Prieš
trejus metus Viktorijos motiną, einančią per pėsčiųjų perėją,
partrenkė ką tik vairuotojo pažymėjimą gavęs neblaivus
jaunuolis. Moteris mirė nuo daugybinių galvos ir viso kūno
sužalojimų praėjus vos dienai po avarijos. Lyg to būtų maža, po
pusantrų metų, būdama 19-kos, mergina sužinojo, kad po mamos
netekties gyvenimo ramsčiu tapęs tėtis serga ketvirtos stadijos
vėžiu.
Nors
šeimoje vilnietė jauniausia ir turi du brolius, visas iškilusias
bėdas Viktorija sprendžia pasitarusi tik su savimi, nes, pasak
našlaite likusios merginos, jos problemos niekam neįdomios. Net
tiems, kurie yra prižadėję tėvams, kad ištikus nelaimei būtinai
ja pasirūpins.
– Kai netekai mamos, tau buvo vos 15-ka.
– Taip. Buvo kovo 8-osios, Tarptautinės moterų solidarumo dienos, rytas, aš dar miegojau. Mama išsiruošė į parduotuvę – visada per šventes važiuodavome pas brolį, o prieš tai apsipirkdavome.
Laukiau jos namie. Tada kažkodėl kaimynams paskambino iš ligoninės. Nieko nežinojome, tik kad partrenkė. Maniau, susilaužė ranką ar koją. Su tėčiu greitai apsirengėme ir nuvažiavome. Kai pasiekėme vietą, ji jau gulėjo operacinėje.
– Ar tau pasakė, kokia rimta jos būklė?
– Gal kitiems ir sakė, man – ne. Matyt, aplinkinių nuomone, aš dar buvau maža ir man ne viską buvo galima sakyti. Atseit nesuprasiu.
Prisimenu tik tiek, kad ligoninėje operacijos pabaigos laukėme ilgai, bet kiek tas ilgai, net negaliu pasakyti – nejutau laiko.
Mane šokiravo tai, kad aš laukiau, verkiau, drebėjau iš nervų, o seselė atėjo ir piktu balsu drėbė nustoti verkti ir ruoštis laidoti mamą. Juk mama buvo tas žmogus, kuriam sakydavau absoliučiai viską!
Kai jau buvo galima ją aplankyti, net neužėjau į palatą. Bijojau pamatyti. Keistas sutapimas: ji mirė ligoninėje, kur pati yra dirbusi. Dar keisčiau tai, kad prieš gerą mėnesį iki nelaimės nuolat sapnavau sapnus, susijusius su mama. Juose jai vis kas nors blogo nutikdavo. O ir mama lyg tarp kitko paprašė mano brolių, kad jei kas nors atsitiktų, pasirūpintų manimi. Tačiau šis pažadas liko neištesėtas, jie jį pamiršo...
Dažnai su tėčiu kalbėdavomės apie tai, kas būtų, jeigu būtų, svajodavome. O aš iki šiol svarstau, kas būtų, jei tą rytą ji būtų ėjusi su manimi. Gal tai būtų ką nors pakeitę, gal nelaimė nebūtų atsitikusi?
– Kas buvo sunkiausia praradus mamą? Kaip pasikeitė tavo gyvenimas?
– Pirmos savaitės buvo labai sunkios. Žmogaus jau nėra, o tu vis dar nepriimi to fakto. Vis laukdavau jos grįžtančios iš darbo, bėgdavau pasitikti.
Nustojau laukti ir įsisąmoninau, kad jos nebėra, tik po kelių mėnesių.
Ši netektis mane stipriai pakeitė. Jei ne ji, turbūt iki šiol tikėčiau žmonėmis, gyvenčiau savo fantazijose, neturėčiau rūpesčių – viskas už mane būtų pagalvota. Kad ir pinigai – dabar jie viską lemia. Turiu sukti galvą, iš kur jų gauti.
Broliai turi savo šeimas, viską atiduoda joms. Jeigu prašau, jaučiuosi kalta, nors atrodytų savaime suprantama, kad jie turėtų pagelbėti – juk esu pati jauniausia, kol kas nieko savo neturiu.
