Banko „DnB Nord“ Kapitalo rinkų skyriaus vadovas Mindaugas Tutlys bei bendrovės „Jungtinės pajėgos“ architektė japonė Akiko Tutlys mano, kad niekuo nesiskiria nuo kitų Lietuvoje gyvenančių porų.
„Ir mūsų pažintis buvo tokia kaip ir daugelio“, - kuklinasi M.Tutlys.
Kultūrinius skirtumus Tutlių pora jautė tik bendravimo pradžioje, bet ilgai būdami kartu dabar jiedu net neprisimena tų skirtumų.
Šią porą egzotiška gali pavadinti tik tie, kurie jų nepažįsta. 33 metų Akiko Lietuvoje gyvena jau ketverius su puse metų. Jai čia patinka.
Iš tėvynės moteris atsivežė senelės kimono ir japoniškų lėlių.
Kovo 3 diena Japonijoje - Mergaičių šventė. Per ją jaunos japonės išsitraukia savo lėles ir sudėlioja pagal hierarchiją: viršuje - princas ir princesė, o keturiose žemesnėse pakopose - žemesnio rango asmenys.
Šio ritualo besilaikančios japonės tikisi sėkmingai ištekėti.
Nors Akiko jau sukūrė šeimą, ji iki šiol kasmet tą dieną išsitraukia savo lėles. Šis ritualas jai yra gražus prisiminimas apie gimtinę.
„Aš negalėčiau gyventi su japonu. Jis mane verstų daugiau dirbti namie. Visus darbus galiu atlikti, bet ne tai svarbiausia. Man svarbu turėti lygias teises su vyru“, - apie santuoką atvirai kalbėjo Akiko.
Vyro gimtinėje moteriai iš pradžių viskas buvo labai neįprasta. Prieš atvykdama į Lietuvą Akiko studijavo Jungtinėse Amerikos Valstijose.
1995-aisiais dvidešimtmetė Akiko Kikuchi išvyko studijuoti architektūros į Kentukio valstiją.
Universitete ji ir susipažino su Mindaugu. Nors lietuvis studijavo ekonomiką, o Akiko - architektūrą, Amerikos universitetuose paskaitų grafikas - laisvas, studentai gali rinktis daugelį disciplinų. Vieną jų būsimoji pora lankė kartu.
Pora 1997 metais apsilankė mylimojo gimtinėje. Mindaugui tuomet buvo nelengva lydėti Akiko su dviem draugėmis japonėmis į Lietuvą.
Japones stebino, kad maistą tenka pirkti ne parduotuvėje, o turguje ar kioske, kino teatrai bankrutavę, o rasti veikiantį viešąjį tualetą - sunku.
Mindaugo motina visą dieną ruošė japonėms šventinį stalą. Viešnios pamanė, kad užkandžiai bus visos joms paruoštos vaišės. Todėl nustebo, kai vėliau lėkštės buvo nuneštos ir šeimininkė patiekė lietuvišką patiekalą - didžkukulius. Akiko pirmą kartą jų paragavusi susižavėjo.
Mindaugas mokslus Amerikoje baigė anksčiau už Akiko. Ten jis įsidarbino ir laukė, kol studijas baigs mylimoji.
2000 metais Akiko grįžo į Japoniją. Kartu į Tokiją nuvyko ir Mindaugas. Toje šalyje jis tęsė jau magistrantūros studijas.
Japonė lietuvį pristatė savo tėvams kaip sužadėtinį. Tačiau šie draudė dukteriai gyventi su užsieniečiu nesusituokus.
Dukteriai tekėti leido tik tada, kai jie abu pradėjo dirbti.
Dar prieš vykdamas į žmonos gimtinę Mindaugas žinojo, kad Akiko tėvai nori žento japono ir nieko nežino apie Lietuvą.
Pora susituokė 2002 metų gegužę Tokijuje. Akiko per vestuves vilkėjo baltą nuotakos suknelę, o Mindaugas - kostiumą.
Amerikoje Akiko pažįstami klausinėdavo, ar ji moka japonų kovos menų, groti japonų muziką, arbatos virimo ritualų. Bet ji to nemokėjo.
Po karo Japonija išgyveno vakarietiškų madų laikotarpį. Akiko tėvai nebesilaikė senų tradicijų. Japonės motina nemoka apsirengti kimono. Ji to neišmokė ir dukters. Akiko lankė kimono dėvėjimo kursus. Kimono, kurį ji apsivilko „Gyvenimo būdo“ korespondentams lankantis Tutlių namuose, priklausė Akiko senelei.
