Aplinkiniai gūžčioja pečiais - kam joms
to reikia? Tačiau mūsų kalbintos moterys perspėja, kad adrenalino ir
nuotykių specialiai neieško - tiesiog nemėgsta „stovinčio vandens“.
Vaiva Abromaitytė (36 m.), fotomenininkė:
„Mane visada traukė ekstremalumai, įvairiausias vandens sportas. Maroke
prieš porą metų pradėjau mokytis plaukti burlente, o praėjusią vasarą
mano gyvenime atsirado jėgos aitvarai. Tai - buriavimui giminingas
sportas, tik įranga mažesnė, viskas greičiau ir ekstremaliau.
Čiuožimu su jėgos aitvarais „užkrėtė“ mūsų kompanijos vaikinai, su
kuriais kiekvieną vasarą atostogaujame Latvijos pajūryje. Mokytis
sekėsi neblogai, tik nebuvo labai paprasta - šiam sportui reikia daug
fizinės jėgos, ištvermės ir mokėjimo nugalėti baimę. Aš kone dešimt
metų lankiau plaukimą, tad jėgos man pakanka. Tiesą sakant, save kol
kas laikau pradedančia čiuožėja su jėgos aitvarais.
Ar sunku suvaldyti jėgos aitvarą? Aitvarą suvaldyti galima, bet
suvaldyti vėją - tikrai sudėtinga, beveik neįmanoma. Su juo reikia
susidraugauti kaip su kiekviena gamtos stichija. Tai - ekstremalus
sportas, todėl reikia saugotis visais įmanomais būdais. Kita vertus,
daug nelaimių įvyksta bet kur bet kurią dieną.
Gaila, kad Lietuvoje vasara trumpa, tinkami vėjai retai pučia, todėl
norint užsiimti naujuoju pomėgiu tenka važiuoti į užsienį. Daug
lietuvių buriuotojų galima sutikti Brazilijoje, Egipte, Seišeliuose.
Draugai čiuožimo su jėgos aitvarais centrą turi Graikijoje, kur dažnai
lankausi. Šią vasarą planuoju išmėginti ir Italijos pakrantes.
Čiuožimas su jėgos aitvarais leidžia išreikšti save. Žmonės, užsiimantys
šiuo sportu, labai draugiški, tarp jų nėra socialinių, amžiaus ir
tautybių skirtumų. Visus vienija vėjo perpūstos smegenys“.
Lina Žvirblytė (30 m.), kirpėja, stilistė, „Lietuvos dainų dešimtuko“
dalyvė:
„Nors jau 11 metų vairuoju automobilį, praėjusį pavasarį persėdau ant
motorolerio „Vespa“ ir netgi tapau Lietuvos „Vespa“ klubo, kurį įsteigė
Linas Karalius, narė. Dalyvavau sezono atidaryme.
Ar tai ekstremalu? Šiek tiek. Mano motoroleris nėra galingas. Kadangi
žinau savo pomėgį važiuoti dideliu greičiu, sąmoningai pasirinkau tokį.
Maksimalus jo greitis - 80 km/h, bet aš važiuoju 40-50 km/h greičiu ir
to pakanka.
Labai džiaugiuosi šia transporto priemone. Vilnius nuo mašinų dūsta, o
aš tarp jų nardau kaip žuvis. Miestą esu išmaišiusi skersai išilgai.
Labiausiai mėgstu važinėti Vilniaus senamiestyje. Lėtai riedėdama
matau, koks jis jaukus. Lėkti plačiomis gatvėmis šalia didžiulių
sunkvežimių - menkas malonumas. Vargina išmetamųjų dujų kvapas,
padidėja rizika, bet aš sakau: „Jeigu nori gyventi ramiai - važiuok į
kaimą“.
Nors „Vespa“ nedidukė, bet gerai matoma kitiems eismo dalyviams.
Automobilių vairuotojai motociklininkams darosi vis tolerantiškesni.
