Aktorė I.Norkutė: „Moterys tokius tinklus moka megzti!“ (video)

Tačiau dėl užgriuvusio populiarumo 35 metų Inga galvos sau nekvaršina. Jos (kol kas) nevaržo žvaigždės statusas, nevargina perdėtas žiūrovų dėmesys. Televizijoje ji - naujokė. Tačiau pagrindinę serialo heroję Medą vaidina puikiai - nevengdama akibrokštų, paradoksų, kartais sukeldama gailestį ir užuojautą.

Aukšta, stotinga, temperamentinga klaipėdietė neslepia, kad jos gyslomis teka mišrus - ukrainiečių, lenkų, lietuvių - kraujas, todėl scenoje ji primena nesprogusį užtaisą. Tačiau pati Inga kukli. „Gimiau paprastoje šeimoje, augome trys seserys: viena tapo aukščiausios klasės virėja, antra - verslininke, o aš, trečioji, - aktore kvailele“, - kvatoja žodžių į vatą nevyniojanti aktorė.

- Kino pasaulis iki šiol tau buvo nepažįstamas. Kaip jautiesi filmavimo aikštelėje?

- Patikėkite, gavusi siūlymą filmuotis prieš TV kameras atsistojau, galima sakyti, pirmąsyk. Kažkada filmavausi TV laidoje „Kriminalinės istorijos“, bet pagal scenarijų mano heroję greitai nušovė ir filmavimas baigėsi. (Juokiasi.) Užtat čia man - toks išbandymas! Esu teatro žmogus, bet gyvenimas įmetė į televiziją, turiu plaukti.

Atsimenu, kaip prieš bandomosios serijos filmavimą prie manęs priėjo garso režisierius ir ėmė kelti suknelę. Pasirodo, prie mano liemenėlės jis turėjo pritvirtinti mikrofoną... Persirenginėdama šiek tiek slapstausi net nuo kolegų, o čia - nepažįstamas žmogus. Bet ir prie to jau pripratau. Panašiais momentais nei jo, nei mano veide nė raumenėlis nevirpteli.

- Į filmavimą tikriausiai eini kaip į darbą?

- Tikrai. Nuo praėjusios vasaros filmavimo aikštelėje praleidžiu daugiau laiko nei teatre. Daug laiko praeina keliskart per savaitę važinėjant iš Šiaulių į Vilnių traukiniu. Kartais į filmavimus mudvi su Jūrate Budriūnaite atveža jos draugas, kartais - mano draugas.

- Kaip grįžusias jus sutinka šiauliečiai kolegos?

- Šaiposi: „Žvaigždės...“ Apskritai ateik į mūsų teatrą nauju megztiniu, tai taip morališkai „subalados“ - kaip skėriai užpuls. Visi šia prasme pasileidę - ir vyrai, ir moterys. Toje pačioje sriuboje tiek laiko verdame, kad tapome kaip viena šeima. Bet ir serialą kurianti „Videometra“ man jau kaip šeima - prodiuseris, režisierius, operatorius, grimuotojos... Kartu dirbame, kartu pietaujame. Tačiau galiu nuliūdinti - nė vienas tarnybinis romanas dar neužsimezgė. Tai anksčiau, mokantis Muzikos ir teatro akademijoje, būdavo taip, kad kuri etiudą ir jau kam nors simpatizuoji. Išmokau gyvenimą skirti nuo teatro.

- Tave kartais palygina su Bridžita Džouns. Kaip manai, kodėl?

- Nežinau. Atsimenu, kai tik išėjo knyga „Bridžitos Džouns dienoraštis“, paskambino kolega aktorius Darius Gumauskas ir pasakė: „Paskaityk...“. Ir tikrai - sėdžiu namie, skaitau knygą, apsižvalgau ir matau - kaip ir pas Bridžitą Džouns kompaktai išmėtyti, nuorūkos peleninėje.... Trūksta tik dienoraščio, kuriame užrašinėčiau savo svorį. Kaip ir Bridžita, aš irgi kartais laikausi dietų. Užeina - kūdinuosi, o po kurio laiko būna „dzin“.

Beje, ruošdamasi Medos vaidmeniui, kaip ir aktorė Renee Zellweger, priaugau svorio. Žinote, kiek man tai jėgų kainavo? Kitam vaidmeniui, jei reikės, sublogsiu. Aš valios turiu. Tik įspėju, kad jaučiuosi skaniai apkūni, o ne stora.

