Palmira Galkontaitė: „Labai greitai pasiduodu emocijoms“

Ji - daugelio šių kelionių įkvėpėja, organizatorė bei nesuskaičiuojamų graudžių gyvenimo istorijų ir jaudinančių susitikimų liudininkė.

Kalbas, kad žurnalistika - viena pavojingiausių profesijų pasaulyje, keturių atžalų mama praleidžia pro ausis. Į tolimas pavojingas komandiruotes nuolat vyksta be vyro Egidijaus. Kodėl? Juk būtų saugiau. Be to, ir lagaminą vyras paneštų... „Televizija negali į komandiruotę išsiųsti visos komandos, nes tai labai brangu. Žinoma, kai vyro nėra šalia, jaučiu šiokį tokį nerimą. Bet yra telefonai, galime susirašyti žinutėmis. Būna, kad esu ne ryšio zonoje, mobilusis telefonas neveikia, o kitokio telefono nėra. Tada sėdžiu kelias dienas nežinioje. Nei Egidijus žino, kur aš, nei aš žinau, kaip jam sekasi“, - atvirauja žurnalistė.

Palmira neslepia, kad pirmą kartą telefono ryšys nutrūko prieš kelerius metus, kai ji išvyko į komandiruotę Sibire. Šią kelionę žurnalistė iki šiol vadina savotiška ekspedicija ar netgi misija. Jos metu, ieškant laidos herojų, su operatoriumi Rolandu Šležu jai teko įveikti beveik 10 tūkstančių kilometrų.

„Lėktuvu iš Vilniaus per Maskvą pasiekėme Krasnojarską. Paskui skridome į prie Mongolijos sienos esantį Kyzylą. Iš Kyzylo - į Barnaulą. Iš jo - į Krasnoščokovą Altajaus krašte. Iš čia pakeleivingomis mašinomis pasiekėme Mamontovo gyvenvietę stepėje, kur ir gyveno mūsų herojus. Beje, autobusas į Mamontovą užsuka tik kartą per savaitę. Jei į jį būtume nespėję, kito autobuso būtų tekę laukti savaitę“, - šią avantiūrą prisimena Palmira.

Praėjusį rudenį, ieškodama laidos herojų, P.Galkontaitė pasiekė Afganistaną. Ten važiuoti ją paskatino pažintis su Rabani Rahmatu, kuris prieš 11 metų iš Afganistano bėgo nuo talibų režimo į Vakarų Europą, bet buvo sustabdytas Lietuvoje ir čia pasiliko, sukūrė šeimą. Visus tuos metus Rabani su savo tėvais Afganistane bendravo tik laiškais, giminaičius matė tik nuotraukose. Palmira nusprendė, kad Rabani atėjo laikas susitikti su giminaičiais, papasakoti, kaip jis gyvena.

Palmirą, nufilmavusią Rabani susitikimą su giminaičiais, į dar dviejų herojų paiešką turistų nelankomais keliais lydėjo ginkluoti jo giminaičiai. Jie su moterimi elgėsi labai pagarbiai, tad žurnalistė jautėsi saugi. „Jei būtų reikėję mane ginti, neabejoju, jie būtų mane gynę“, - prasitaria ji.

Vos atskridusi į Afganistaną, žurnalistė turėjo apsimuturiuoti skara ir iš pradžių manė, kad tai moterų žeminimas, net bandė protestuoti. Bet pasiklausiusi vietos moterų suprato, kad po skraistėmis jos jaučiasi saugios. „Gali atrodyti bet kaip, būti nepasidažiusi - niekas tavęs nematys“, - pirmą privalumą juokais pažymėjo žurnalistė. Beje, pasak Palmiros, vyras afganas stengiasi priekyje moters eiti ne norėdamas ją pažeminti, o apsaugoti nuo pavojų.

Kodėl į karo zona laikomą šalį ji vyko ne globojama tarptautinės misijos pareigūnų, o kaip ne itin šioje šalyje pageidaujama žurnalistė? „Ne aš renkuosi istorijas, o jos renkasi mane. Sužinojusi naują istoriją, į ją gilinuosi. Negaliu juk savo istorijos permesti Egidijui ar kitam kolegai. Dažniausiai kuo įdomesnė istorija, tuo į tolesnę šalį ji nuveda“, - sako po šios kelionės afganų gyvenimo būdu susidomėjusi Palmira.

Žurnalistė džiaugiasi, kad parodžius jos parengtų laidų ciklą iš Afganistano į viešumą iškilo ir romantiška afganistaniečio Navido bei lietuvaitės Editos meilės istorija. Neseniai laidos kūrėjus pasiekė dar kelios panašios merginų, įsimylėjusių užsieniečius, istorijos. Viena jų džiaugiasi, kad šie jauni žmonės jau kartu. Kita yra ištekėjusi už iraniečio ir gyvena netoli Tauragės ir norėtų su Edita susitikti. Mano, kad jųdviejų vyrai rastų bendrą kalbą.

