Sostinės daugiaaukštyje - mažoji Indija ir mažasis Egiptas

Kamuotis toliau, parduoti, o gal, gerokai paplušėjus, patalpas paversti jaukia, šviesia erdve? Neseniai šie klausimai nedavė ramybės ir vilnietei dailininkei Linai Beržanskytei-Trembo, sostinės Žirmūnų rajone įsigijusiai niekuo neišsiskiriantį dviejų kambarių butą.

Penkerius metus Vokietijoje gyvenusiai menininkei čia trūko saulės, šviesos, erdvės žvilgsniui ir mintims. Paskutinis lašas kantrybės taurėje buvo jos pusseserės iš Amerikos apsilankymas. Išėjusi iš apgriuvusio tualeto, moteris paklausė: „Negi nėra žmogaus, kuris tai sutvarkytų?“

Toks žmogus atsirado - tai buvo Linos gyvenimo draugas. Jis čiupo į rankas plaktuką, laužtuvą ir pats vienas ėmė versti sienas. Dundėjo krisdamos plytos, kilo dulkių stulpai. Pasikonsultuoti pakviesta architektė jo vizijas tik patvirtino.

„Per du mėnesius viskas išgriuvo ir vėl buvo pastatyta. Ką buvo galima padaryti tokioje mažoje erdvėje, buvo padaryta. Mūsų namai pasikeitė. Ilgiau nesilankę draugai jų nebepažįsta. Sako, kad padarėme stebuklą“, - įvykusias permainas džiugiai įvertina 37 metų Lina.

Sulaukusi dailininkės kvietimo pažiūrėti šito stebuklo, lekiu į Žirmūnus. Nekantraudama kylu daugiaaukščio laiptais. Jau pro uždarytas duris išgirstu nekantrų viauksėjimą, o jas pravėrus prie kojų prišoka miniatiūrinė kalytė ir pratrūksta loti lyg tikras šuo... „Pūkė tokia - aploja visus svečius. Matyt, balsą lavina. Viena garsi astrologė pasakė, kad ji yra mūsų gerovės, šeimos židinio saugotoja, mūsų namų vaidilutė“, - japonų činų kilmės kalytei pagyrų negaili į vidų kviesdama šeimininkė.

Vos įžengiu, patenku į veidrodžiais dekoruotą prieškambarį. Žingsnis į šalį - ir jau svetainėje. Ramių, šviesių spalvų sienos, pinti baldai, dailios namų puošmenos nuteikia maloniam pokalbiui. Juolab kad šeimininkė verda kavą ir pjausto tortą su vyšnių uogiene... Kaip Linai pavyko mažą standartinį butuką paversti spalvomis trykštančia erdve?

Lina juokiasi, kad rekonstrukcijos jos draugas ėmėsi lyg senosios Vilniaus savivaldybės pastato (autentiškos čia liko tik išorinės sienos) pertvarkos: išgriovė virtuvę, vonią ir tualetą nuo didžiojo kambario skiriančią sieną ir ėmė grėsmingai artėti prie balkono... Lina su sūnumi Luku porai mėnesių persikraustė pagyventi pas mamą. „Perspėjau tik, kad man būtų smagu, jei butas taptų vientisa erdve ir kad iš svetainės į virtuvę, o iš virtuvės - į koridorių galėčiau patekti eidama savotišku gyvybės ratu“, - tuometinius savo reikalavimus prisimena moteris.

Dalis išorinės namo sienos buvo išgriauta, ir buvęs balkonas tapo kambario dalimi.

„Pamačiusi persigandau - kaip gyvensiu be balkono? Bet dabar suprantu, kad to balkono man ir nereikėjo. Jis buvo prigrūstas paprasčiausio šlamšto. Dabar viskas telpa spintose, o užsinorėjusi įkvėpti gryno oro galiu atlapoti didžiulius langus“, - interjero metamorfozėmis džiaugiasi moteris.