- Jau pusmetį, galima sakyti, gyveni ir Vilniuje. Kuo jis tave stebina?

- Savo ritmu, tempu, atstumais. Visi kažkur skuba. Visko visiems reikia labai greitai. Nusibodo automobilių spūstys. Kai atvažiuoju iš Šiaulių, iš stoties visą valandą dardu iki „Videometros“. Jei nakvoju Vilniuje, keltis reikia šeštą ryto, nes irgi valandą reikės važiuoti į darbą. Septintą jau turiu būti grimuotojų kambaryje. Po vakarykščio filmavimo jaučiuosi pavargusi, tad kol mane grimuoja, spėju atsigauti. Paskui laukia privaloma kava...

- Ar privaloma tvarka vyksti ir į vakarėlius?

- Serialui kol kas puikiai atstovauja „Mis Lietuva 2007“ Jurgita Jurkutė. Savaitgalį, kai vyksta dauguma vakarėlių, aš vaidinu Šiauliuose. Ten - visai kitas ritmas. Atsikeliu, mėgaudamasi išgeriu kavos, tekstą pasimokau ir vienuoliktai einu į teatrą. Iki to laiko jau būna pabudęs ir pagrindinis mano darbo instrumentas - kūnas. Vilniuje jaučiuosi kaip kareivėlis mūšio lauke.

- Kasdien filmuojamas serialas šiek tiek primena realybės šou. Ar vaidindama gali improvizuoti?

- Improvizuoti galiu, bet svarbiausia - nuo temos, nuo teksto nenukrypti. Režisierius Raimundas Banionis paskui gėdija: „Žmonės (suprask - scenaristai) kūrė tekstą, gal naktimis nemiegojo, o jūs savais žodžiais pasakėte. Kaip šitaip galite?“ Įdomiausia, kad pirmą sceną visada suvaidinu geriausiai. Vaidindama antrą, trečią dublį „nusėdu“ ir, ką nori daryk, geriau nebus.

- Bet gal televizija turi savų privalumų?

- Žinoma, turi. Vienas jų - montažas. Matėte Alos Surikovos filmą „Žmogus iš Kapucinų bulvaro“? Viena jo herojė sako: „Padaryk man vaikelį...“ Herojus klausia: „O kaip?“. Ši atsako: „Kaip kine - pasibučiuoji, ir jis gimsta“. Tai va - geriausias dalykas kine yra montažas. Juk scenos filmuojamos ne iš eilės, o „važinėjant“ į priekį ir atgal. Pirmiau gali tekti suvaidinti mirusį, o vėliau - sveiką, gyvą. Užtat aktoriui labai svarbu mokėti „perjungti kitą pavarą“, jis turi būti profesionalas.

- Grįžkime prie serialo ištakų - Daivos Vaitkevičiūtės knygos „Moterys meluoja geriau“. Ar tau ji patiko?

- Sąžiningai pasakysiu - iki filmavimo jos nebuvau skaičiusi. Sužinojusi, kad esu kviečiama filmuotis, perskaičiau ir ji mane suintrigavo. Įdomiausia, kad iš pradžių buvau pakviesta vaidinti Margo, o mano draugė Jūratė - Medos. Kai atvažiavome į bandomosios serijos filmavimą, režisierius Alvydas Šlepikas pažiūrėjo į mus, pasiklausė ir sukeitė vaidmenis. Taip tapau Meda.

- Ar jau perpratai jos charakterį? Gal esi į ją panaši?

- Stengiuosi. Meda blaškosi tarp dviejų vyrų. Margo stengiasi ją atvesti į protą. Bet ką aš žinau - gal iš tiesų jai pavydi? (Juokiasi.) Juk moterys nuolat meluoja ir tokius tinklus moka regzti! Tik Medai intrigų regzti nereikia. Ji pati - vaikščiojanti intriga. Ji - smagi, gera, ir jos melas nepiktybiškas. Jei Meda ir meluoja, tai tik dėl savo gerumo - nori, kad visiems būtų gerai. Bet kažko ji negauna iš vyro, kažko pati jam nesuteikia. Kodėl ji neištikima? Gal jai trūksta dėmesio? Gal bendraudama su svetimu vyriškiu pasitikrina, ar vis dar patraukli?

- Ar tu pati taip elgtumeisi?