Dar neseniai visiems atrodė, kad motorolerį vairuoti gali tik paaugliai,
bet praėjusi vasara įrodė, kad motorolerininkų būrys nuolat auga. Todėl
moteris raginu persėsti ant motorolerių - jos vairuoja atsargiau,
važiuoja lėčiau. Gal tada tolerancijos ir geranoriškumo gatvėse
padaugėtų?
Laukiu pavasario, kada galėsiu sėsti ant savo „Vespa“ ir lėkti su
vėjeliu. Mielai pavešiu ir kolegas. Kai pernai pirmą kartą vežiau
Kęstutį Rimdžių, jis buvo šiek tiek įsitempęs, bet pamatęs, kad neblogai
vairuoju, atsipalaidavo“.
Diana Gaičiūnaitė (32 m.), magijos teatro „DiArchy“ artistė:
„Mano tėvai - buvę cirko artistai. Jei ne jie, su broliu Arvydu tiek
daug nebūtume pasiekę. Tėvų paskatinta jau keturiolikos metų debiutavau
cirke. Su Arvydu atlikau tokį numerį: aš rankoje laikau popieriaus
lapą, o brolis, stovėdamas kitoje arenos pusėje, į jį trenkia botagu ir
popierių plėšo tol, kol mano rankoje lieka tik mažytis gabaliukas. Po
pasirodymo rankos būdavo mėlynos.
Užaugusi cirke, nebijau nieko - nei aukščio, nei uždarų patalpų, nei
ugnies, nei vandens. Vadovaujuosi filiosofija, skatinančia atsikratyti
nereikalingų emocijų, baimių ir pasitikėti savimi, tikėti, kad viskas
bus gerai.
Scenoje nesistengiu demonstruoti ekstremalių triukų. Pirmenybę teikiu
judesių grožiui, plastikai. Patinka iš žiūrovų akių netikėtai išnykti
ir vėl atsirasti, skambant gražiai muzikai sklandyti ore. Patinka
žmones žavėti, o ne juos gąsdinti.
Prieš kelerius metus Arvydas užrištomis akimis važiavo Vilniaus
gatvėmis, o aš sėdėjau šalia ir mintimis jam siunčiau informaciją.
Gatvės buvo pilnos automobilių, bet jis sugebėjo nuvažiuoti 6
kilometrus. Dėl savęs nebijojau, tik dėl kitų - kad į gatvę neiššoktų
vaikas, šuo ar kas nors panašaus. Žinojau, kad bijoti negalima - jei ko
nors bijosi, tai ir įvyks.
Projekto „Užsišaldę lede“ metu valdžiusius išgyvenimus prisiminti iki
šiol labai sunku. Iš tiesų tai nemalonūs pojūčiai. Buvo momentų, kai
atrodė, jog tuoj palūšiu. Matyt, kažkuriuo momentu mintis nukreipiau į
pašalinius dalykus. Supratau, kad jeigu sunkiu metu imsi galvoti apie
gyvenimą ar apie mirtį, svajoti, kaip būtų gerai sušilti ar pavalgyti,
tokie dalykai tave sužlugdys. Užtat visada stengiausi mintis nukreipti
į save, savo kūno galimybes, saugoti gyvybinę energiją.
Gal būtent šitos energijos man pritrūko projekte „Gyvi be oro“, kurio
metu prisikaustę grandinėmis su Arvydu siekėme pasaulio rekordo ir
stengėmės kuo ilgiau išbūti po vandeniu. Matyt, jėgas buvau
apskaičiavusi netinkamai, todėl išsilaisvinti iš grandinių jų pritrūkau.
Gal kai kas mano, kad mes su Arvydu išprotėję, nebranginame gyvybės, bet
esu įsitikinusi, kad jeigu tiki tuo, ką darai, būtinai pasieksi. Todėl
stengiuosi sužinoti žmogaus galimybių ribas“.
Kalbino Snieguolė Dovidavičienė