Į Lietuvą Tutliai atvyko gyventi 2003 metais. Akiko įsidarbino architekte Algirdo Kaušpėdo vadovaujamoje bendrovėje „Jungtinės pajėgos“.
Ji dalyvavo projektuojant dviejų butų namą sostinės Antakalnio rajone, Žalgirio ir Geležinio Vilko gatvių sankryžoje dar iškilsiantį gyvenamųjų namų kompleksą „Soho“. Japonė taip pat kuria butų interjerus.
Akiko sukūrė ir sostinės Pylimo gatvėje su Mindaugu įsigyto buto interjerą. Jo dizainas - vakarietiškas. Vienintelė rytietiška detalė - slankiosios miegamojo durys.
Akiko labai atsakingai žiūri į savo darbą ir dažnai dirba savaitgaliais. Jeigu klientas prašo susitikti poilsio dienomis, architektei būna sunku atsisakyti.
Tačiau studijuodama JAV ji išmoko amerikietiškos darbo kultūros, todėl nėra tokia pedantiška kaip dauguma tautiečių.
Japonai darbą vertina labiau nei asmeninį gyvenimą. Nesėkmė darbe japoną gali pastūmėti ne tik į depresiją, bet ir į savižudybę.
Laisvalaikiu pora mėgsta lankytis kino teatruose. Vos atvykę į Lietuvą, jie automobiliu daug keliavo po atokius šalies kampelius, o pastaruoju metu taip susipažįsta su Latvija.
Per šventes Akiko pasiilgsta japonų tradicijų.
Naujiesiems metams japonai ruošiasi ilgai tvarkydami namus, gamindami patiekalus, o švenčia tyliai šeimoje, panašiai kaip lietuviai Kūčias.
Fejerverkai ir petardos naujametę naktį Lietuvoje Akiko nedžiugina. Tai viena priežasčių, dėl kurių Tutliai per Naujuosius metus dažnai vyksta į Japoniją.
Tačiau šiemet jie į Akiko gimtinę keliaus tik balandį, kai žydės sakuros.
Akiko visada pati gamina valgį. Mindaugas mielai skanauja japoniškų patiekalų.
Daugelį receptų japonė prisimena iš paauglystės. Kai motinos nebūdavo namie, jai tekdavo maitinti metais vyresnį brolį ir tėvą.
Japonų patiekalams būtinų produktų Akiko įsigyja Lietuvoje. Japonės pažįstama korėjietė, iš Azijos tiekianti produktus Lietuvos restoranams, parūpina tai, ko Akiko virtuvėje pritrūksta.
Kalbėdama apie valgius japonė atsiduso, kad jau seniai neruošė aštuonkojo. Jų Lietuvoje galima įsigyti, bet dažniausiai - prastos kokybės.
Mindaugui namuose keliamas vienintelis reikalavimas - plauti indus.
„Aš ruošiu maistą, todėl Mindaugas plauna indus. Kadangi abu dirbame, noriu lygių teisių“, - paaiškino Akiko. Daugiau japonė buityje pagalbos neprašo.
„Pasaulyje vis daugėja porų, kuriose vyras - europietis, o žmona - azijietė. Moterų teisės Azijoje labiau suvaržytos, todėl azijietėms europiečiai atrodo tikri džentelmenai“, - pasakojo M.Tutlys.
Akiko save laiko lygiaverte vyrui. Nuvykusi švęsti Naujųjų metų į gimtinę ji tvardosi matydama tenykščius papročius. Akiko jau sunku suprasti, kodėl moterys turi triūsti virtuvėje, kol vyrai ramiai sėdi prie stalo.
Nors Akiko motina visą gyvenimą buvo namų šeimininkė, o tėvas dirbo mokytoju, apie griežtas tradicijas, kurios japones paverčia sutuoktinių tarnaitėmis ir neleidžia net prisėsti prie stalo su vyru ir svečiais, Akiko yra tik girdėjusi.
Jos motina, paruošusi valgį, visada sėsdavo prie stalo kartu su šeima.
Namų šeimininkė Masako, buvusio Lietuvos ambasadoriaus Japonijoje Argirdo Kudzio žmona, Lietuvoje jautėsi gerai tik tuomet, kai neišeidavo iš savo buto, kur klausėsi japoniškos muzikos, žiūrėjo japoniškus filmus ir gamino japoniškus patiekalus. Ji taip ir nepritapo Lietuvoje.