Apskritai man buvo beprotiškai sunku adaptuotis naujoje aplinkoje. Tiesiog, kai iš tavęs ką nors išplėšia, turi remtis į ką nors kitą. Vienintelis, kuris man liko, buvo tėtis. Spėliodavome, kaip gyventumėme, jei mamytė būtų gyva. Pradėjome daugiau bendrauti, kalbėtis apie viską: mokslus, darbą, laisvalaikį. Vis dėlto man reikėjo laiko priprasti prie pasikeitusios šeimos sudėties. Pasikeitė ir požiūris į bičiulius, mane supančius žmones – ėmiau atsargiau bendrauti.
– Apie savo praeitį niekam nepasakoji. Gal bendraamžiai tavęs nesupranta?
– Dėl to, kad nenoriu būti kitokia nei jie. Po tėvų mirties tapau labiau subrendusi nei mano bendraamžiai, todėl jie ne visada mane supranta. Jie nežino, ką reiškia netekti visko, nes šeima man buvo viskas. Jie nežino, kaip jaučiuosi ir kaip man sunku gyventi. Turintiems tėvus gyvenimas ne toks sudėtingas.
– O kas tau sudėtingiausia?
– Jeigu pasipasakoju kam nors, iškart pajuntu atsiritančią gailesčio bangą. Tai – nesąmonė!
– Ar užsisklendusi nesijauti vieniša?
– Nepasakyčiau, kad jaučiuosi vieniša, kompanijoje užsimirštu. Nebent kai lieku viena, nes tada galvoju apie visus tuos man nutikusius dalykus. Paverkiu, išsilieju, kai niekas nemato.
– Ką jauti vaikinui, tavo mamos mirties kaltininkui?
– Iš pradžių jutau milžinišką neapykantą. Mačiau jį tik kartą – per laidotuves. Ir tai nepažinau, pasakė pažįstami. Į mane jis nežiūrėjo, nieko nesakė, tik verkė. Jo motina prašė mano brolių atleidimo vos ne ant kelių atsiklaupusi, prašė negriauti sūnaus gyvenimo. Bet tai natūralu, juk ji – jo motina.
Tada man iškilo vienintelis klausimas: kodėl? Kodėl važiavai girtas? Kodėl nestabdei sankryžoje vidury dienos?
Dabar vis dar jaučiu jam neapykantą. Tik jau nenoriu nieko sakyti ar klausti. Vienintelis dalykas, apie ką galėtume pasišnekėti, – tai niekas.
Manau, ir jis pats per tą laiką suprato, ką padarė. Juk kalėjo trejus metus. Teisme pati nebuvau, bet man pasakojo, kad jį nuteisė už netyčinę žmogžudystę.
– Koks buvo tavo gyvenimas po pirmosios netekties? Kas tave išlaikė?
– Jaučiausi nesaugi. Iš pradžių buvau užsisklendusi. Vėliau po truputėlį pradėjau atsiverti – o tai ir dabar man sunkiai sekasi, mėgstu viską laikyti savyje. Manau, aplinkiniams mano bėdos nelabai rūpi, visi gyvena savais rūpesčiais.
Anksčiau, prieš mamos mirtį, buvau atviresnė – kalbėdavausi su visais ir apie viską. Dažniau man kiti pasakodavo, kas jiems blogai, guosdavosi, bet tuomet jų nesuprasdavau: jei jiems blogai, tai – jų problemos.
Kalbant apie mano materialinę padėtį, kol tėtis buvo gyvas, man netrūko nieko. Po jo mirties taip pat netrūko, bet tai tęsėsi labai neilgai ir jau pati turėjau sukti galvą, iš kur gauti pinigų. Man keista, kodėl po vieno įvykio visi rūpinasi, o po antro – ką, jau pripratau? Atseit rūpintis nebereikia. Iki tėčio mirties broliai pagelbėdavo ne tik pinigais, bet ir buityje, drauge atostogaudavome, leisdavome laiką.
Nuolat skambindavo ir klausdavo: kas, kur, kada, su kuo? Dėmesys mane supo iš visų pusių. O po tėčio netekties viso to pasigedau – ne tiek pinigų, kiek kitų žmonių dėmesio, pokalbių, glaudesnio bendravimo.
Nesuprantu, kodėl viskas apsivertė aukštyn kojomis po tėvelio ligos. Nejau jis kitoks žmogus buvo nei mama? Juk jie abu buvo mylimi.