- Ne. Man atrodo, kad daryčiau konstruktyvesnius sprendimus. Nesuprantu, kodėl ji vilkina laiką - juk vaikų nėra, meilės nėra. Ir kam jai tas vyresnis meilužis (akt. Sigitas Račkys)? Būna moterų, kurios nežino, kas joms darosi. O apskritai moterys iš prigimties yra intrigantės. Ir apie neištikimybę pagalvoja, ir kai kurios taip daro. Aš tokia nesu. Aš - Jautis. Žemes ženklas. Rami, ištikima...

- Ištikima kam? Vyrui, draugui?

- Savo draugui Aurimui (Šiaulių dramos teatro aktoriui Aurimui Žviniui. - Red.). Su juo kartu esame antrus metus. Kartu repetuojame, vaidiname spektakliuose, važinėjame į gastroles. Nors ir iki jo buvo rimtų draugysčių, nė vienas nepasakė: „Būk mano žmona...“ O aš pati sau pasakiau: „Nevesiu prie altoriaus nė vieno vyro“, tai ir jo nevedu.

- Tavoji Meda labai mėgsta puoštis? O tu mėgsti vaikščioti po parduotuves?

- Dauguma moterų mėgsta. Netgi amžinatilsį mano dėstytoja Dalia Tamulevičiūtė sakydavo: „Kai būna blogai, nueinu į parduotuvę, nusiperku kokį nors niekutį ir smagiau pasidaro...“ O aš manydavau, kad kas jau kas, o jau ji po parduotuves nevaikšto. Beje, po filmavimo kuo greičiau įsispiriu į storapadžius batus, apsirengiu megztuką, užsimaunu džinsus ir pirmyn. Svarbiausia, kad būtų patogu, kad niekur neveržtų. (Juokiasi.)

- Taigi šiuo požiūriu į Medą visiškai nepanaši?

- Tiek drabužių, kiek ji, aš tikrai neturiu. Rožinės spalvos, kurią taip mėgsta Meda, mano spintoje su žiburiu nerasi. Kai filmuojantis visą dieną tenka avėti aukštakulnius, būna net ašarų. Medai svarbiausia, kad viskas būtų ryšku. Net jeigu tai pigu. Neseniai filmuojantis į rankas įdavė žvilgančią tigrinę rankinę. Gyvenime į tokią nepasižiūrėčiau! Bet paskui pamaniau, kad Meda - kaip mano sesuo Daiva. Beje, pažiūrėjusi serialą ji atpažino save. Ne veltui pusę jos spintos į filmavimą susitempiau! Sakė, kad scena, kai Meda nuo manekeno plėšia kailinius, jai sukėlė juoko priepuolį. Mat priminė, kaip vasarą mudvi vaikštinėjome po parduotuves ir ji pardavėją privertė nuo manekeno nurengti palaidinukę.

- Pakviestos vaidinti seriale abi su Jūrate nurungėte būrį vilniečių aktorių moterų. Kaip su jumis bendrauja vilniečiai vyrai?

- Manau, kad jiems smagu. Nauji veidai, naujos mergos. (Juokiasi.) Aš ir pati jaučiu naujų vėjų. Nors šiauliečius kolegas gerbiu, bet smagu dirbti su Dariumi Meškausku, Vytautu Šapranausku, S.Račkiu, A.Šlepiku, R.Banioniu... Jie labai padeda, nors ir nėra lengva. Pradžioje jiems teko mane net stabdyti. Mano temperamentas per kraštus liejasi, veržiasi, o jie sako, kad televizijai viso to nereikia. Būna, kad mano temperamentas kliudo.

- Nebijai, kad į tavo gyvenimą bus žiūrima pro didinamąjį stiklą? Sąžinė šiuo požiūriu rami?

- Visiškai rami. O šokiai ant baro, vakarėliai ar kas nors panašaus - nieko tokio. Juk tai - normalu, aktoriai - irgi žmonės. Negi vaikščiosiu visą gyvenimą kuklutė? Net jei kas nors prifantazuotų, kad mane matė be kelnaičių, man būtų vis vien.

Svarbiausia, kad neliestų artimų žmonių. Dėl visa pikta jau pradėjau žiūrėti televizijos laidas, skaityti žurnalus, o to anksčiau nedarydavau.

- Esi pasiruošusi viešam gyvenimui? Kur pasislėptum ekstremaliu atveju?

- Savo namuose Šiauliuose. Kaip tikra žvaigždė ten gyvenu visai šalia teatro. Į darbą galiu nubėgti su šlepetėmis. Tik dar nė karto taip nėra buvę. Bet, prisipažinsiu, būdama namie vis pagalvoju: „Oi, kaip nusibodo - renkis, aukis, paskui teatre vėl persirenginėk...“

- Kada įsigijai tokią stebuklingą vietelę?