Neseniai Palmira grįžo iš komandiruotės Lotynų Amerikoje - Argentinos ir Urugvajaus, kur prieš ketverius metus, ieškodamas laidos herojų, jau buvo nuskridęs Egidijus.

„Kelionė už Atlanto - tolima, brangi, tad nelabai turėjau vilčių kada nors ten nuvykti. Bet Lotynų Amerikos lietuvių veikla susidomėjo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas ir kelionę finansavo. Taip Vasario 16-osios išvakarėse su operatoriumi Audriumi Gudeliūnu atsidūrėme Argentinoje ir Urugvajuje“, - pasakoja Palmira.

Kiek žmonių norėtų su jais susitikti, prieš išvykstant suplanuoti nepavyko. Į visus savo paklausimus Palmira gaudavo tokius bičiulio, Argentinos lietuvių bendruomenės jaunimo sąjungos pirmininko Juano Ignacijaus Fourmento Kalvelio, atsakymus: „Viskas puiku. Jūsų vakarienė numatyta vienoje draugijoje, pietūs - kitoje. Mes jūsų laukiame. Bučkis“.

„Man kilo toks lietuviškas noras supykti ir parašyti, kad aš ne vakarieniauti ir pietauti važiuoju, o dirbti, bet supratau, kad būsiu nesuprasta ir įžeisiu žmones, užtat parašiau: „Ačiū, mielas Joneli (Juanas - lietuviškai Jonas) tau už rūpestį, bet kažkodėl daugoka priėmimų ir mažoka informacijos“. O jis man: „Neišgyvenk - darbą padarysim“, - prisimena Palmira. Taip ir išskrido nesužinojusi, kas iš tiesų laukia.

Buenos Airėse P.Galkontaitę su operatoriumi bei giminių už Atlanto ieškančia pirmojo Lietuvos prezidento Kazio Griniaus giminaite Regina Griniūte-Markevičiene pasitiko Juanas Ignacijus su drauge - lietuvių kilmės argentiniete. Žurnalistei vertėjavo Argentinoje esančių Lietuvos komercijos, pramonės ir paslaugų rūmų tarptautinio bendradarbiavimo direktorė Raminta Kuodytė. Urugvajuje svečius globojo Urugvajaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Robertas Ubarra-Vėta ir Urugvajaus lietuvių bendruomenės sekretorė Marisa Leonavičienė.

„Iš jų sužinoję, kad atvykome, žmonės ėmė plūsti būriais. Pasijutau kaip sielų gydytoja. Nešini maišeliais su senais dokumentais, senelių, tėvų pasais, su kuriais šie tarpukariu laivais keliavo per Atlantą. Nuotraukos - išblukusios, dokumentuose įrašai vos įskaitomi. Pradedi kalbėti apie Lietuvą, ir jie prapliumpa verkti.... Emocijų buvo daug, psichologinė įtampa - didžiulė. Parsivežėme 20 prašymų surasti gimines Lietuvoje, parodėme 5 vaizdo įrašus apie jau rastus artimuosius, išnarpliojome dvi visai naujas istorijas“, - džiaugiasi Palmira.

Apžiūrėti Urugvajaus sostinės Montevidėją galėjo tik po filmavimų, naktį. „Kai suvoki, kad galbūt daugiau į šitą kraštą neatvažiuosi, miegoti gaila laiko. Einame kartą per Montevidėją pavargę, staiga dingt - netoliese turi būti tango klubas, ir jį susirandame. Prisimenu, kad visai šalia Montevidėjo yra garsus kurortas Punto del Estė, kuriame poilsiauja ispaniškai kalbantys Holivudo aktoriai. Vos prasitariu apie tai, kaip metęs darbus mus ten nuveža vienas būsimos laidos herojus Edmundas Andrašiūnas“, - tautiečių svetingumu džiaugiasi Palmira.

Kai kurie tautiečiai prisiminė prieš kelerius metus juos aplankiusį žurnalistą E.Knispelį ir Palmiros klausinėjo, ar tikrai ši esanti jo žmona. Išgirdę, kad ji dar ir keturių vaikų motina, negalėjo patikėti.

P.Galkontaitės ir operatoriaus A.Gudeliūno vizitas sulaukė net Argentinos La Platos miesto laikraščio „El Dia“ dėmesio. „Man toks dėmesys buvo labai netikėtas. Reikėjo kalbėtis ne tik su vietos lietuviais, bet ir su vietos žurnalistais“, - atsidūsta Palmira.

Pasibaigus darbams, operatorius Audrius su filmuota medžiaga išskrido namo, o Palmira, pasiėmusi penkias dienas atostogų, nutarė dar pakeliauti. Viešbučius ir lėktuvų bilietus buvo užsisakiusi Vilniuje. „Tai buvo mano laikas, spėjau pamatyti šalis, kurios seniai viliojo“, - neslepia žurnalistė.