Dabar pora gyvena Japonijos Saporo mieste, augina dukterį Eriką.
A.Kudzys taip pasinėręs į mokslininko darbą, kad jau trejus metus nebuvo atvežęs savo šeimos į Lietuvą. Net vienuolikametė duktė pradėjo primiršti lietuvių kalbą.
Kudzių šeima Lietuvoje pastarąjį kartą lankėsi 2004 metais. Tuo metu Lietuva buvo jau smarkiai pasikeitusi, palyginti su ta, kurią Masako išvydo atvykusi pirmą kartą, 1995-aisiais.
„Jai, kaip ir man, sunkiausia buvo priprasti prie lietuviškų santykių. Juk mūsiškiui maloniausia matyti savo nuotrauką, kurioje jis įamžintas degančios kaimyno sodybos fone.
Lietuviškas piktumas ir pavydas nuteikia labai nemaloniai. Taip mano ir kiti lietuviai, su kuriais tenka bendrauti užsienyje“, - kalbėjo 51 metų A.Kudzys.
Japonai santūriai reaguoja į kitataučius gatvėje. Lietuvoje Masako žeidė smalsi praeivių reakcija.
„Lyg būtų laukiniai, nematę kitokių žmonių“, - palygino A.Kudzys.
Algirdas dar 1990 metais išvyko į Japoniją tobulintis kaip mokslininkas. Jis stažavosi Hokaido universitete ir tuomet net nemanė, kad likimas su šia šalimi jį susies visam gyvenimui.
Su Masako lietuvis susipažino 1992 metais per kasmetį universiteto festivalį Saporo mieste, esančiame netoli Japonijos sostinės Tokijo.
Trejais metais jaunesnė Masako dirbo universalinėje parduotuvėje kimono konsultante.
Meilė netrenkė staiga kaip griaustinis. Jiedu susitikdavo įvairiuose renginiuose, studentų vakarėliuose.
Japonės šeima į būsimą žentą iš tolimos ir nepažįstamos šalies žiūrėjo nepatikliai. Kaip ir daugelis japonų, iš pradžių jie buvo santūrūs.
A.Kudzys vedė Masako po pusantrų metų draugystės.
Dar gyvendamas Lietuvoje Algirdas buvo vedęs lietuvę, iš pirmosios santuokos jis turi dukterį Justę.
Masako taip pat buvo anksčiau ištekėjusi, bet santuoką nutraukė, nes nenorėjo būti vyro tarnaitė. Toks vaidmuo tenka žmonai tradicinėje japonų šeimoje, kur dominuoja vyras, o moteris turi būti šalia jo.
Baigęs mokslus Japonijoje A.Kudzys galėjo ten likti dirbti inžinieriumi, tačiau labai norėjo grįžti į Lietuvą. Masako tam neprieštaravo ir 1995 metais paskui vyrą atvyko į Lietuvą. Čia jiems gimė duktė Erika.
Tačiau Masako nesusižavėjo vyro gimtine.
Anksčiau niekada Europoje nebuvusi Masako iš Londono traukiniu keliavo į Lietuvą. Ji matė, kaip už lango keičiasi Europos šalių peizažai.
Pora nusipirko sostinėje naujai įrengtą butą. Namuose Masako klausydavosi japonų muzikos, žiūrėdavo japonų filmus. Tik tai padėdavo pasijusti lyg tėvynėje.
Tačiau praverdama buto duris ji kas kartą išgyvendavo stresą ir kasdien gailėjosi atvykusi į vyro šalį.
Šeima kelionėms į Japoniją tada pinigų neturėjo.
Masako atsivežė į vyro šalį visus savo drabužius, knygas, kompaktinius diskus, kad čia nieko nereikėtų pirkti.
Japonės giminės Lietuvoje nesilankė. Tik kartą, gimus Erikai, į Vilnių buvo atvykusi Masako sesuo.
Moteris nesipratino prie lietuviškos virtuvės. Ji pati ruošdavo šeimai daug žuvies ir daržovių patiekalų, tačiau parduotuvėse tada trūkdavo jūrų gėrybių, iš kurių ruošiamas japonų maistas.
Japonė Lietuvoje pasigesdavo ir japoniško patiekalo sušio - žalios žuvies su ryžiais ir sojų padažu. Čia ji negalėjo nusipirkti ir sausainių iš ryžių, kuriuos labai mėgsta.