- Kai supratau, kad Šiauliuose įleidau šaknis. Kad reikia turėti savo lizdą. Aš tokia: nelaukiu, kol koks nors vyras pasiūlys man karalystę. Greičiau jau aš vyrui ją pasiūlysiu. Keturių kambarių butą pertvarkiau pagal savo skonį. Du kambarius sujungiau ir jų vietoje įrengiau didelę svetainę, „įsikaliau“ net židinį. Baldų kol kas neturiu - svečiams esu paruošusi čiužinius. Lova stovi tik miegamajame. Ilgą laiką gyvenau ir be užuolaidų, jaučiausi kaip akvariume, bet įpratau ir buvo gerai. Būna, kolegos užeina, pavakaroja, bet ilgiems pasisėdėjimams trūksta laiko. Tik jei teatre pasitaiko koks baliukas, persikrausto pas mane padainuoti karaokės.

- Šiaulių dramos teatras praėjusią savaitę gastroliavo Vilniuje. Kaip manai - gal žmonės ėjo pažiūrėti ne tavęs, o Medos?

- Aš jau dvylika metų teatre, kasmet atvažiuoju su gastrolėmis į Vilnių, bet visąlaik jaučiuosi keistai - lyg eidama į bokso ringą. Nugalėsiu ar ne? Nepasakyčiau, kad bijau. Gal jaučiu didesnę atsakomybę prieš Vilniaus publiką? Tiesa, nesijaučiu žmogus iš provincijos. Žiūrovai Šiauliuose mane myli.

- Esi mergina nuo jūros. Kodėl baigusi studijas negrįžai į Klaipėdą?

- Galėjau grįžti, bet pamaniau, kad tenykštis teatras jau turi savo ases: Reginą Šaltenytę, Nelę Savičenko, Eglę Barauskaitę, šalia kurių būčiau jautusis kaip šešėlis. Todėl kai mus, septynis D.Tamulevičiūtės kurso aktorius, pakvietė į Šiaulius, apsidžiaugiau.

- Seriale vaidini pliuškę Medą, spektakliuose „Nora“, „Tristanas ir Izolda“, „Salomėja“ kuri rimtus vaidmenis. Kaip galėtum pakomentuoti tokias savo metamorfozes?

- Talentas! (Juokiasi.) Beje, apie Salomėją Nėrį iki spektaklio žinojau labai mažai. Vieną kitą pagal mokyklos programą privalomą eilėraštį, buvau mačiusi nuotraukėlę, kurioje ji su ilga kasa ir didelėmis didelėmis akimis. Beje, S.Račkys sako, kad esu į ją panaši. Dabar galvoju: gerai, kad atsisakiau stereotipo - languota suknelė, kuklutė poetė. Nebuvo ji kuklutė! Vyrų ji turėjo ne vieną. Ir temperamento jai netrūko. Perskaičiau vieną eilėraštį, kur ji ragina sėsti ant žirgų ir lėkti nors ir į pragarą - net pagaugai per kūną nuėjo. Ar galėjo rimtuolė taip rašyti?

- Ne tik vaidini, bet ir režisuoji spektaklius. Gali valdyti kitus aktorius?

- Vaidinu, režisuoju spektaklius, vedu renginius - Teatro dienas, koncertus, naujamečius vakarus. Viskas einasi kaip iš pypkės!

Viskas prasidėjo nuo to, kad vienoje Šiaulių gimnazijoje abiturientams surengiau šimtadienį. Neblogai pavyko, o gandas per visą pasaulį nuėjo ir pasiekė teatro direktorių. Tai jis ir sako: „Ar nenori pastatyti Kalėdų spektaklio vaikams „Kukučio kelionė“?“ Sutikau. O kodėl ne? Niekas per galvą neduos. Labai patinka dirbti su vaikais, studentais. Šiaulių universitete metus dėsčiau vaidybą. Dirbau Šiaulių konservatorijoje ir tik gavusi siūlymą vaidinti seriale šio darbo atsisakiau.

- Kam dar esi gabi ir kokius būtinus darbus jautiesi apleidusi?

