Natalija kartą sau pasakė: „Jau nebenoriu į sceną“. Kai ji tai suvokė, moters gyvenime prasidėjo naujas etapas, naujos karjeros pradžia.
„Pati galutinai suvokusi, jog mano, kaip sportininkės, karjera baigėsi ir nebeliko praeities ilgesio, aš išsivadavau iš praeities pančių“, - „Gyvenimo būdui“ prisipažino 38 metų N.Murnikovienė.
Geležine moterimi vadinta, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje laurus skynusi sportininkė išgyveno ir šlovę, ir nuopuolį.
Pirmoji profesionali kultūristė Rytų Europoje. Du kartus „Ms. Olympia“ turnyro prizininkė. Pasaulio ir Europos čempionė. Tokie svarbiausi N.Murnikovienės laimėjimai.
Tačiau nulipus nuo scenos moteriai teko iškęsti ir aplinkinių patyčias, ir skurdžią buitį, kai piniginėje švilpavo vėjai.
N.Murnikovienė įsitikinusi, kad jai nepalūžti padėjo tik tvirtas charakteris ir tikėjimas, kad viskas bus gerai.
„Dabar galiu garsiai ir drąsiai pasakyti, kad esu laiminga“, - šypsojosi N.Murnikovienė.
Kasdienis darbas - iki vėlaus vakaro trunkančios treniruotės. Tokiu ritmu dabar gyvena klaipėdietė N.Murnikovienė.
Kiekvieną dieną ji skuba į darbą - treniruoja Klaipėdos aukštalipius, konsultuoja kitus klientus. Sportininkė savo klientams pataria ir kaip maitintis, kokius maisto papildus vartoti.
Tačiau po įtemptos darbo dienos grįžusi į namus moteris nepriglunda prie mylinčio vyro peties.
Du kartus išsiskyrusi N.Murnikovienė šiuo metu artimo draugo neturi.
„Bet aš išmokau būti viena. Ir supratau, kad laimingas žmogus gali būti ir vienas. Jokiu būdu nesakau „ne“ meilei. Kaip ir kiekviena moteris, aš tikiu jausmais.
Meilė man daug padėjo. Meilė buvo mano gyvenimo variklis. Tačiau dabar yra taip, kaip yra“, - prisipažino kultūristė.
Į Natalijos širdį galėtų pretenduoti protingas vyras, kuris nemeluoja. Ir toks, kuris ją iš tiesų mylėtų.
Puikų kūną turinti moteris atrado dar vieną pomėgį - rašymą. Beveik kiekvieną vakarą, grįžusi į namus, Natalija sėda prie kompiuterio.
„Rašau knygą. Žinote, tik pati ėmusi rašyti suvokiau, kokia nelengva rašytojų duona.
Vieną dieną mūza yra, o kitą dieną ji kažkur išeina! Tada negaliu prisiversti parašyti nė žodžio“, - juokėsi N.Murnikovienė.
Tiesa, Natalijos knyga nebus autobiografinė. Moteris knygos puslapiuose stengiasi kuo suprantamiau perteikti savo žinias apie sportą, mitybą, svorio reguliavimą.
Nusprendusi rašyti knygą, žinoma kultūristė buvo priversta išmokti dirbti kompiuteriu, mat anksčiau ji juo nesinaudojo.
Dabar Natalija juokiasi prisiminusi, kaip nedrąsiai pirmomis dienomis bandė kaukšėti klavišais.
„Taip bijojau, kad ką nors sugadinsiu! Bet kai įpratau, suvokiau, kad tai - visai lengva“, - pasakojo moteris.
Kai išsituokė su pirmuoju vyru, Natalija prisivertė sėsti prie automobilio vairo.
„Tada pagalvojau, kad likau viena ir niekas manęs nevežios. Teko mokytis vairuoti pačiai“, - sakė pašnekovė.
Tačiau po Klaipėdą drąsiai važinėjanti moteris iki šiol bijo vairuoti svetimuose miestuose ir autostradoje.
„Jūs man sakėte, kad aš esu stipri moteris. Bet ir stiprios moterys turi savo baimių.
Dabar, tiesa, ši mano baimė jau ne tokia didelė, tačiau kol nevairavau pati, jaučiau kone automobilių fobiją“, - prisipažino N.Murnikovienė.
Tačiau nors vairuoja jau aštuonerius metus, į Kauną arba Vilnių Natalija keliauja autobusu.
„Man taip atrodo daug saugiau. Juk tiek avarijų mūsų keliuose nutinka“, - paaiškino sportininkė.
- Jūs daug kalbate apie sportą, savo darbą. Nejau tiktai jis - visas jūsų gyvenimas? - paklausiau N.Murnikovienės.
