Tokia, kokių galima sutikti kasdien Vilniaus gatvėse, parduotuvėse, viešajame
transporte. Ji, kaip ir dauguma žmonių, kas rytą nelaiminga keliasi ir
eina į darbą. Ten ji nepasirašinėja milijono vertės sutarčių,
nevažinėja į užsienio komandiruotes, nesprendžia globalių problemų,
pakeisiančių planetos sukimosi kryptį.
Vakarais ji stovi prekybos centre eilėje prie kasų, grįžusi namo tikrina vaikų paruoštas pamokas ir
šaukia ant jų dėl nesuplautų indų“, — taip pristatoma vilnietė A.Eivaitė savo pirmosios knygos „Naktis prekybos centre“ metrikoje.
37 metų moteris niekuomet nedegė noru tapti rašytoja, tačiau neslepia,
kad visą gyvenimą rašė dienoraštį. Deja, jame aprašomi įvykiai
ilgainiui pradėjo kartotis, o mintys ir žodžiai — niveliuotis.
„Tiesiog tas pat per tą patį: atėjau, pamačiau, pakalbėjau, įsimylėjau,
susipykau ir panašiai“, — apie pirmuosius savo kūrybinius bandymus
pokalbį pradeda Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos archyvarė Andrė
Eivaitė.
Nepaisant šių nesėkmių, ką tik knygynuose pasirodė A.Eivaitės knyga
„Naktis prekybos centre“. Apie tai, kaip ir kodėl ji buvo rašoma, —
pokalbis su kūrėja.
Mintys apie knygą aplankė statistinio buto virtuvėje
— Tvirtinate esanti statistinė lietuvė, turinti statistinį vyrą ir porą
statistinių vaikų.
— Taip. Turiu vyrą, auginame du sūnus. Vienam — penkiolika, kitam —
dešimt metų.
Gyvenu statistiniame Naujamiesčio bute Vilniuje, dirbu statistinį darbą
ir gaunu statistinę vieno tūkstančio litų algą į rankas.
Manau, kad būti statistiniam nėra blogai. Mes juk nedegradavę, žalos
niekam nedarome, tiesiog esame normalūs statistiniai žmonės, kurių
vienam — statistiniam rašytojui — troleibuse arba besisukiojant
virtuvėje prie puodų ateina įkvėpimas rašyti. (Juokiasi.)
— „Naktis prekybos centre“ — lengvo žanro laisvalaikio skaitinys. Ir
vis dėlto Lietuvos knygynuose — tai pirmasis įkaitų romanas, parašytas
su gera humoro doze. Iki šiol tokio pobūdžio lietuvių autorių knygos
nebuvo. Kaip kilo mintis sukurti tokį romaną?
— Buvo labai karšta vasara. Turėjau virti uogienę, o rankos nekilo.
Į galvą atėjo mintis: kaip elgtųsi skirtingų charakterių, skirtingų
pažiūrų žmonės, patekę į neįprastą padėtį.
Tarkime, nuskraidinti į negyvenamą salą, įstrigę lifte arba, kaip šiuo
atveju, tapę įkaitais prekybos centre.
Taip atidėliojant uogienės virimą mintys pradėjo suktis apie įkaitų
dramą.
— Tai gal rašymas išgelbėjo nuo rutinos: vaikai, buitis, uogienės
virimas?
— Išgelbėjo įvykių kūrimas. Pagauta azarto, skubėjau per kelis
mėnesius kuo griečiau išguldyti mintis ant popieriaus lapo.
Pačiai buvo smalsu, kaip pasisuks herojų likimai po prekybos centre
praleistos nakties.
Sumanymą nuo artimųjų ilgai slėpė
— Šioje įkaitų istorijoje niekas nenukenčia, visi išsigelbėja, o žmonių
grobikai, prieš tai apiplėšę banką, vėliau ramiai gyvena kažkuriame
pasaulio kampelyje prie jūros. Kartkartėmis juos aplanko košmariški
sapnai, tačiau jie mėgaujasi laisve ir turtais. Nebijote, kad jus
apkaltins įstatymų nepaisymu?
— Man buvo svarbu, kad herojų svajonės išsipildytų. O tai, kad jos yra
antiįstatymiškos ir antimoralios, — ne mano reikalas.
Toks gyvenimas — jame nėra vienos teisybės, vienos taisyklės visiems.
Norėjau sukurti pozityvią įkaitų dramą, kuri turi laimingą pabaigą, o ne
šifruočių pilną „Da Vinčio kodą“ ar veiksmo trilerį. Nesugebėčiau kurti
kitokio — tik komedijos žanro kūrinį. Todėl pavadinau ne drama, o
įkaitų romanu.
— Gal pati pasvajojate apiplėšti banką ir pasekti savo herojų pėdomis?
— Pasvajoju. Sakau taip, bet žinau, kad to niekada nepadaryčiau. Esu
bailė.
— Vienas protingas rašytojas pradedantiems kurti kolegoms davė
patarimą: „Jeigu galite nerašyti, geriau nerašykite“.
— Matyt, negalėjau neparašyti šios knygos. (Juokiasi.)
Nežinau, kaip man yra dėl to rašymo. Labai bijojau „nusirašyti į
pievas“.
Ilgai brandinau šio kūrinio mintį, o kai vieną dieną nerašyti jau
negalėjau, pradėjau rašyti.
