O.Paliukienė: „Tapyba man - improvizacija, džiazas“

Garsiuosius jos darbų ciklus „Vėjo gūsis iš Klaipėdos“, „Saravako moterys“, „Moteris ir jūra“, „Šviesos prisilietimas“ jau matė ne tik Lietuvos, bet ir Šveicarijos, Olandijos, tarptautinio plenero-parodos „Buddy Bear“ Vokietijos lankytojai bei meno gurmanai. Šilti, romantiški, subtilūs menininkės darbai puošia privačias meno galerijas, kolekcijas, taip pat garsių Lietuvos žmonių ir, žinoma, šviesius jos pačios namus.

Pažadėjusi interviu, menininkė pasikviečia į savo namus sostinės Antakalnio rajone. Kad man nereikėtų klaidžioti, atvažiuoja nusivežti. Pasijuntu pamaloninta. Labai greitai sidabrinis Onutės automobilis jau suka į jaukų kiemą kvepiančiame pušyne.

Iššoku ir smalsiai dairausi. Gėlėmis ir medeliais apsodintas takelis veda į Onutės šventovę - dirbtuvę, kur dailininkė nusiramina ir palinksta prie drobių. Beje, jos durys niekada nerakinamos.

„Kas gi čia eis ir ką gi čia ras?“ - šypsosi praverdama duris. Ir iš tiesų - darbų čia vos dešimtis. „Visus išperka... Arba pati draugams padovanoju. Vos spėju piešti. Net ranką paskausta“, - šypsodamasi aiškina moteris.

Daili mergina, žvelgianti iš vieno paveikslo, įtartinai panaši į Onutę... „Taip, tai mano dukra Eglė“, - meile nušvinta mamos akys. Matomiausioje vietoje didžiausio jos džiaugsmo - anūkėlės Karolinos - portretas. Jį, kaip ir daugelį brangių žmonių portretų, Onutė nutapė iš atminties. „Prieš tapydama niekada nedarau eskizų. Tapyba man yra improvizacija, džiazas. Kartais ateini prie drobės su viena mintimi, tačiau ranka kitaip slysta, ir viskas pasikeičia“, - jos kūrybingumu neleidžia abejoti menininkė.

Įsidrąsinusi paklausiu, ar lengva nutapyti žmogų. „Pasaulį aš matau spalvomis, linijomis. Vėliau iš viso to atsiranda žmogaus smakras, akys... Daktaras mato apgamus, o aš - žmogaus bruožus“, - atskleidžia profesinę paslaptį Onutė. Būdama blogos nuotaikos prie drobės net nesiartina. Tapo, kai gera. Tada spalvos pačios liejasi. Pastaruoju metu ypač pamėgo tapyti moteris, vaikus ir gėles. „Tai man labiausiai patinka, geriausiai išeina. Nieko kito ir nenoriu“, - prisipažįsta dailininkė.

Visi trys Paliukų namo aukštai išpuošti šeimininkės paveikslais. Svetainėje ant sienos švyti jos tapyta žydinti balta gėlė. „Visas mūsų gyvenimas - žydėjimas. Žydime tol, kol gyvename“, - susimąsto menininkė. Gyvenimą ji lygina ir su pasiplaukiojimu laiveliu audringoje jūroje.

Apžiūrėję su meile ir subtiliu skoniu įrengtus Paliukų namus, sutupiame svetainėje ir mintimis nuklystame į šviesiausią Onutės gyvenimo metą - jos vaikystę ir jaunystę.

Anutė, kaip ją vadindavo namiškiai, augo Utenoje, labai gražiuose namuose. Netoliese telkšojo du ežeriukai, kuriuose ji nardydavo ir grožėdavosi boluojančiomis lelijomis. Ant Karveliškio kalno rinkdavo žibutes. Būdama mokinė, su klasės draugais iškylaudavo prie Alaušo ežero.