Kelerius metus Lietuvoje gyvenusi japonė turėjo ne kartą kreiptis pagalbos į gydymo įstaigas.
Nors moteris pas medikus lankėsi nuo pirmųjų nėštumo savaičių, tik likus mėnesiui iki gimdymo medikai pasakė, kad vaisius įsčiose pasisukęs netaisyklingai, todėl teks gimdyvę operuoti. Japonė nutarė kreiptis į kitus medikus ir pagimdė tada, kai prasidėjo sąrėmiai.
Mokslininkas A.Kudzys Masako apibūdina kaip tobulą žmoną: ji yra pareiginga, darbšti, rūpestinga. Moteris nevartoja alkoholio, nerūko, vakarais viena neina iš namų.
Konservatyviose japonų šeimose moterys padengia vyrui ir svečiams stalą, bet pačios prie jo nesėda.
Todėl japonų servizuose yra neporinis puodelių skaičius.
Algirdui teko įtikinėti Masako, kad Europoje vyras ir moteris turi lygias teises, todėl kartu sėda prie stalo.
Daugelio japonų tradicijų, nepaisydama vyro tikinimų, Masako neatsisakė. Pavalgius ji niekada neleidžia vyrui plauti indų ar šluostyti stalo.
Grįžęs į tėvynę su žmona japone, A.Kudzys negalėjo atsiginti žurnalistų dėmesio. Netradicinę porą supo dėmesys.
Kai 2000 metais A.Kudzys tapo sostinės vicemeru, kimono pasipuošusi Masako į renginius eidavo kartu su savo vyru.
Tuomet A.Kudzys dar nežinojo, ar ateityje vyks su žmona į Japoniją, kur tikėjosi įsidarbinti dėstytoju, ar grįš dėstytojauti į Vilniaus Gedimino technikos universitetą.
Viskas išsisprendė savaime, kai 2002 metais A.Kudzys buvo paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Japonijoje.
2006 metais pasibaigus ambasadoriaus kadencijai, A.Kudzys apsilankė Lietuvoje po ketverių metų pertraukos be žmonos ir dukters. Tuomet save jis įvardijo kaip atostogaujantį bedarbį.
Žinia, kad sūnus atvyko į tėvynę neilgam, tuokart nuliūdino jo tėvus Birutę ir Antaną Kudzius.
Baigdamas ambasadoriaus kadenciją Algirdas tikėjosi sulaukti darbo pasiūlymų iš Lietuvos, bet pats tik internete perskaitė apie savo atšaukimą iš ambasadoriaus pareigų.
„Kai ši informacija mane pasiekė tik tokiu būdu, supratau, kad niekas Lietuvoje manęs nelaukia. Pradėjau ieškotis darbo Japonijoje ir greitai jį suradau“, - tolesnius įvykius pasakojo A.Kudzys.
Šiuo metu jis dirba projektavimo ir konsultacinės bendrovės „Palffy Associates Inc Architects Planners“ tarptautinių projektų skyriaus vadovu.
„Su žmona nutarėme, kad bent pradinę mokyklą duktė turi baigti Tokijuje. Vėliau galbūt grįšime į Lietuvą. Tai priklausys nuo to, kaip seksis darbai Japonijoje, ir kokia bus padėtis Lietuvoje“, - sakė A.Kudzys.
Vilniaus operos ir baleto teatro šokėjai Miki Hamanaka ir Aurimas Paulauskas jaučiasi Dievo skirti vienas kitam. 29-erių Miki ir trisdešimtmetis Aurimas - nuolat kartu.
Sutuoktinių gyvenimo ritmas - vienodas. Jie kartu eina į darbą, kartu iš jo grįžta namo. Tuomet jie gali drauge suderinti šeimos laisvalaikį.
„Mums neatsibosta nuolat būti kartu. Jei vienas išsiruošiu į miestą, jaučiuosi nejaukiai.
Atrodo, kad be Miki esu nuogas“, - tikino A.Paulauskas.
Miki ir Aurimą į porą suvedė baletas. M.Hamanaka į Vilnių atvyko prieš dešimt metų. Tokijuje baleto institutą baigusi Miki troško šokti Lietuvos operos ir baleto teatre. Japonės idealas buvo vilnietė balerina Eglė Špokaitė.
Miki pateko pas E.Špokaitės korepetitorių Joną Katakiną.