Bute neliko ir kito įprasto dalyko - palubėje kabančių šviestuvų. Vietoj jų, kur tik įmanoma, buvo sumontuotas modernus apšvietimas. Halogeninės lemputės, atsidūrusios pačiose netikėčiausiose namų vietose - grindyse, virtuvę nuo balkono skiriančioje sienelėje, kambario nišoje, - puikiai apšviečia namus.

Vos per du mėnesius rekonstrukcija buvo baigta ir prasidėjo maloniausias etapas: vaikščiojimas po parduotuves, interjero detalių, baldų paieškos. Tamsias minimalistinio stiliaus spintas Lina užsakė pagaminti specialiai. Rytietiškus besisukančius (ir besisupančius!) medinius fotelius ir krėslus pirko rytietiško interjero parduotuvėse.

Erdvė atgijo - ėmė alsuoti įvairių kultūrų dvasia. Svetainės gale atsidūrė Senovės Egipto raštais išmarginta dvigulė sofa, kambario centre - romantiškas kampelis su mediniais supamaisiais krėslais, nuo kurių, kaip sakoma, kartą atsisėdus negali atsistoti... Buvusio balkono vietoje buvo įkurta turkiška prabanga alsuojanti poilsio zona, kurioje vakarais malonu prisėsti ir paskaityti knygą. Sienas puošia Linos grafikos lakštai, itin derantys prie minimalistinio stiliaus baldų, į kuriuos keliauti mėgstanti menininkė sudėliojo iš Indijos, Egipto, Maroko, Maljorkos ir kitur parsigabentus suvenyrus.

Lina neslepia tikinti stebuklinga jų galia. Sako, kad namuose apsigyvenus gėrį ir sėkmę nešančiam drambliukui Genešai, jai ėmė geriau sektis kūryba. Dar įdomiau tai, kad, parsigabenusi medinę lentelę su hinduistų grožio, meilės, laimės deivės Lakšmės atvaizdu, patyrė tikrą stebuklą - pro deivės kojoje atsivėrusią skylutę ėmė byrėti vibutis, labai primenantis Indijos ašrame matytus Sai Babos materializuojamus pelenus... Nebuvo baugu?

„Visiškai ne. Labai gerai tuo metu jaučiausi, man ėmė labai gerai sektis“, - tikina ypač intensyvų kūrybinį periodą tuomet išgyvenusi menininkė.

Lina įsitikinusi - jeigu jos namuose vyrautų vienas stilius, būtų nuobodu. Žmogaus nuotaikos juk keičiasi - iš ryto vienokia, po pietų - kitokia. Kai namuose visko daug, gerai jaučiasi būdama bet kokios dvasinės būsenos. Derindama baldus, menininkė vengia tik vieno - aštrių kampų, kurie pagal fengšui ir jos pačios įsitikinimą trukdo žmonių santykiams, skatina konfliktus. Beje, kažkada jos namuose buvo pilna antikvarinių daiktų, kuriuos neseniai pardavė.

„Antikvaras man per „sunkus“, norisi ko nors lengvesnio“, - sako moteris. Dabar jos namai alsuoja įvairių kultūrų minimalizmu.

Priekabesnis svečias šiuose namuose gali pasigesti virtuvės. Nenuostabu. Virtuvę nuo salono skiria (o gal jungia?) nedidukas baras, ir ji yra tapusi svetainės tąsa. Ties langu sumontuota masyvi (užtat vienintelė!) virtuvinė spintelė, šaldytuvas, už kurio slepiasi mažytė viryklė. „Kadangi nelabai mėgstu gaminti, virtuvėje retai būnu“, - neslepia Lina. Beje, nepraleidusi progos ir virtuvėje paimprovizuoti: viena virtuvės siena išklijuota plytelėmis su egiptietiškais piešiniais, ant sienų mirga iš Egipto parsigabenti piešiniai, virš galvos lyg vienišas debesėlis virš Sacharos - pakabinamosios lubos.

