Reportaže iš Italijos - žvilgsnis į tragišką meilės isotriją.
Pistojos miesto prokurorė Ornella Galleotti žodžius taria lėtai, tačiau garsiai ir energingai, lyg skaitytų teismo nuosprendį: „Italijos teisingumo vardu užtikrinu jus ir visus Lietuvos žmones - Oksana Auškelytė buvo padori, nepriekaištingo elgesio mergina.
Ją ištiko tragiškas likimas: mirtis nuo įnirtusio žudiko rankos. Reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems ir užtikrinu: mes padarysime viską, kad jos žudikas sulauktų pelnytos bausmės“.
Į mane sminga gręžiančios, šiek tiek pavargusios juodą elegantišką suknelę vilkinčios šviesiaplaukės moters akys.
Šių akių žvilgsnio neatlaikė 26 metų Oksaną Auškelytę nužudęs 35-erių Andrea Falaschi. Buvęs specialios paskirties dalinio parašiutininkas pripažino savo kaltę jau pirmojo tardymo metu.
Kai pirmą kartą paskambinau prokurorei ir paprašiau susitikti, ji griežtu balsu nukirto: „Ne, reikia specialaus šalies teisingumo ministro leidimo“.
„Prokurore, Lietuva blogai interpretuotų Italijos teisingumo atstovų tylėjimą, juk itin žiauriai nužudyta mergina, sklinda įvairiausi gandai“, - paaiškinau.
„Na, gerai, atvažiuokite“, - galiausiai išgirdau.
Pistojos XV amžiaus tvirtovės vartai, ant kurių parašyta „Procura della Repubblica“ (liet. Respublikos prokuratūra), pagaliau atsivėrė. Čia, Toskanos Renesanso stiliaus rūmuose, nuo seno teisiami nusikaltėliai. Čia nuosprendį išgirs ir O.Auškelytės žudikas A.Falaschi.
„Kada tai įvyks?“ - klausiu prokurorės.
„Manau, kad greitai. Byloje beveik nebeliko neaiškumų, tik laukiama kai kurių klinikinių tyrimų išvadų. Bet jos jau nieko nebepakeis“, - atsakė pašnekovė.
„Kokia bausmė gresia žmogžudžiui?“ - toliau klausinėju pareigūnę.
„Aš siūlysiu aukščiausią bausmę - kalėjimą iki gyvos galvos. Mano nuomone, tai šaltakraujiškai įvykdytas nusikaltimas, gali būti, kad jis netgi buvo iš anksto suplanuotas. Žudikui teks atsakyti ir už Oksanos kūno išniekinimą“, - tvirtai kalbėjo O.Galleotti.
***
Prokurorė O.Galleotti neabejoja: šį „aistros“ nusikaltimą įvykdęs vyras žudė ne iš meilės, o apimtas neapykantos.
„Oksana norėjo jį palikti. Aš netgi tiksliai žinau kodėl, tačiau, kol vyksta tyrimas, negaliu skelbti. Įtariamojo pasiteisinimai apie tariamus Oksanos grasinimus pranešti apie jųdviejų santykius kitai A.Falaschi merginai atrodo neįtikėtini“, - paaiškino pareigūnė.
Suklūstu. „Oksana, Oksana“ - prokurorė nesako „auka“ ar „nužudytoji“. Ji taria merginos vardą, tarsi lietuvė būtų jos šeimos narė. Su nuoširdžiu gailesčiu. Arba su grėsmingu, sunkiai tramdomu moterišku solidarumu.
„Oksana buvo nepaprasto grožio mergina. Ji dirbo striptizo šokėja naktiniame klube. Na, ir kas? Šokėja juk nėra prostitutė. Taip, tuose klubuose iš tiesų yra merginų, kurios gyvena ties prostitucijos riba. Bet užtikrinu jus - tai tikrai ne Oksanos atvejis“, - įsitikinusi pašnekovė.
Prašau Ornellos daugiau papasakoti apie Oksaną.
„Tirdama ši nusikaltimą nuvažiavau į merginos butą - moters akis kartais būna įžvalgesnė nei vyro.
Man teko nemaloni, bet tyrimui būtina misija - kruopščiai apžiūrėti visus Oksanos daiktus. Aš pamačiau puikiai sutvarkytus, tačiau kuklius namus. Mane tai sujaudino“, - pasakojo O.Galleotti.
Ji įsitikinusi, kad lietuvė negyveno iš parduodamos meilės: „Tai būčiau pamačiusi iš karto. Būčiau radusi brangių papuošalų, drabužių, garsių mados namų rankinių. Oksanos namuose nebuvo jokios prabangos. Ši mergina nešvaistė pinigų, ji juos taupė“.
Kai O.Galleotti prabyla apie O.Auškelytės žudiką, jos balsas vėl tampa žvarbus, metalinis: „Andrea Falaschi nebuvo patrauklus vyras. Tai, matyt, buvo viena jo agresyvios reakcijos priežasčių“.