Turėjo nuostabų piešimo mokytoją, kuris merginai prognozavo garsios grafikės ateitį. „Kaip gerai, kad buvo ir yra tokių mokytojų“, - džiaugiasi iš kūrybingos šeimos kilusi menininkė.

Jos tėtis buvo garsus „šiaučius“, mama - „kriaučka“. Šių dienų kalba šnekant - abu dizaineriai. Nė vienas netaisydavo senų batų, nepersiūdavo senų drabužių - kūrė tik naujus. Tėtis garsėjo kaip nepakeičiamas vadinamųjų vengerkų siuvėjas. Ne vieną porą tokių batų yra pasiuvęs ir Onutei. Mama dukrą irgi taip išpuošdavo, kad pradėjusi studijuoti Kauno S.Žuko dailės technikume nesiskirdavo nuo miesto merginų. „Nors tada nebuvo vadinamųjų stilistų, moterys rengdavosi elegantiškai“, - prieš keturis dešimtmečius vyravusias madas mena Onutė.

Maždaug prieš tiek laiko ji susipažino su savo būsimuoju vyru - metais vyresniu Raimundu. Kur tai nutiko? „Kauno restorane „Orbita“, kurios jau nebėra, - juokiasi Onutė. - Atėjau pasilinksminti su vienu vaikinu, o išėjau su Raimundu. Matai, kaip būna! Po trijų mėnesių susituokėme. Anais laikais tai buvo nebūdinga. Turėdavai mažiausiai metus padraugauti. Bet pirmą kartą gyvenime pasielgiau lengvabūdiškai ir nesigailiu“.

Geologu dirbęs Raimundas išrinktąją žavėjo pasakojimais apie keliones, romantiškus nuotykius. Sėdėdavo abu ir ištisas valandas kalbėdavosi, kol suprato, kad vienas kitam tinka ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Bemiegės meilės naktys, begalinis artumo troškimas... „Nesuprantu jaunų merginų, kurios teka už vyresnių vyrų. Aš sekso su vyresniu vyru neįsivaizduoju. Argi galima palyginti mylėjimąsi su vyresniu ir su savo bendraamžiu“, - stebisi jaunystę ir grožį iki brandaus amžiaus išsaugojusi moteris.

Vestuves atšoko kukliai - vyro tėvų bute. Jos buvo paprastos, bet meilė tęsiasi 38-erius metus. Beje, neblėsta - tik tobulėja. Kuo toliau, tuo geriau būti kartu, kalbėtis. „Per tiek metų Raimundas tapo savas kaip giminė, - juokiasi Onutė. - Net mūsų mąstymas panašus, pomėgiai, pasvarstymai“. Mena per vestuves dovanų gavę M.Ravelio „Bolero“ plokštelę, kurią sukdavo ir sukdavo. Iš pradžių rami, vėliau - greitėjanti muzika labai primena jųdviejų gyvenimą.

Gyvenimą su geologu Onutė juokais lygina su jūreivio žmonos dalia. Jau iki vedybų Raimundas buvo aplankęs Kamčiatką, Kolos pusiasalį, Krymą, Kaukazą, Samarkandą, Bucharą, Taškentą. Vėliau ten nusivežė ir Onutę. Laimė, į tolimiausius Sovietų Sąjungos kraštus, pavyzdžiui, ieškoti dykumose vandens, siųsdavo retai. Kartą užsimanęs išmokti farsi kalbos, Raimundas įsigeidė išvažiuoti į Maskvą.

„Tik mano ir dukros Eglės (jai tada buvo penkeri metukai) ašaros jį sustabdė“, - mena Onutė. Iš pradžių vyras vadovavo naftos paieškų ekspedicijoms, vėliau dirbo vyriausiuoju inžinieriumi, naftos ir dujų įmonių vadovu. Nuolat būdavo perkeliamas į aukštesnes pareigas, bet dėl to jo dėmesys šeimai nemažėjo. „Jam galima duoti ir šeimą, ir valdžią, ir pinigus. Jis nesikeičia“, - verslininku, prestižinio klubo „Vilnius“ nariu ir politiku vyru didžiuojasi žmona.

