Ir pasklido apie mane gandas... (video)

Kai jų pritrūkstame, juos tiesiog... sugalvojame. Vieni gandus skleidžia nesusimąstydami, kiti — specialiai, norėdami atkreipti į save dėmesį (štai koks aš reikšmingas, kiek daug žinau!). Deja, gandai, kaip pasakė viena mūsų pašnekovių, dauginasi kaip kokie kirminai ir dažnai skaudžiai žeidžia.

„Gaila, bet dažniau pasitvirtina ne geri, o blogi gandai. Į juos negaliu nekreipti dėmesio, nes esu paprastas žmogus ir gyvenu tarp žmonių. Nors esu pasidariusi tik nosies pertvaros plastinę operaciją, girdėjau kalbant, kad visas mano kūnas — krūtinė, liemuo, kojos — plastikos chirurgų sukurtas iš naujo. Esu girdėjusi kalbų, kad net namą pirkau norėdama jį brangiau parduoti. Tai netiesa. Namą pirkau dėl sūnaus, dėl šunų, savo draugų ir savęs pačios. Tai buvo mano svajonė. Nors ką žinau — gal po kokių trejų metų viską parduosiu ir apsigyvensiu miške?

Nieko nepadarysi, gandai sklinda, nori to ar ne. Vieni žmonės, juos skleisdami, gyvenimą gadina kitiems, kiti per daug šnekėdami jį patys gadinasi. Kodėl taip yra? Gandai skleidžiami dėl mąstymo lėkštumo, intelekto trūkumo. Jei žmogus puikiai save realizuoja, apie kitą nekurs gandų.

Aš prieš ką nors teigdama žinią patikrinu. Neseniai viena pažįstama apie gerą bičiulį tokių dalykų prišnekėjo! Bet aš jai pasakiau, kad jis turi savo galvą, o aš nesivadovauju gandais. Sutikusi tą žmogų jam viską išklojau, mes pasikalbėjome ir išsiaiškinome. Kas nors nepavyko, nepatiko? Geriau į akis tai pasakyti, o ne kalbėti už akių.

Dažnai sakoma: ir gerai, kad šneka. Nesvarbu, kad blogai. Vadinasi, esi gyvas. Tokioms kalboms nepritariu. Geriau kalbėti apie gerus dalykus. Blogi dalykai mus jaudina. Jie kaip kirminai dauginasi. Jei jau gandas, tegu būna geras. Blogų dalykų ir taip gyvenime gausu.

Kai nueinu į kokį vakarėlį, sutinku pažįstamų, pasikalbu, suprantu, kokie esame sugedę. Gaudome gandus, juos aptarinėjame. Netgi mūsų humoras — iš gandų srities. Aš tikiuosi, kad gandų neskleidžiu. Gandai, pasiekę mane, sustoja.

Kas mane stebina? Niekas nebestebina. Dalyvaujant laidoje „Žvaigždžių duetai“ šnekėjo, kad esu nemandagi. Prisipažinsiu, tada tikrai trūko kantrybės, nes dainuoti su neprofesionalu buvo sudėtinga. Prieš kelias savaites paskambino renginių organizatorius ir pakvietė koncertuoti į Kretingą. Dvi dienas prieš koncertą jis turėjo paskambinti, kad suderintume koncerto laiką ir vietą. Bet neskambino, o likus valandai iki koncerto ėmė rašyti žinutes ir klausti, kur aš. Iki Kretingos per valandą nenuvažiuosi, todėl pirmą kartą gyvenime pavedžiau publiką. Įsivaizduoju, kokios tą vakarą apie mane sklandė kalbos. Žvaigždė! Išpuikusi! Į mažą miestelį nevažiuoja!

Vos užsidarau įrašų studijoje, tuoj pasklinda gandai, kad atsisakau koncertinės veiklos. Buvo momentas, kai pamaniau: gal baigti viską ir išvažiuoti į Airiją pas vyrą Deivydą, kurio buvau labai pasiilgusi. Bet tai buvo tik momentas. Dabar ruošiuosi išleisti albumą „Geriausios dainos“, kurias sukūriau per 15 koncertinės veiklos metų. Manau, atėjo laikas kūryboje ir gyvenime padaryti reviziją.