***
Vos gavusi vidurinės mokyklos baigimo atestatą Viktorija sužinojo kraupią žinią – tėčiui ketvirtos stadijos vėžys. Nuo to momento iki paskutinės jo gyvenimo dienos praėjo vos mėnuo.
Mintis, nuolat kankinusi nelaimių grandinės supančiotą dvidešimtmetę: „Velniai griebtų, aš pati nelaimingiausia visame pasaulyje“ pastūmėjo iki būsenos, kai ji mąstydavo ne tik apie viduje tūnančią tuštumą, bet ir savo gyvenimo nutraukimą. Nuolatiniai klausimai privertė jaustis, kaip pati herojė sako, „sumautai“.
***
– Kas darėsi tavo galvoje, kai sužinojai apie tėčio ligą?
– Buvo labai netikėta. Sėdėjau kokį pusvalandį be žado ir nesugebėjau žodžio ištarti. Buvau pirmoji, kuri sužinojo apie ligą.
Kai pagaliau atsipeikėjau po tos žinios, pajutau pyktį – tėtis vaikščiojo pas gydytojus jau ilgą laiką, o jam diagnozavo net ketvirtos stadijos vėžį! Viskas atsitiko taip staiga.
Taip susiklostė aplinkybės, kad likus vos kelioms dienoms iki tėčio mirties mano brolis vedė. Prisimenu tai kaip košmarą – nuolat laksčiau namo žiūrėti, kaip tėvelis laikosi. Tada jis jau nepaėjo. O aplinkiniai net nežinojo, kaip viskas blogai. Galvojau: „Ką aš čia tose vestuvėse išvis veikiu?“ Dalyvavau iš pareigos, pagarbos broliui.
O po tėčio mirties vis klausdavau: kodėl man, už ką? Ką esu tokio padariusi, kad reikėjo dar ir jį atimti?
– Ar kada susimąstei, kas būtų, jei nebūtų atsitikę nė vienos nelaimės? Ar būtum užaugusi kitokia?
– Galbūt studijuočiau teisę. Mama būtų to norėjusi. Dažnai mergaitės sako: va, mano idealas kokia nors Holivudo žvaigždė. O man moters idealas buvo ji: valdinga, kategoriška, bet labai teisinga. Ji visada rasdavo išeitį, kuri tenkino visus.
Jei turėčiau galimybę penkias minutes su kuriuo nors iš tėvų pasikalbėti, mano šnekėjimo tempas pagreitėtų turbūt keliasdešimt kartų. Tiek norėčiau visko paklausti: ar teisingai elgiuosi, kaip man to ar ano pasiekti. Norėčiau juos stipriai apkabinti ir kokią valandą nepaleisti.
– Ko dabar klausi patarimo?
– Nelabai turiu ko klausti. Dažniausiai pasikonsultuoju su savimi.
***
Šiuo metu Viktorija stengiasi atsigauti, galvoti apie savo tikslus ir galutinai sutvarkyti gyvenimą – apsispręsti, ką nori veikti ateityje. Reklamos vadybą studijuojanti Viktorija prisipažino, kad tai, ko mokosi, ją nelabai traukia. Labiau ji norėtų sukurti kokį moterišką verslą grožio srityje. Sako, kad yra užsigrūdinusi ir sieks to, ko nori, kol pasieks.
„Net nežinau, ar kas nors sugebėtų išmušti mane iš vėžių. Gal dar vieno artimojo netektis. Nors nežinau, ar taip skaudžiai reaguočiau. Ir per tėčio laidotuves nerodžiau jausmų, nors viduje kaukti norėjosi. Kitiems net atrodė, kad man visai jo negaila.
***
– O ko tau trūksta svajonei įgyvendinti?
– Ryžtingumo, ypač mokantis. Į mokslus norėčiau rimčiau žiūrėti – trūksta ir kokio stipraus ir taiklaus spyrio į užpakalį. Dar trūksta pinigų. Bet aš tikiu, kad, be pinigų ar su jais, aš pasieksiu savo tikslą. Kad ir kaip kvailai tai skambėtų“, – šyptelėjo pagaliau šviesą tunelio gale pamačiusi Viktorija.