Ar nė vienam iš sutuoktinių nekilo pagunda nukrypti į dešinę, į kairę? „Visose šeimose būna ir tokių, ir kitokių dalykų. Bet mūsų su Raimundu gyvenime pliusiukų buvo daugiau. Beje, vien dorybės - irgi nieko gero. Visai neįdomu būtų gyventi. Nesužinosi, kas dora, jei nepatirsi nieko bloga. Tik negalima daryti to, ko kitas negalėtų atleisti“, - negaili gyvenimo išminties O.Paliukienė.

Kai jos šeimoje buvo problemų - mirė brolis, vėliau - sesuo, Raimundas buvo šalia. Kai Onutė ką nors sugalvodavo, jis visada pritardavo: „Imkis, daryk, padaryk...“ Dar vienas O.Paliukienės kūrybos varikliukas - žodis „reikia.“ Nesvarbu, kad esi pavargęs, nekūrybingas. Reikia, ir viskas. Ir padarydavo.

Dailės akademijoje interjero dizaino specialybę įgijusi menininkė greitai buvo priimta į Lietuvos dizainerių sąjungą, paskui - į Dailininkų sąjungą, įsidarbino Kauno dailės kombinate. Dirbdavo per naktis. Mokyklose, darželiuose, kultūros namuose tapydavo freskas, liejo metalą. „Buvome išvažiuojamasis kombinato desantas. Gauname užsakymą ir pasiunčia mus, kelis dailininkas, tekstilininkus, tapytojus, į provinciją, ir gyvename ten savaitėmis“, - prisimena moteris. Kartu su kolegomis yra dekoravusi Kauno zoologijos muziejų, kino teatrus. Važiavo į komandiruotę net į Udmurtiją. „Gyvenime nesu nedirbusi. Net dekretinių atostogų nesu turėjusi. Vaikai užmiega, sėdu ir per naktį paruošiu projektą. Negaliu pakęsti nedirbančių“, - sako moteris.

Atėjus Atgimimui, žlugo dailės kombinatai, ji tapo laisva menininke. Beje, laisva rinka jai buvo įprastas dalykas. „Nupiešiu dešimt atvirukų, o meno taryba išsirenka du, visus kitus atmeta ir dar pinigų nesumoka. Labai gerai, kad visi tapo laisvi. Tik ta laisvė galėjo ateiti dar anksčiau“, - kalba šiemet 60-metį švęsianti Onutė.

Kūrybinga menininkė kasmet surengia bent porą personalinių parodų. Kartais pagalvoja, kad per daug - juk niekas neverčia tiek dirbti. Beje, parodos atidarymas jai - nelengvas išbandymas. „Man keista, kad daug kas iš menininko laukia kalbų. Aš pati į darbus žiūriu, o ne kalbų klausausi. Ir į parodas einu ne per atidarymą, o po kelių dienų. Kai galerijoje tuščia. Tada įsigilini, pabūni vienas su darbu, sielą paganai. O žmonės išblaško, išbalansuoja“, - atvirauja sielos ramybę sauganti O.Paliukienė.

Moteris kratosi etiketės „feministė“. Pasak jos, moteris viską gali padaryti. Moterį gerbia, jeigu ji gerai dirba. Tik jai pačiai reikia nuspręsti, ko nori - šeimos ar karjeros. Ji pati suspėjo ir darbus padaryti, ir vaikus užauginti. Su Klaipėdoje gyvenančia dukra Egle iki šiol bendrauja kaip geriausios draugės. Kiekvieną dieną susiskambina, pasišneka. 26-erių sūnus Žilvinas kol kas viengungis. Su drauge Edita kartu jau kelerius metus, bet kraustytis pas ją į Londoną nesiruošia.

