Išprievartautos merginos istorija: ne rugiuose, bet ties bedugne

Dar nežinia, kas šio straipsnio herojės (vardą saugumo sumetimais mes pakeitėme, tačiau tikrąjį žinome. – Red.) laukia ateityje, tačiau geras gyvenimas jai atrodo nepasiekiamas.

Jurgitos vaikystė buvo lengva ir nerūpestinga. Vienturtė pasiturinčių inteligentų dukrelė nuo pat mažens buvo apsupta meilės ir daiktų. Mergina turėjo viską, ko panorėdavo. Dažnai užsiėmę tėvai vykdė kiekvieną merginos norą. Ji dėvėjo madingiausius drabužius, turėjo brangiausius papuošalus. Draugų taip pat netrūko, nes komunikabili ir graži panelė nepraleisdavo nė vieno draugų organizuojamo vakarėlio.

Pati mergina savo namuose taip pat dažnai organizuodavo vakarėlius. Jurgitos tėvai nieko jai nedraudė ir labai pasitikėjo. Atrodė, kad toks gyvenimas truks amžinybę, tačiau viena diena apvertė visą gyvenimą.

Vieną dieną Jurgita ėjo gatve pas draugę pasveikinti jos su gimtadieniu. Nešina puokšte gėlių, ji net nenustebo, kai prie jos sustojo automobilis ir jame sėdintis iš matymo pažįstamas vaikinas pasisiūlė pavėžėti iki draugės namų, atseit ir jis ten pakviestas. Mergina nedvejodama sutiko.

Pamačiusi, kad automobilis pasuko ne į tą gatvę, Jurgita neišsigando, nes vaikinas pasakė, jog dar turi pasiimti savo draugę.

Sustojęs prie vieno iš daugiaaukščių jis nuėjo pasikviesti savo draugės, tačiau netrukus grįžo vienas. Pasakęs, kad draugei pasiruošti dar reikėtų pusvalandžio, pakvietė Jurgitą į vidų išgerti kavos ir kartu palaukti. Mergina, nieko neįtardama, sutiko. Tuo labiau kad laiko iki vakarėlio pradžios dar buvo pakankamai.

Tačiau atėjus į butą paaiškėjo, kad jame jokios draugės nėra. Vaikinas ramiai paaiškino, kad ji trumpam nubėgo pas kaimynę į gretimą butą pasitvarkyti šukuosenos. Pakvietęs prisėsti, jis paslaugiai atnešė kavos ir taurelę brendžio. Jiems besišnekučiuojant gal po 10 minučių į duris kažkas paskambino.

„Turbūt jau grįžo draugė“, – tarė vaikinas ir nuėjo atidaryti durų. Tai buvo ne draugė, o du visai nepažįstami Jurgitai vaikinai.

Trumpam užsidarę virtuvėje jie trise pašnibždomis pasikalbėjo, paskui vienas jų išėjo, o jau minėtas vaikinas, pavadinkime jį Martynu, su kitu draugu prisėdo prie Jurgitos ir pasiūlė dar brendžio, kol grįš jų laukiama mergina.

Nuo svečiavimosi pradžios jau buvo prabėgęs daugiau nei pusvalandis, o draugė vis nesirodė. Jurgita pradėjo nerimauti, tuo labiau kad Martynas buvo prižadėjęs kartu važiuoti į gimtadienį savo automobiliu, o prie jos akių išgėrė vos ne pusę butelio brendžio.

„Kaip tu važiuosi? Gal geriau iškviesk man taksi, o tu atvažiuosi vėliau, kai ateis tavo panelė“, – ėmė prašyti Jurgita, tačiau Martynas ir vėl nuramino, kad ateis dar vienas draugas, kuris negeria, ir juos visus nuveš.