Sklinda gandas, kad aš su vyru negyvenu? Bet tai ne gandas! Mes iš tiesų negyvename kartu. Jis — Airijoje, aš — Lietuvoje. Susitinkame tik per Kalėdas, Velykas ir atostogas. Gyvename tarp dangaus ir žemės, nei jam, nei man tai nepatinka. Turėsime nuspręsti, kaip toliau gyventi.

Paskutinis gandas? Praėjusią savaitę viename vakarėlyje priėjo vaikinas ir paklausė, ar aš Marijampolėje turiu pusseserę Rūtą. „Ne, — pasakiau, — tik kelis pusbrolius“. Bet vaikinas išdrožė, kad vadinamoji mano pusseserė prašiusi perduoti, kad aš esu visos giminės gėda ir kad ji manęs išsižadėjusi. Patyriau didžiulį šoką. Blogiausia, kad tas vaikinas pamanė, kad ne ta Rūta meluoja, o aš“.

„Su kompozitoriumi Mariumi Jakuboniu studijoje „Studio of Engels“ kūrėme dainas, kai paskambino dainininkė Vitalija Katunskytė ir pasakė: „Ar žinai, kad vienas žmogus per televiziją ant tavęs tokius purvus pila, kad net ausys raitosi?“ Iš pradžių nesupratau, apie ką kalbama, bet greitai buvau priblokšta. Žmogus, su kuriuo nebendrauju jau trejus metus, kažkodėl dėstė iš piršto laužtą istoriją, kad esu beviltiškai jį įsimylėjusi. Kažką sapaliojo apie mano kūną, kurio iš tiesų nėra matęs. Atsirado tokių, kurie jo skleidžiamus gandus dar pagražino, nevengė atvirai pasityčioti.

Kelias savaites nėjau iš namų, pakilo kraujospūdis. Vieną naktį maniau, kad iš nuoskaudos sprogs širdis. Tie gandai buvo tokie nepelnyti! Jeigu turėčiau vyrą, jei būčiau kieno nors meilužė, gal į tai reaguočiau paprasčiau, bet esu vienuolika metų išsiskyrusi ir, be 72 metų mamos, nieko neturiu.

Jaučiu, skleidžiant tokius gandus buvo įžeistos visos moterys, nes kai kurios man taip sakė. Nesuprantu, kaip galima moterį šitaip išjuokti, sutriuškinti net neleidžiant jai atsikirsti? Ko šitaip gyvendami pasieksime?

Kaunas yra tapęs kultūros užkampiu, žmonės emigravę į užsienį, todėl stengiuosi kelti likusiųjų dvasią. Esu išleidusi 16 knygų, parašiusi apie 600 dainų. Į savo poeziją sudėjau visą gyvenimą. Du kartus už kūrybą esu apdovanota LATGA—A (Lietuvos autorių teisių gynimo asociajos agentūra. — Red.) aukso žvaigždėmis. Mano dainas dainuoja Lietuvos estrados grandai Stasys Povilaitis, Roma Mačiulytė, Rytis Cicinas, Birutė Petrikytė, Laima Žemaitytė, „Pusbroliai Aliukai“, Irma Jurgelevičiūtė, „16 hercų“.

Esu ori, kūrybinga moteris, bet bjaurūs gandai atėmė kūrybines jėgas. Turėjau atidėti suplanuotus Meilės, Velykų, Motinos, Tėvo dienų, jubiliejinius daugelio dainininkų koncertus. Jiems reikia pinigų, rėmėjų, o aš bijau praverti bet kokias duris ir apie tai kalbėti. Bet labiausiai bijau, kad nebūtų įžeistas nė vienas su manimi bendradarbiaujantis dainininkas.

Norėdami paneigti apie mane sklandančius bjaurius gandus šie žmonės kreipėsi į „TV pagalbą“ ir papasakojo tiesą, guodė, todėl jiems esu labai dėkinga. Gyvenau ir džiaugiausi kartu su šitais nuostabiais žmonėmis, kol vienas piktas žmogus iš kažkur neišlindo. Kokio skausmo jis įnešė mano gyvenimą! Buvau paukštis medžio viršūnėje, o dabar jaučiuosi sugniuždyta, kaip nuplėštomis plunksnomis. Žinau, kad reikia užsiauginti sparnus. Turiu būti kaip žolė, kurią šienauja, bet ji atauga dar žalesnė“.

Kalbino Snieguolė Dovidavičienė