Primenu prokurorei, kad lietuvę nužudęs vyras dalyvavo specialiosios paskirties parašiutininkų dalinio „Folgore“ (liet. - žaibas) karinėje misijoje Somalyje. Itališkasis Rembo variantas?
Išgirdusi mano palyginimą, prokurorė paniekinamai nusišypsojo: „Na, taip, toks menkas Rembo“.
Po to moteris vėl surimtėja: „Aš atidžiai stebėjau A.Falaschi tardymo metu. Jis ramiai, šaltakraujiškai papasakojo, ką padarė Oksanai. Pasakė: „Man gaila, kad taip įvyko“. Ir tiek. Jis nėra nei seksualinis maniakas, nei psichikos ligonis. Jis sakė, kad nusikaltimą įvykdė apimtas afekto“.
***
Pasikalbėjęs su prokurore iš Pistojos važiuoju į Montekatinį. Čia įvyko nusikaltimas, apie kurį iki šiol beveik kasdien rašo Toskanos regiono dienraščiai „La Nazione“, „Il Tirreno“.
Visas šio miesto pavadinimas žemėlapyje šiek tiek kitoks - „Montecatini Terme“. Itališkai „terme“ - gydyklos. Kažin, ką čia gydo - kūną ar sielą?
Užsuku į kažkada prabangų, o dabar gerokai apšiurusį pastatą parko pakraštyje. Didžiuliame hole kelios senolės su chalatais klibinkščiuoja masažo kabinetų link.
Purškia įkyrus lietus. Šeštadienio vidurdienį Montekatinio gatvėse nyku. Massimo, kolega iš „Il Tirreno“ laikraščio redakcijos, kalba mįslingai: „Vakare pasivaikščiok, pamatysi, ką čia gydo“.
O vakare nevyksta nieko stulbinamo. Tik centrine miesto gatve lėtai juda nesibaigiantis prabangių automobilių kortežas. Tarsi tarptautinėje automobilių parodoje antra pavara rieda žvilgantys „Ferrari“, „Lamborghini“, „Mercedes“.
Prie centrinio baro „Biondi“ renkasi merginos. Švysteli ilgos kojos ir naujausia Italijos dizainerių kolekcija. Merginos kalba rusiškai.
Montekatinis - tarytum šešioliktoji suirusios SSRS respublika - kalba rusiškai: prekybos centre, vaistinėse, kirpyklose. Netgi degalinėje, žvilgtelėjęs į lietuvišką mano automobilio numerį, pagyvenęs italas sveikinosi „zdravstvuj“.
Ieškau lietuvės pėdsakų, žmonių, kurie prisimena Oksaną.
„Montekatinyje gyvena maždaug 20 tūkstančių gyventojų. Iš jų trys tūkstančiai - merginos iš Rusijos. Mes įpratome sakyti „iš Rusijos“, nors atvažiuoja jos ir iš Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos“, - atsiprašinėjo Nicoletta Giovanelli. Ši moteris centrinėje Montekatinio gatvėje turi prabangų audinių ir namų tekstilės saloną, vadovauja kelioms kultūrinėms asociacijoms. O.Auškelytė buvo jos klientė.
„Oksana buvo šauni mergina. Mandagi, rami, turėjo puikų skonį. Ateidavo pas mane nusipirkti patalynės. Paskutinį kartą ji pirko komplektą iš satino“, - pasakojo verslininkė.
Į audinių saloną užsuko dar kelios moterys. Vienu balsu pritarė ir paskelbė išvadą: „Oksana - „brava ragazza“ (liet. šauni mergina). Viena iš trijų tūkstančių.
Kurį laiką tarp moterų vyksta gyva diskusija tema „Prostitucija - ne prostitucija“.
„Montekatinyje - kitaip negu visur kitur. Tie trys tūkstančiai merginų nestovi gatvėje laukdamos klientų. Jos pernelyg dailios, pernelyg išsilavinusios. Jos čia atvyksta ir laukia savo valandos ir savo išrinktojo“, - paaiškino vidutinio amžiaus Montekatinio gyventoja.
***
Būtent Montekatinyje prieš kelerius metus atsirado italų kalbos naujadaras „rubamariti“ - sutuoktinių vagilės.
Štai jie - Montekatinio atvykėlių armijos taikiniai. Prie „Biondi“ kavinės visą dieną būriuojasi penkiasdešimtmečiai, šešiasdešimtmečiai, septyniasdešimtmečiai vyrai. Simpatiški, madingai apsirengę, paslaugūs.
Montekatinyje kas penkta santuoka - mišri. Trijų tūkstančių legionas nesnaudžia. O turtingų pagyvenusių Toskanos vyrų širdys nerimsta.
„Mūsų provincija pasiekė oficialų Italijos rekordą - čia tūkstančiui vyrui tenka didžiausias parduotos viagros kiekis - priminė kolega iš „Il Tirreno“.
Yra ir kitas rekordas: Montekatinyje tūkstančiui moterų tenka didžiausias skaičius kirpyklų ir grožio salonų. Juose gražinasi, puošiasi, nakties mūšiams jėgas kaupia užsienio merginų legionas.