- Dabar taip. Juk kiekvienam mūsų darbas yra svarbus.
Darbe praleidžiame daugiausia laiko.
- O šeima? Dvi jūsų santuokos - nesėkmingos.
- Tai yra jau praeitis, ir šias duris aš jau uždariau.
To, kurį myliu, nebėra, o su bet kuo prasidėti nenoriu.
Žodžiu „myliu“ aš nebetikiu. Aš meile tikiu tada, kai ji rodoma ne žodžiais, o veiksmais.
- Jūs puikiai atrodote, todėl tikrai nepatikėsiu, kad neturite gerbėjų.
- Visko būna. Kartais ir gatvėje komplimentų išgirstu. Tiesa, dažniau iš moterų nei iš vyrų. Vyrai manęs bijo. Aš šiuo metu intensyviai sportuoju, noriu kuo ilgiau būti sveika, nenoriu susenti.
Be to, jei nesportuočiau, būčiau stora. Mano giminėje yra daug storų žmonių.
- Ar neteko nukentėti nuo gerbėjų?
- Ne. Manau, kiekviena išmintinga moteris sugeba rasti išeitį iš konfliktinių situacijų.
- Ar daug gandų apie save girdėjote?
- Į juos nebekreipiu dėmesio. Anksčiau reaguodavau jautriai. Pavyzdžiui, juokingiausias gandas - kad neva už penkis tūkstančius litų nusipirkau savo sūnų, o nėštumą imitavau įsikišusi pagalvę. Juokinga.
- Kiek laiko jūs jau esate pasitraukusi iš profesionalaus sporto?
- Daug. Apie dvylika metų. Daugelį metų jaučiau, kad noriu į sceną, kad ten - mano vieta. Nulipusi nuo scenos, puoliau į depresiją.
Tačiau taip atsitinka visiems sportininkams. Kai baigiasi karjera, atsiranda nereikalingumo jausmas.
- Jautėtės niekam nereikalinga?
- Taip. Kartais pagalvodavau, kad dešimt metų į Lietuvą vežiau įvairius medalius, man bučiavo kojas, o kai karjera baigėsi, visi pamiršo.
- Skaudu?
- Taip, skaudu. Manau, kad su tokiais žmonėmis turėtų dirbti psichologai, bet mūsų šalyje to dar nėra. Pasitrauki iš sporto ir tampi niekam neįdomus. Niekam nerūpi, kad šlovinai Lietuvą, visi tau šaukė „valio“.
Pasitraukusi iš scenos pasijutau palikta likimo valiai.
Taip neturėtų būti. Tikiu, kad po keliasdešimties metų gausiu pensiją už tai, kad garsinau Lietuvą.
- Negi geležinės moterys irgi verkia?
- Žinoma. Visos mes verkiame. Tik viena tai daro viešai, o kita - ne. Aš niekada viešai neparodysiu, kad man sunku.
Stiprioms moterims gyventi yra sunkiau nei verkšlentojoms. Šios visas nuoskaudas išrauda, tačiau jos dėl to laimingesnės.
Aš išsikraunu sportuodama. Kartais ir ašarą nubraukiu. Bet tik tada, kai niekas nemato. Jeigu žmogus nemoka verkti, jis - robotas.
- Dabar jūs džiaugiatės laisve, vaikais, darbu. Tačiau buvo laikas, kai jums, žinomai sportininkei, teko eiti ieškotis darbo. Ar buvo vidinis barjeras, kurį turėjote peržengti? Jūs, Natalija Murnikovienė, einate pas darbdavius.
- Ir dar koks! Bet man padėjo tvirtas charakteris. Niekada nebuvau išlaikytinė, todėl ir sunkiausiu gyvenimo momentu labai aiškiai suvokiau, kad, jei noriu išgyventi, privalau ką nors daryti. Bet tas laikas buvo labai sunkus. Ir kišenėse švilpavo vėjai. Trūko pinigų.
Buvo tokių momentų, kai visi mane puolė, plakė žodžiais. Tačiau net neturėdama pinigų likau išdidi. Tik reikėjo kentėti sukandusiai dantis.
Tada sau pasakiau: dar įrodysiu, kad aš esu aš. Daug mąsčiau - ką daryti, kaip gyventi toliau?
Jei žmogus mąsto ir yra darbštus, jis eis nors ir grindų plauti, kad tik galėtų užsidirbti duonos kąsniui.
Sėdėti ir verkšlenti taip pat nėra išeitis. Reikia kabintis į gyvenimą. Visi gali gyvenime ko nors pasiekti, jei tik netingi.
Aš trenerės karjerą pradėjau labai palengva. Vėliau, kai įsivažiavau, dirbau kone be poilsio. Ir savo tikslą pasiekiau.