Vėl pasigirdo skambutis į duris. Tačiau ir šį kartą buvo ne mergina, o jau matytas vaikinas su dar dviem draugais. „Vakarėlis atšaukiamas“, – be ceremonijų pasakė vienas jų, o kiti demonstratyviai ant stalo padėjo kelis degtinės butelius: „Šiandien baliavosim čia. Mergą turim, gert yra, kuo ne gimtadienis!“

Jurgita pamatė, jog situacija jau darosi rimta, ir vos ne su ašaromis akyse pradėjo maldauti Martyno, kad šis bent jau išleistų ją vieną: „Aš pagausiu taksi gatvėje ir važiuosiu pas draugę, o jūs ir be manęs gerai pasilinksminsit“. Maldavimai nepadėjo. Mergina šiurkščiai buvo pasodinta ant minkštasuolio šalia vieno iš atvykėlių. Jau įkaušęs vaikinas apkabino Jurgitą ir, prikišęs taurelę degtinės jai prie lūpų, suvertė į gerklę. „Gerk, bus linksmiau, švelnesnė būsi“, – dar sušvokštė.

Situacija tapo nevaldoma. Martynas, atrodo, pamiršęs savo pažadus, gėrė su visais kartu. Jurgita, nutaikiusi progą, bandė išbėgti iš buto, tačiau durys buvo užrakintos, o rakto jose nebuvo. Telefono namuose niekur nesimatė. Panika ir baimė apėmė merginą, ji suprato, kuo viskas gali baigtis, bet kaip prisišaukti pagalbą? Dėl trankios muzikos jos riksmo niekas nebūtų išgirdęs, o butas trečiame aukšte, todėl iššokti per langą atrodė rizikinga.

Prisigėrę vaikinai vienas po kito lindo prie jos bučiuotis, grabinėjo ir stengėsi nurengti. Nė vienas neparodė užuojautos. Mergina verkė, maldavo ją paleisti, žadėjo niekam nesiskųsti ir netgi siūlė pinigų. Nepadėjo.

Vienas jų, agresyviausias, įsitempė ją į kitą kambarį ir, nuplėšęs drabužius ir ranka užspaudęs burną, pradėjo prievartauti. Jurgita jau nesipriešino, bijojo, kad nenužudytų – tokių atvejų buvo girdėjusi. „Kartais, – sako ji, – prarasdavau sąmonę, o atsibudusi išvysdavau jau kitą vyrą. Kiek laiko tai tęsėsi, negaliu prisiminti, tačiau, atrodo, truko amžinybę. Martynas taip pat manimi pasinaudojo“.

Galiausiai atnešęs suplėšytus Jurgitos drabužius Martynas numetė juos ant lovos ir, pasakęs: „Eik į vonią, susitvarkyk, viskas bus gerai“, išėjo toliau linksmintis su draugais į kitą kambarį.

Jurgita maudėsi vonioje, verkė, norėjo ką nors sau pasidaryti, tačiau neišdrįso. „Greitai tu ten?“ – pasigirdo beldimas į vonios duris. Beldėsi vienas iš prievartautojų. Jurgita tik kūkčiojo, bet durų neatidarė.

Vienu spyriu durys buvo išlaužtos, o mergina už plaukų išvilkta iš vonios kambario. Prie degtine nukrauto stalo sėdėjo penki vaikinai. „Na, kaip, patiko? Kuris iš mūsų geriausias? O gal nori visų iš karto?“ – juokėsi ir replikavo girti vyrai pabalusiomis akimis. Vėl supylė taurelę degtinės jai į burną. Jurgita jautėsi kaip baisiausiame košmare. Ją pykino, iš baimės ir paniekinimo nejautė savo kūno, nebesuvokė realybės, viskas, atrodė, vyksta kažkur šalia, bet ne ji dalyvė.

Vienas jų, anksčiau nematytas, paėmė merginą už rankos ir vėl nusitempė į kitą kambarį. Prasidėjo egzekucija. Gal nuo per didelio degtinės kiekio vyrukui vis nesisekė atlikti savo juodo darbo. Jis keikėsi ir vis labiau žvėrėjo. Nutraukęs nuo lovos paklodę surišo Jurgitai rankas. Matyt, ir to buvo maža, todėl trenkęs per veidą pradėjo ją smaugti. Merginai jau buvo tas pats, ji nesitikėjo išgyventi, laukė, kad tik viskas greičiau baigtųsi.