Prieš dvejus metus O.Paliukienė sostinėje, prie pat sparnus išskleidusio „Užupio angelo“, buvo atidariusi „Parko galeriją“. Nors su entuziazmu kibo į galerininkės darbą, ją teko uždaryti. „Neįmanoma išgyventi iš meno. Tik nuomai užsidirbdavau. Net algos negaudavau. Be to, negalėdama tapyti pajutau, kad tai man gali baigtis katastrofa“, - atvirauja menininkė. Jau po metų kūrybinę laisvę atgavusi moteris Klaipėdos „Parko galerijoje“ surengė parodą apie dvi artimas ir nuolat besikeičiančias būtybes - moterį ir jūrą. „Dažnai aš pati ką nors pasakau, bet po minutės viską paneigiu“, - nuotaikų kaitos neslepia kūryboje ir gyvenime džiazuojanti O.Paliukienė.

Kai pasijunta išsisėmusi, supilkėjusi, kelia sparnus į svetimas šalis. „Kelionės - nuostabiausias dalykas gyvenime. Jos sujudina vidų, mane pakeičia. Tada aš improvizuoju, grįžusi imu tapyti ryškiau“, - atvirauja moteris.

Didžiausią įspūdį jai paliko egzotiškoji Malaizija, ir nors po šios kelionės praėjo penkeri metai, įspūdžiai gyvi. „Tos džiunglės, tie garsai, tos spalvos! Tas nematytas gyvenimas! Stebino išsitatuiravę, plunksnomis išsidabinę čiabuviai, iki šiol medžiojantys su lankais ir strėlėmis. Matėme namus, kuriuose kabėjo išdžiovintos žvėrių ir žmonių kaukolės. Gal - užklydusių mūsų protėvių“, - svarsto kontrastų šalį (moderniausioje pasaulio sostinėje Kvala Lumpūre stovi aukščiausi pasaulyje dangoraižiai) pažinusi Onutė. Grįžusi iš Malaizijos, nutapė paveikslų „Saravako moterys“ ciklą, kuriame įamžino šias paprastas, švelnias, atviras, nuoširdžias ir gražias būtybes.

Prieš porą metų abu su vyru nukako net į Peru simboliu vadinamą senovės miestą Maču Pikču. „Kokia civilizacija, kokia kultūra! Deja, šiandien kalniečiai jaučia, kaip Limos gyventojai, kurių daugumą sudaro ispanai, į juos žiūri iš aukšto, vadina laukiniais. Užtat kai miestiečiai atskrenda pažiūrėti Maču Pikču ir 4 kilometrų aukštyje jiems pasidaro bloga, kalniečiai jiems atkerta: „Na, ir dvėskite čia...“ Ir gero, ir blogo yra visame pasaulyje“, - girdėtą gido pasakojimą apibendrina Onutė.

Beje, ten būdama labai gailėjo tenykščių moterų. „Kaip jos vargsta su tais vaikeliais ant nugarų dirbdamos laukuose, gamindamos suvenyrus! Maža nendrinė trobelė, jame - vienas gultas, šalia - vigvamas, ir viskas. Tai - ir visas jų gyvenimas. Liūdna ir graudu žiūrėti“, - susimąsto Titikakos ežere plūduriuojančius kaimus pamačiusi menininkė.

Prisipažįsta, kad skrisdama virš Peru visą kelią žiūrėjo į Amazonės džiungles, vadinamas žaliąją mirtimi. Neaprėpiami jų plotai baugino ir stebino kaip kažkas nepažinta, nesuvokiama.

Vėliau aplankyta Naujoji Zelandija menininkei priminė veikiantį ugnikalnį: „Žemė garuoja, purvais taškosi. O spalvos! Saldžios, tokios ryškios, kad net sunku patikėti“. Stebino vietinių gyventojų maorių naivumas, tradicijos, nematytas gyvenimo būdas.