Dabar žinau, kad esu reikalinga, kad mano patarimų klausosi, mane vertina.
- Ko sieksite toliau? Juk, regis, viską jau turite.
- Noriu tapti geriausia trenere Europoje.
- Jūs - jauna moteris. Kodėl taip anksti nulipote nuo scenos?
- O kodėl jūs neklausiate, kodėl ir kaip aš toje scenoje atsidūriau?
- Kodėl?
- Dėl pinigų. Esu kilusi iš paprastos šeimos, mano tėvai - darbininkai. Dar vaikystėje supratau, kad nenoriu gyventi taip kaip tėvai. Norėjau užsidirbti daugiau pinigų.
Niekada negalvojau apie tai, kaip tapti žvaigžde. Mąsčiau tik apie tai, kaip kuo daugiau uždirbti. Kuo didesni raumenys, tuo daugiau mokėjo.
Miegas, subalansuotas maistas, treniruotės - toks buvo mano gyvenimas.
Kaip manote, ar Arnoldas Schwarzeneggeris iš karto siekė tapti žvaigžde? Esu skaičiusi, kad iš pradžių jis galvojo tik apie pinigus.
Būtent šis žmogus buvo mano idealas. Kai sporto salėje liedavau prakaitą, nuolat galvodavau apie jį.
Galvodavau, kad mano triūsas atsipirks ir turėsiu savo verslą, savo automobilį, kad gyvensiu ne varganai. Eisiu į parduotuvę ir pirksiu tai, ką noriu. Man šios mintys labai padėdavo.
- O kodėl pasirinkote kultūrizmą?
- Pabandžiau ir patiko. Labai džiaugiausi ir tuo, kad ėmus sportuoti nukrito pirmieji kilogramai.
Paskui prasidėjo varžybos, scena, šlovė. Persirgau ir vadinamąja žvaigždžių liga.
Tačiau greitai supratau, kad miegojimas ant laurų nieko gera neduos. Reikia eiti toliau.
Kultūrizmas yra beprotiškai sunkus sportas. Tačiau man jis labai gražus.
Rengdamasi varžyboms skaičiuodavau, kad jei nepasieksiu tam tikros formos, nelaimėsiu tam tikros sumos pinigų. Graudu? Bet tai tiesa.
- Tad kodėl taip anksti pasitraukėte?
- Tuo metu gyvenau Amerikoje, pradėjau dirbti reklamos srityje, mane fotografavo, dirbau ir su maisto papildais. Nebespėjau suderinti ir vieno, ir kito.
Be to, jaučiausi pavargusi. Dešimt metų scenoje - tai daug.
- Trejus metus praleidote Amerikoje. Ar nesigailėjote, kad teko grįžti į Lietuvą?
- Ne. Amerika - ne mano šalis. Aš esu europietė. Amerikoje žmonės yra laisvi, tačiau vieniši.
Man patiko tik jų požiūris į sportą. Sportas ten - populiarus. Aš nesuprantu, kodėl mėnesinėmis sergančios mergaitės Lietuvoje atleidžiamos nuo kūno kultūros. Kodėl nuo kūno kultūros, o ne nuo matematikos?
- Kas jus, be darbo, labiausiai džiugina?
- Kiekviena diena. Saulės šviesa. Gėlė. Viskas. Išmokau džiaugtis kasdieniniais dalykais.
Skaičiai ir faktai iš N.Murnikovienės gyvenimo
1993 metais Europos čempionate iškovotas aukso medalis.
1994 metais pasaulio čempionate iškovotas aukso medalis.
1994 metais N.Murnikovienė buvo pripažinta geriausia Europos kultūriste. Taip buvo nuspręsta apie moterų kultūrizmą rašančio JAV žurnalo „Women's Physique World“ konkurse, kuris tradiciškai vyksta nuo 1983 metų.
1995 ir 1996 metais pasaulio profesionalų „Ms.Olympia“ čempionatuose iškovoti bronzos medaliai.
2006 m. pabaigoje N.Murnikovienei Palangos policijos pareigūnai pateikė įtarimus dėl brangaus automobilio vagystės. Į teisėsaugininkų akiratį N.Murnikovienė pateko po to, kai kosmetikos parduotuvėje pateikė 100 litų vertės dovanų kuponą. Šis kuponas buvo paliktas naujame automobilyje, kuris prieš porą metų buvo pavogtas. Moteris buvo sulaikyta ir uždaryta į areštinę. Sportininkė aiškino, kad šį kuponą ji gavo dovanų. Kas N.Murnikovienei padovanojo vogtą kuponą, neaišku iki šiol. Ikiteisminis tyrimas dėl automobilio vagystės dar nebaigtas.