Kiek tai truko, ji negali pasakyti. Prievartavo ją dar ne kartą ir vis kiti. Kai atsipeikėjo, bute buvo tik vienas miegantis vaikinas. Ji buvo atrišta, Martynas sėdėjo tame pačiame kambaryje ir rūkė. „Prižadėk, kad niekam nesiskųsi, tada išleisiu. Kitu atveju mano draugai suras tave visur, baigsis daug blogiau“, – ramiai pagrasino jis. Jurgitai tai pasirodė panašu į išsigelbėjimą, todėl sutikusi su visais reikalavimais ji stengėsi kuo greičiau palikti būstą, kur patyrė tokį pažeminimą.

Martynas iškvietė jai taksi. Įsėdusi į jį mergina vos prisiminė savo adresą. Ji buvo visa išbalusi, suplėšytais drabužiais, tačiau iki šiol prisimena pašaipų taksisto, kuris net neklausė, kas atsitiko, o tik ar ji turės kuo susimokėti, veidą: „Gal pamanė, kad pati puotavau, nes alkoholio kvapas, sklindantis nuo manęs, jautėsi visoje mašinoje“.

Laimei, tėvų namuose nebuvo. Jurgita tuoj puolė į vonią praustis. Gulė į karščiausią vonią, trynėsi kempine tiek, kad atrodė, tarsi norėtų nusiplauti viską, ką teko iškentėti. Jau neverkė, nes ašarų nebebuvo. Ką daryti toliau: eiti į policiją? Pasakyti tėvams? Tą akimirką nieko negalėjo sugalvoti.

Išsimaudžiusi atsigulė į lovą ir miegojo beveik parą. Žinoma, jei tai galima pavadinti miegu. „Tai buvo kažkokia visiškos apatijos būsena su pasikartojančiais vaizdais, veidais, ūžimas ausyse...“, – tarsteli ji.

Atsibudusi Jurgita pasijuto kiek atsigavusi fiziškai, tik viduje buvo baisi tuštuma, abejonės dėl ateities, baimė išeiti į gatvę, ji nenorėjo nieko matyti: nei draugų, nei tėvų. Vis dėlto mergina nusprendė niekam nieko nesakyti. Stengėsi viską užmiršti, pamažu vėl pradėti bendrauti su draugais, tačiau gatvėje vis dairydavosi į šalis, bijojo pamatyti veidus tų, kurie tyčiojosi iš jos tą naktį.

Praėjo mėnuo po košmariškos nakties. Jurgita vis nesulaukė „tų dienų“. Darėsi neramu, tačiau pas gydytojus eiti nesiryžo, guodė save, kad tai nuo patirto streso menstruacijos vėluoja. Nesulaukusi dar mėnesį, mergina nuėjo pas gydytoją. Čia jos laukė dar vienas stresas: ji laukiasi jau aštuntą savaitę! Vėl grįžo prisiminimai su visomis baisiomis smulkmenomis. Ką dabar daryti, kam pasipasakoti?

Nusprendė pasitarti su savo bičiule. Nepasakojo visų smulkmenų ir kad ją prievartavo daug vyrų, tik pasakė, kad laukiasi. Draugė jai patarė pasisakyti tėvams, nes pati dar negali išlaikyti savęs, o tėvai, tikrai malonūs žmonės, sugalvos kokią nors išeitį. Tada, lyg tarp kitko, perdavė linkėjimus nuo Martyno. Jurgitai tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus.

Jai daug kas ėmė aiškėti, bet nuo to darėsi tik dar baisiau. Mergina suprato, kad tai galėjo būti jos „draugės“ kerštas dėl visko: pavydas dėl turto, išvaizdos, didesnio pasisekimo tarp vaikinų. Bet kaip įrodyti? Nenorėjo, kad pasklistų kalbos ir nukentėtų visuomenėje žinomi jos tėvai. Atrodė, visas pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Jautėsi vienui viena.

Jurgita sukaupė drąsą ir pasakė tėvams, kad laukiasi. „Kaip, nuo ko? Juk niekada nesupažindinai mūsų su savo vaikinu“, – stebėjosi motina, bet reagavo daug ramiau, nei tikėjosi Jurgita. Vakare, grįžus tėvui, visa šeima susėdo tartis, ką daryti. Mama buvo kategoriškai nusistačiusi prieš abortus. Tėtis tylėjo, o Jurgita pasakė, kad su draugu išsiskyrė ir nenori su juo turėti nieko bendra. Galiausiai nusprendė gimdyti.