Iš kur ta meilė Egiptui? Lina prisipažįsta ją pajutusi... praėjusiame savo gyvenime. Jau vaikystėje piešdavo hieroglifus, faraonus, jų kaukes. „Mama iki šiol tuos piešinius saugo. Vos atsisėsdavau prie popieriaus lapo, tie vaizdiniai išlįsdavo iš pasąmonės. Tai buvo vaikystėje - atrodė, kas buvo, pražuvo. Bet ne! Prieš keletą metų išlipusi Kaire iš lėktuvo suvirpėjau visu kūnu. Pajutau be galo mielą santalo kvapą ir norėjosi sušukti: „Man labai gera čia - aš grįžau namo“.

Indiją aplankė prieš penkerius metus. Ten iškeliauti ją paskatino draugės. Lina ilgai atsikalbinėjo, bet ją paguosti trokštančių draugių skambučiai (tuo metu Vokietijoje palikusi vyrą Rolandą ji išgyveno sunkų periodą) nesiliovė. Tada šovė mintis: „O jeigu tai - likimas?“ ir apsisprendė skristi. Įvykiai klostėsi žaibo greičiu, kaip pasakoje - bilietus gavo su nuolaida, per savaitę išsirūpino vizą, sūnų Luką paliko pagloboti mamai ir greitai atsidūrė Indijoje.

Beje, į daugelį kitų kelionių Lina išsirengia ne jas suplanavusi, o ... susapnavusi. „Kartą sapne matau labai gražų vaizdą: banguoja jūra, daužosi didelės bangos, o aš žiūriu į miestelį su mažyčiais tarsi pasakų nameliais ir šaukiu: „Kur aš?“ Kažkoks balsas atsako: „Taigi čia - Maljorka...“ Netrukus draugė pasiūlė kelionę į Maljorką“, - savo sapnų tikroviškumu neabejoja Lina. Visi šioje, kaip ir kitose, kelionėse patirti vaizdiniai, emocijos neseniai atgijo ir išsiliejo jos paveiksluose, kurių paroda šiuo metu veikia sostinės Jeruzalės galerijoje.

„Iš ko paveldėjai tokią jautrią prigimtį?“ - klausiu menininkės. Pagalvojusi Lina atsako, kad gal iš tėčio. Jis kilęs iš garsios bajorų Beržanskių giminės, kunigaikščio Gedimino palikuonių. Savo kilme yra domėjusis, archyve skaitė kilmingų protėvių laiškus, bet šiuo metu jai tai nerūpi. „Gal kada nors ateityje? Kai tam ateis laikas“, - pasvarsto moteris.

Nenuostabu, kad vienuolikamečio Linos sūnaus Luko kambarys man pasirodo panašus į kario stovyklą (enciklopedijoje perskaičiau, kad jo proseneliai garsėjo itin sėkmingais žygiais prieš kryžiuočius). Svarbiausiu kambario akcentu tapo kompiuteris ir militaristiniu stiliumi dekoruota kompiuterinė kėdė. Ją berniukas gavo dovanų per savo gimtadienį. Svarbu ir televizorius, gausybė būsimam vyrui svarbių atributų - kelionės krepšių, iš smulkučių detalių sukonstruota viduramžių pilis, metalo grandinės.

Darželyje savo piešinių parodas rengdavęs Lukas, kaip sako mama, neseniai susidomėjo sportiniais šokiais. Lina neabejoja - tai genai. Luko tėtis Rolandas Trembo - garsus sportinių šokių šokėjas, Vokietijos čempionas, treneris. „Lukas sportinius šokius pradėjo lankyti dešimties metų ir labai greitai pasivijo vaikus, kurie šokti mokosi nuo penkerių metų“, - neabejotinu sūnaus talentu džiaugiasi mama.

Išeinant (ir kur aš žiūrėjau anksčiau?) akis užkliūna už kažkada prieškambarį nuo svetainės skyrusios, o dabar įdomiu interjero akcentu tapusios nebaigtos griauti sienos, primenančios senovės Pompėjos griuvėsius... „Taip ir yra - tai sovietinės statybos palikimas, sovietinės barikados. Tegul taip ir lieka. Kaip praeities paminklas“, - netikėtą architektūrinį sprendimą paaiškina visiems stiliams ir epochoms atvira menininkė.