Teisme dirbanti Cinzia Silvestri neslepia nusivylimo savo miesto vyrais: „Mes, moterys, pasikeitėme. Iš namų šeimininkių tapome verslininkėmis, uždirbame pinigų. O jie, vyrai, kokie buvo, tokie ir liko. Jie ir toliau pageidauja atsidavusių vergių“.
Valentina - viena iš „trijų tūkstančių legiono“. Ji neslepia paniekos vietos moterims: „Jos arba kaimietės, mokančios tik makaronus virti, arba priešingai - šiurkščios feministės, nuo kurių pabėga vyrai“.
Valentina itališkai kalba su stipriu slavišku akcentu. Ji lėtai gurkšnoja kokteilį, pasakoja apie Montekatinį, Oksaną, italus: „Oksana buvo tokia graži, jog prieš ją nebūtų atsilaikęs pats turtingiausias Montekatinio vyras. Nesuprantu, kam jai to parašiutininko reikėjo. Ji sakė, kad Falaschi - ramus vaikinas, ją namo iš klubo parveždavo“.
Valentina baigia gerti kokteilį. Atvažiavo mikroautobusas, jis veža agentūros „American Show“ merginas į darbą.
„Man reikia eiti. Mes, merginos, renkame pinigus. Atiduosime juos Oksanos motinai, kai ji atvažiuos“, - paaiškino Valentina.
Iš Valentinos sužinau Oksanos adresą. Paprastas, niekuo neišsiskiriantis daugiabutis, kokių Italijoje ir Lietuvoje - tūkstančiai: pirmajame aukšte įkurtas kompiuterių salonas, greta - kelios prabangios Montekatinio turtuolių vilos.
***
Surasti Andreos Falaschi namus, kuriuose įvyko tragedija, - sudėtingesnė užduotis. Alyvuogių preso gatvės nežino net Montekatinio policijos pareigūnas.
Įrašau adresą į palydovinį navigatorių. Prietaisas veda aukštyn, į kalnus klaidžiai vingiuojančiu keliu. Montekatinio gydyklos lieka apačioje. Galiausiai paklysta ir navigatorius: automobilis atsiremia į aklagatvio sieną.
Štai ji, Alyvuogių preso gatvė. Nebaigti statyti kotedžai, šalia jų - keletas prabangių mersedesų. Tarsi prieštaraudamas šio Italijos kampelio nykumui, ryškiai geltonai žydi mimozos medis.
Žvilgteliu į vardus ant pašto dėžučių: čia jelenų, verų, natašų karalystė. Butas, kuriame O.Auškelytė praleido paskutines savo gyvenimo valandas, - antrajame aukšte. Aklinai uždarytos durys - užanstpauduotos.
Versija, esą Oksana bendravo su buvusiu parašiutininku dėl to, kad šis buvo turtingas, - klaidinga. Tokioje skylėje Montekatinio turtuoliai negyvena.
„Falaschi butas buvo labai mažas, nepatogus, drėgnas“ - prisimenu Pistojos prokurorės O.Galleotti žodžius. Italas į naktinį klubą atvažiuodavo kukliu automobiliu „Fiat Punto“.
***
Lietus Montekatinį plauna antra diena iš eilės. Dviejų aukštų karuselė prie merijos sukasi tuščia. Prie „Biondi“ baro būriuojasi keletas pagyvenusių vyrų. Vienam jų pasisekė: trys rusės linkčiodamos klausosi vyno degustavimo pamokėlių.
Šią sceną stebi vidutinio amžiaus italė. „Ir kada visa tai baigsis? Grįžtų jos visos pagaliau namo“, - su neapykanta šneka moteris.
Jos draugė paprieštarauja: „O Montekatinio ekonomika? Be šių merginų bankrutuotų pusė kirpyklų ir apatinio trikotažo salonų“.
„Viena pagaliau grįš. Bet karste“, - primenu į kailinius susisupusioms ponioms. Montekatinio gyventojos nelabai patenkintos mano replika.
„Mūsų, italų, beveik 60 milijonų. Bet mūsų merginos po pasaulį nesiblaško. Jos gyvena namuose, pas motinas, o paskui išteka. O Rytų Europos merginų visur pilna. Turbūt todėl, kad jų motinos abejingos savo dukterų likimui“, - svarsto garbaus amžiaus ponia.
Nesiginčiju su ja. Baigęs gerti espreso kavą, sėdu į mašiną ir važiuoju atgal į Romą. „Arrivederci a Montecatini Terme“ (Iki pasimatymo Montekatinio gydyklose) - skelbia užrašas prie išvažiavimo. Prietemoje jo beveik nematyti.
Užtat neoninė iškaba su nuogos moters siluetu ir užrašu „LAP DANCEBelle donne“ (striptizas, gražios moterys) dar ilgai lydi visus, išvažiuojančius iš šio nuodėmių miestelio.