- Labai mėgstu megzti. Draugui du megztinius numezgiau, dabar mezgu trečią. Atsisėdu vakarais priešais televizorių ir megzti galiu net nežiūrėdama. Mezgimas mane ramina. Dar valgyti labai skaniai gaminu. Visi labai giria mano sriubas, troškinius, kepsnius. Mano mama žiūri serialus, o tėvukas gamina valgyti, verda uogienes. Gal, sakau, iš jo tai paveldėjau? Tik saldumynų kepti nemėgstu. Nė karto neviriau ir cepelinų. Negi dėl dviejų žmonių virtuvės kombainą kursiu?

Neseniai išmokau ruošti žvėrieną. Draugo tėtis - medžiotojas, tad mūsų šaldytuvas prikimštas stirnienos, šernienos, bebrienos... Pamarinuoju ją su aliejumi, vynu ar kokiu skaniu marinatu ir troškinu su vytintais pomidorais, grybais ar spanguolėmis.

- Atrodai geras žmogus. O geri žmonės, sako, myli gėles...

- Gėlės mano namuose veša. Turiu fikusą, kaliją, kaktusų, didžiulę juką, draceną... Prisipažinsiu - kai kurių daigelius pasivogiau, sako, kad tokie geriausiai auga. Jei kas nors pasiskundžia, kad gėlė pernelyg išvešėjo, sakau, kad man atneštų. Gėles priglaudžiu kaip kačiukus ar šuniukus. Jų tiek daug, kad ruošiuosi įkurti botanikos sodelį.

Ką esu apleidusi? Taigi vaikelio dar nepagimdžiau. Vis to laiko trūksta. Tai svarbiausias mano apleistas darbas.

- Ar randi laiko knygoms?

- Nenoriu meluoti - jau kokius dvejus metus knygų neskaitau. Turiu tiek veiklos, kad joms nebelieka laiko. Jei atsiverčiu knygą, tai tik vasarą, per atostogas. Kartą buvau svečiuose ir visi pradėjo diskutuoti apie „Da Vinčio kodą“. O aš jo iki šiol nesu skaičiusi, tai pamaniau, kad jau labai blogai. Būna, paimu knygą į rankas, pradžią paskaitau ir padedu. Viskas pernelyg pažįstama, žinoma.

- Kokių šeimos tradicijų niekada nesulaužai?

- Visada grįžtu pas tėvus švęsti Kūčių. Maniškiai Klaipėdoje dažnai susitinka, o aš, kaip sako mama, esu ištremta, tai bent tą dieną privalau sugrįžti. Būdama paauglė visada dalyvaudavau Jūros šventėje, buvo smagu, bet dabar ten viskas kartojasi. Geriau aplankau Klaipėdos džiazo festivalį. Kadangi jis sutampa su atostogomis, man tai - geriausios atostogos.

- Draugas už tave jaunesnis dešimčia metų. Kuris emociškai esate stipresnis?

- Emociškai mes - lygiaverčiai. Aš turiu vienokios patirties, jis - kitokios. Pavyzdžiui, aš visai nemokėjau elgtis su kompiuteriu. Užtat aš turiu daugiau gyvenimiškos patirties. Bet ir jam užtenka. Jam tik 25-eri, o atrodo toks protingas, kad dažnai mane stebina.

Iš pradžių gąsdino metų skirtumas, sakiau, kad su jaunesniu aš - niekada, bet pabendravusi supratau, kad mūsų mąstymas, moralinės vertybės labai panašios. Manau, gebėjimą bendrauti abu atsinešėme iš šeimos - Aurimo, kaip ir mano, tėvai neišsiskyrę, vyrauja šeimos kultas.

- Kaip tave, vyresnę moterį, priėmė draugo mama?

- Labai gražiai. Ji - puiki moteris. Viską padarys dėl savo vaiko laimės. Dabar, kol filmuojuosi seriale, pas juos ir gyvenu. Jaučiuosi kaip Dievo užantyje. Tiesa, visam laikui į Vilnių kraustytis nesiruošiu. Jau greičiau - į Klaipėdą.

- Ir dar - apie moteris... Ar išsiruošusi į kelionę su draugu, pakviestum ir savo geriausią draugę?

- Jei atvirai, draugių turiu, bet nė vienos - geriausios. Kai atsitinka kas nors svarbaus, visada skambinu mamai. Jei nenoriu jos jaudinti, sesėms. Dėl darbų pasitariu su Aurimu. Jis - mano geriausias draugas. Kartais tokių nesąmonių pridarau! Jis stengiasi mane nuo jų apsaugoti, dažnai paprotina. Esu labai atvira, dėl savo atvirumo dažnai kenčiu, todėl labiausiai pasaulyje bijau žurnalistų. (Juokiasi.)