Merginą kankino abejonės, ar galės mylėti vaiką, pradėtą ne iš meilės, ir galų gale kuris iš prievartautojų yra vaiko tėvas?

Toliau viskas klostėsi labai netikėtai. Jurgita gatvėje netyčia sutiko Martyną. Ji norėjo bėgti kuo toliau, tačiau vaikinas, plačiai šypsodamasis, sugriebė ją už rankos ir ėmė klausinėti, kaip sekasi. Dabar mergina net negali pasakyti, kas jai tuomet užėjo – gal ištiko šokas ar apėmė baimė, kad ji išrėkė: „Aš laukiuosi!“

Šypsena nuo Martyno veido dingo akimirksniu, bet, vis dar nepaleisdamas merginos rankos, visai ramiai pasakė: „Tai tuokiamės“.

„Skambės beprotiškai, – šypteli Jurgita, – tačiau aš sutikau už jo tekėti. Tėvams pasakiau, kad su draugu susitaikėme ir ruošiamės gyventi kartu, susituokti. Jie labai apsidžiaugė, o vestuvės įvyko greitai dėl mano nėštumo. Vestuvių proga mano tėvai padovanojo mums butą“.

„Kaip aš galėjau gyventi su prievartautoju? Ar klausiau, KODĖL ta naktis įvyko ir ar galėjau su tokiu žmogumi paskui gultis į vieną lovą? Nežinau, kaip papasakoti ir ką pasakyti, – liūdnai šypteli Jurgita. – Aš vis dar gyvenau tarsi kitame pasaulyje. Tada nežinojau, kas man darosi, kur aš esu ir ką darau. Negaliu dabar apie tą periodą ničnieko papasakoti“.

Šeiminis gyvenimas laimės jai nesuteikė, saugumo jausmo taip pat. Jurgita nesugebėjo gyventi su savo prievartautoju ir gimus sūnui paprašė skyrybų.

Sūnus, pasak Jurgitos, kaip du vandens lašai panašus į Martyną. Vyrui taip pat nekilo abejonių, jis pripažino berniuką, suteikė jam savo pavardę ir sutiko skirti išlaikymą. Sutuoktiniai išsiskyrė.

Vaikas augo, Martynas jį lankydavo, jo tėvai taip pat džiaugėsi anūku. Praėjo penkeri metai. Gal taip ir būtų gyvenę, bet... Viskas prasidėjo, kai Jurgita paprašė skirti daugiau pinigų sūnui išlaikyti. Martynas pareiškė, kad vaikas ne jo. Jis su savo motina berniuką nusivežė į Vilnių, kur buvo atlikti DNR tyrimai, atsakymas – neigiamas. Nieko nelaukdamas, Martynas parašė pareiškimą dėl tėvystės panaikinimo ir paprašė priteisti jam iš Jurgitos ištisus penkerius metus mokėtą sumą vaikui išlaikyti, kadangi jis nėra tėvas.

O sumelė per šitiek metų susidarė nemaža. Jurgitos tėvai, anksčiau gyvenę pasiturimai, dabar jau neina tokių aukštų pareigų, todėl ir dukrai pernelyg padėti negali. O jauna moteris tiek daug neuždirba. Nepatikėjusi atliktais tyrimais Jurgita pati važiavo į Vilnių jau su Martynu ir sūnumi, tačiau atsakymas toks pats: Martynas – ne tėvas.

Istorija dar nesibaigė, kaip toliau ji klostysis, sunku numatyti, aišku viena: dėl vienos, rodos, menkutės klaidos – kai naiviai patikėjo mažai pažįstamu vaikinu, – panelei, kurios gyvenimas turėjo būti rožėmis klotas, atsivėrė pragaras. Tad istorijos moralas paprastas: nerizikuokite be reikalo, mielosios, nes vienas neapdairus žingsnis gyvenimą gali apversti aukštyn kojomis.