikos pasaulio žmones. Visko prisiklausiusi, pasakiau jam, kad jis privalo parašyti memuarus, bet jis spyriojasi. Jo knygą nusipirkčiau pati pirmoji ir skaityčiau su malonumu. Tai būtų bestseleris.
- Tu - moderni moteris, kosmopolitė. Jis - atstovauja senesniajai kartai. Kuo gali virsti jūsų kova tarp nauja ir sena?
- Savo iškalba, protu tikrai nusileidžiu Vyteniui, ir šia prasme jis man - pavyzdys. Aš tikrai neturiu tiek žinių kiek jis. Žinoma, mes skirtingi, skirtingų kartų. Bet mes abu visą tą laiką ne Mėnulyje gyvenome...
- Ar prisidėjai prie šios laidos sumanymo? Ar tau iškart buvo pasiūlyta smagiai suptis sūpuoklėse?
- Taip, man iš karto buvo pasiūlyta suptis sūpuoklėse ir visą laiką prieštarauti. Prie laidos kūrimo neprisidėjau, bet dabar jaučiuosi puikiai. Nes aš ne scenoje, ne arenoje - esu nuošaly. Galiu į viską pažvelgti iš šono, ir tai pati geriausia vieta studijoje. Man ją pasiūlė „po blatu“. Jeigu rimtai - abu su Vyteniu ant pakylos netilptume. Vytenis - laidos ašis, aš esu jo priedas. Malonus, tikiuosi...