Japonė buvo pasinėrusi į šokį, todėl jai visai nerūpėjo nei lietuviškos darganos, nei svetimos šalies papročiai, nei tai, kaip į ją gatvėje reaguoja praeiviai.
Vilniuje įsikūrusi Miki yra laiminga, nes išsipildė jos vaikystės svajonė šokti baleto teatre, kuriame dirba E.Špokaitė. Japonė nuo mažens svajojo gyventi Europoje.
Miki džiaugiasi, kad visuomet klausė savo širdies balso. Jis moterį atvedė ne tik į Lietuvą, bet ir pakuždėjo, jog šioje šalyje sutiks mylimąjį.
1999-aisiais Operos ir baleto teatro trupę papildžius A.Paulauskui, per repeticijas dažnai susitikdavo jo ir Miki akys.
Šokėjai įsimylėjo vienas kitą. Abiem tai buvo pirmoji meilė. Lietuvis ir japonė prieš šešerius metus sukūrė šeimą. Jiedu augina šešiametį Povilą Yuuki.
Aurimas ir Miki scenoje duetu tapo šiek tiek vėliau nei sukūrė šeimą. Jiedu į porą baleto scenoje suėjo 2003-iaisiais.
„Anksčiau buvo įprasta, kad balete partneriai turi būti panašaus ūgio. Tačiau neseniai choreografai sulaužė stereotipus mane su žmona scenoje suvesdami į porą“, - pasakojo A.Paulauskas.
1,9 metro ūgio A.Paulauskas ir 1,64 metro M.Hamanaka sukūrė vaidmenis baletuose „Gulbių ežeras“, „Žizel“, „Spragtukas“, „Ana Karenina“, „Rusiškasis Hamletas“, „Miegančioji gražuolė“.
Pernai sutuoktiniai už vaidmenis balete „Miegančioji gražuolė“ pelnė geriausių baleto artistų titulą.
Šįmet vasario 16-ąją M.Hamanakai, tarptautinių konkursų nugalėtojai ir laureatei, Prezidentūroje buvo įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.
Profesinių aukštumų M.Hamanaka ir A.Paulauskas pasiekė savo darbštumu.
Porai baletas - ir darbas, ir didžiausias pomėgis.
Sutuoktiniams nelieka laiko pramogoms ir draugams. Laisvalaikį jie skiria vienturčiam sūnui.
Miki Vilniuje neturi japonių draugių. Jos bičiulės - lietuvės balerinos.
Baleto šokėjai po darbo grįžta į jaukų dviejų kambarių butą sostinės daugiabutyje, statytame prieš trejus metus. Japonė ir lietuvis savo namus įrengė pagal europietiškas tradicijas. Jų bute vyrauja šviesios spalvos, o baldų - nedaug.
Miki namuose nėra jokios interjero detalės, kuri jai primintų Japoniją.
„Namiškius kartais palepinu japoniškais valgiais, bet arbatos gėrimo ceremonijų nerengiame“, - su šypsena pasakojo Miki.
Japonės spintoje - džinsai, megztiniai, palaidinės. M.Hamanaka kimono niekuomet neturėjo. Balerina neketina įsigyti japonų tradicinio rūbo, nes jis kainuoja nepigiai.
Japonei ne tik kimono, bet ir pietūs japonų restoranuose Vilniuje - per didelė prabanga, kurios ji negali sau leisti.
Balerinai ir jos šeimai kelionės į Japoniją - taip pat prabanga, kurią per šešerius santuokos metus jie sau padovanojo du kartus.
Šokėjų šeimai kelionė į Japoniją vidutiniškai kainuoja apie dešimt tūkstančių litų.
Balerina M.Hamanaka - reta viešnia tėvų namuose Tokijuje.
Tačiau japonė nesiilgi savo tėvynės. Lietuvoje šeimą sukūrusi Miki jaučiasi lyg lietuvė.
Moteris puikiai kalba lietuviškai. Gyvendama Vilniuje ji per dešimt metų primiršo japonų kalbą ir hieroglifus. Balerinai tektų pavartyti japonų kalbos žodyną, jei ji norėtų savo gimtąja kalba parašyti laišką be klaidų.
M.Hamanaka su artimaisiais Tokijuje bendrauja internetu. Kartą per metus Miki Vilniuje aplanko jos motina Sanae.
Balerinai jos šeimą Vilniuje primena katinas Maki. Japonė jį pavadino mirusio savo senelio vardu.