Mokykloje niekuomet rašinių puikiai nerašiau. Vargu ar lietuvių kalbos
mokytoja mane atsimintų. Tiesa, visada daug skaičiau. Mama vaikystėje
vedė mane į įvairiausius būrelius, bet aš ten neužsibūdavau ir visą
laisvalaikį skirdavau skaitymui.
— Nebijote būti apšaukta grafomane?
— Prieš atiduodama rašinį leidėjams ilgai delsiau. Esu labai
neryžtinga ir didelė bailė. Tikrai bijau būti palaikyta grafomane.
Sprendimą turėjau priimti savarankiškai, kadangi apie ketinimą rašyti
knygą nežinojo net artimiausi žmonės: nei vyras, nei tėvai, nei vaikai.
Kai parašiau šį įkaitų romaną, pati jį skaičiau kokius tris kartus. Vis
skaičiau ir taisiau, kol pati sau neatsibodau dėl to savo neryžtingumo.
Vieną dieną įspyriau sau į užpakalį ir nunešiau kūrinį į leidyklą „Tyto
alba“. Labai patiko linksmas šios leidyklos internetinis puslapis,
kuriame aiškiai nurodoma, kaip pristatyti savo kūrybą tokiems kaip aš.
Iš leidyklos man paskambino po dviejų dienų. Tik pasirašiusi sutartį,
pranešiau apie būsimą knygą savo šeimai.
Atsiliepimų internete neskaitys
— Kaip aplinkiniai reagavo į sumanymą tapti rašytoja?
— Buvo pritrenkti ir nustebinti. Perskaitė romaną, patiko.
Bendradarbiai irgi nustebo. Jiems keistai turėjo atrodyti — statistinė
lietuvė, archyvarė ėmėsi rašytojo plunksnos.
Nežinau, kam man šito reikėjo. Į nieką nepretenduoju. Smagu, kad knygą
skaito, kad ji kam nors patiko.
— Nebijote, kad sumals į miltus tie visažiniai, kurie kartais pamiršta
žodį „tolerancija“?
— Stengsiuosi atsiriboti, manau, gynybinis mechanizmas suveiks laiku.
Paklausysiu protingų žmonių patarimų ir neskaitysiu atsiliepimų
internete. (Juokiasi.)
Vengiu bet kokios agresijos iš aplinkos, nepakenčiu kategoriškumo ir
netolerancijos. Visada stengiuosi su tuo nesusidurti ir iki šiol tai
pavykdavo. Noriu nuo panašių išpuolių apsaugoti ir savo šeimą.
— Kokių atsiliepimų girdėjote apie pirmąjį savo kūrinį?
— Pirmas tokio neapibūdinamo žanro kūrinys lietuvių literatūroje.
Kai kurie buvo įsitikinę, kad šį įkaitų romaną parašė vyras, pasislėpęs
po moterišku slapyvardžiu.
Artimiausių žmonių nuomonės buvo palankios. Mama sakė, kad knyga —
šauni, tėvas didžiavosi, vyrui irgi labai patiko. Vyresniajam sūnui,
penkiolikamečiam Donatui, labai patiko herojai, apiplėšę banką, o
jaunėlis dešimtmetis Aurimas romano dar neskaitė.
Nuo maisto gaminimo išvadavo vyras
— Kuo užsiima jūsų vyras?
— Jis dirba viename sostinės restorane — vadovauja personalui.
Karjerą pradėjo nuo padavėjo. Po kelerių bendro mūsų gyvenimo metų
netekęs kantrybės, kaip aš gaminu, jau daugiau nei dešimt metų pats
sukiojasi virtuvėje ir šeimą džiugina nuostabiais patiekalais.
Man valgio gaminimas kelia nemalonius pojūčius. Galima tik
įsivaizduoti, kaip šiurpindavau maisto žinovus, kai jų klausdavau, kaip
išvirti šaltibarščius? Juos žodis „išvirti“ pribaigdavo vienu mirksniu.
— Kokius mokslus esate baigusi?
— Uždavėte klausimą, į kurį atsakiusi atskleisiu juodą savo biografijos
dėmę.
Baigusi vidurinę mokyklą, Pedagoginiame universitete studijavau lietuvių
kalbą ir literatūrą. Po poros metų labai įsimylėjau, ir studijos ėmė
trukdyti. Labai prireikė ištekėti, todėl mokslus mečiau.
Vis ruošiausi grįžti studijuoti, bet delsiau. Sakiau, kad esu labai
neryžtinga, kol pribręstu minčiai veikti, būna arba per vėlu, arba dar
netinkamas laikas. Dabar norėčiau vėl studijuoti, bet už mokslą reikia
mokėti. Reikėtų pradėti taupyti pinigus.
Mama vis primena, kaip jos nepaklausiau ir tikrai dabar graužiuosi, kad
mokslus mečiau.
— Kokia literatūra jums patinka?
— Labai „veža“ Ugnės Barauskaitės realizmas. Dievinu Ievos
Simonaitytės „Vilių Karalių“, kurį skaičiau N kartų, Salomėjos Nėries
poezija. Skaitau viską, išskyrus meilės romanus.
— Kodėl?
— Man jie primityvūs. Geriau tada kokį šeštą kartą perskaityti gerą
Agathos Christie detektyvą.
— O kokie moteriški dalykai jums rūpi labiausiai?
— Drabužiai ir papuošalai.
— Kokių dar pomėgių, be knygų, turite?
— Tai kelionės. Žinoma tiek, kiek jų sau gali leisti statistinis
lietuvis. (Juokiasi.)