Viešėdama Japonijoje pasijuto lyg siurrealistiniame ateities mieste, kur slenka minios žmonių, horizontą gožia stiklo ir betono dangoraižiai. „Dabar suprantu, kodėl japonai sėdi ir kelias valandas geria arbatą. Nes neturi kur akių paganyti!“ - juokauja ji. Akis galėjo pailsinti tik prie vienintelio neurbanizuoto ežero.

Beje, Olandijoje tokie ežerėliai aptverti spygliuota viela... „Pagalvojau, kiek mes tokių ežerų turime. Kokią nuostabią gamtą turime - Kintų pievas, Ventės paukščius, Balbieriškio kilpą, senus kaimus su mažomis trobelėmis. Tai ko gi ieškome svetur?“ - į emigruojančių tautiečių sąžinę beldžiasi Onutė.

Apskritai kuo daugiau ji keliauja, važinėja, tuo mielesnė darosi Lietuva. Čia grįžusi Onutė jaučiasi laiminga ir niekur kitur gyventi nenori. Net suvenyrų svetur nebeperka. Anksčiau miegamajame kabėjo afrikietiškas kilimėlis, kuris neseniai atsidūrė dirbtuvėje. „Nenoriu vos pabudusi Afriką matyti. Nesu šios kultūros sekėja“, - aiškina moteris. Anksčiau patikę papirusai iš Egipto irgi patraukti į šoną. Nebelimpa, nebenori, neigiamai veikia.

Lankydamasi Peru prisipirko ryškių spalvų pagalvėlių, užtiesalėlių, bet iki šiol jų taip ir neištraukė iš maišelio. Abejoja, ar greitai tai padarys: „Išdėliosiu tik nusprendusi vieną kampelį skirti aplankytoms šalims - Kinijai, Korėjai, Japonijai, Indijai, Pietų Afrikai, Egiptui, Islandijai...“

Daug pasaulio šalių apkeliavusi dailininkė atrado, kad Lietuva - pati gražiausia ir kad pačios tikriausios yra mūsų žemės spalvos - padūmavusios, prigesintos pilkumos. „Mane įjautrina ir pilkas akmenėlis, ir dangus, neturintis ryškių, skaisčių spalvų. Todėl ir mano paveiksluose - lietuviška gamta, nacionalinis koloritas“, - savo kūrybos prioritetus vardija menininkė.

Visokie susiėjimai, pasibuvimai, vakarėliai jai neduoda tiek peno, kiek lietuviška gamta. Ne kartą su vyru Raimundu vaikščiodami pajūriu, rankiodami akmenukus, kriauklytes nuo Palangos yra nuėję net iki pat Latvijos. Per rūkus, dulksnas... „Kokia įdomi tada jūra, kokie nuostabūs prie jos skraido paukščiai. Sušąlame, sušlampame, pavargstame, bet įdomu“, - prasitaria Onutė. Kaip tik po tokių pasivaikščiojimų atsirado O.Paliukienės paveikslų ciklas „Laimės akmenėlių ieškojimas“.

Labai dažnai Onutė vyrą Raimundą - Lietuvos dujų asociacijos atstovą Tarptautinėje dujų sąjungoje - lydi į užsienyje vykstančius verslo priėmimus, kur tenka bendrauti su labai solidžiais žmonėmis. Kas pirmiausia krinta į akis? Elegancija, ramybė ir jokių amžiaus kontrastų. Vyrai - kartu su savo amžininkėmis, žilagalvėmis žmonomis. Metai iš metų - vis su tomis pačiomis. Mūsiškių pomėgis šalia savęs turėti jauną, į dukteris tinkančią merginą jiems nesuprantamas. Jai pačiai nesuprantamas kai kurių lietuvių moterų, ypač prasigyvenusių, noras į save atkreipti dėmesį. „Vakarietės taip nesielgia. Jos santūrios, pasižymi ramumu, vengia rėksmingų drabužių. Kuo toliau, tuo labiau iš jų mokausi“, - prisipažįsta elegancija spinduliuojanti menininkė.