Pirmiausia ji apžiūrėjo Buenos Aires - aplankė prezidentūrą ir garsųjį buvusio Argentinos prezidento žmonos Evos Peron balkonėlį. Šiek tiek paklaidžiojusi Palmira susirado ir garsiąją Caminito gatvę, kurioje atsirado tango kultūra.

„Tango pradėjo šokti iš viso pasaulio čia atplaukdavę jūreiviai. Nemokant kalbos, tango buvo vienintelis būdas susipažinti, susidraugauti su mergina, duoti jai priesaiką ir šokant... išsiskirti. Dabar tai - gatvė su spalvingomis kavinukėmis. Gali prisėsti prie bet kurio staliuko, ir šokėjai šoks tango tik tau vienai“, - patirtus įspūdžius dėsto susižavėjusi žurnalistė.

Iš Buenos Airių lietuvė patraukė į Paragvajaus pasienyje esančią vietovę Iguazu, kur yra didžiausi pasaulyje kriokliai. Paskui - į Čilės sostinę Santjagą, o iš jo autobusu pasiekė net garsųjį piratų uostą Valparaisą. „Kadangi keliaujant po šias šalis ES piliečiams vizų nereikia, per kelias dienas visą Pietų Amerikos žemyną perskridau skersai išilgai“, - džiaugiasi smalsuolė.

Keliaudama viena jautėsi saugi? „Tai kad nebuvo priežasčių nerimauti“, - patikina ji. Tik kartą Iguazu patyrė šoką, kai supainiojusi laiką vos nepavėlavo į oro uostą. „Iguazu priklauso trims valstybėms - Brazilijai, Argentinai ir Paragvajui, bet jame galioja braziliškas laikas, o oro uostas yra jau Argentinos teritorijoje“, - nesusipratimo priežastį paaiškina Palmira.

Per dvi savaites P.Galkontaitė skrido dešimt kartų, nukeliavo beveik 40 tūkstančių kilometrų, parsigabeno du pilnus lagaminus lauktuvių. „Tai buvo vienos įspūdingiausių mano atostogų. Nors jos buvo labai trumpos, jaučiuosi iš tiesų pailsėjusi“, - sako ji.

Kaip gausi šeima išgyveno be mamos? „Sunkiai, - neslepia Palmira. - Visi buvo pasiilgę, o labiausiai - septynmetis Kristupėlis. Vieną rytą jis atsibudo už mane anksčiau, atsikėlė ir dingo. Po kurio laiko girdžiu - ateina. Pakeliu galvą, o sūnus stovi su padėklu, ant kurio - apelsinų sultys, bananas ir dvi sūrio lazdelės, ir sako: „Mamyte, dabar aš tau kiekvieną rytą pusrytėlius į lovą atnešiu“.

Nors visur gerai, o namie - geriausia, kovo 20 dieną Palmira išskrenda į Izraelį. Vaikai, vyras neprieštarauja? „Mano vyras - išmintingas, daugeliu klausimų mes sutariame. Jis pats nuolat keliauja. Dėl mažų dalykų mūsų nuomonės skiriasi, bet sprendžiant esminius reikalus - mes netgi labai vieningi. Mus vienija panašus mąstymas, panašios vertybės. Kitaip ir negali būti!“ - neabejoja Palmira.

Kas bendravo, žino: Egidijus nuolat laido sąmojus, Palmira - labiau susikaupusi. „Bet iš tiesų yra kitaip: Egidijus - labai rimtas, atsakingas, o mano nuotaika greitai kinta, greitai pasiduodu emocijoms“, - tikina kartu su laidos herojais džiaugtis ir liūdėti išmokusi žurnalistė.

Vyresnieji Palmiros vaikai iš pirmosios santuokos - 26-erių Justinas, 22-jų Akvilė, 17-kos Pijus - net nesvarsto, ar mama galėtų būti namuose, nevykti į žmonių paieškų ekspedicijas. Supranta, kad tai ne tik mamos darbas, bet ir gyvenimo būdas. „Labai norėčiau, kad vaikai sutiktų tiek daug įdomių žmonių ir pamatytų tiek pasaulio, kiek jo mačiau aš“, - atžaloms linki Palmira.

Vis dėlto pusę pasaulio išmaišiusi žurnalistė sako, kad didžiausia laimė jai - išvažiuoti į netoli Molėtų esančią šeimos sodybą ir bent dvi savaites pagyventi vienai, atsiskyrusiai nuo žmonių.

„Nusivežu krūvą knygų, skaitau, džiaugiuosi ramybe. Gėriuosi saulėlydžiais. Net išmokau skirti paukščių balsus - jau žinau, kaip griežia griežlė, čiulba volungės. Netoli yra ežeras, kuriame maudausi, einu į kaimą nusipirkti maisto. Lyja ar nelyja, šviečia saulė ar rūkas po nakties nuo pievų kyla - man patinka. Iš to gražumo kartais net netenku amo“, - dar vieną savo gyvenimo pusę atskleidžia vietoje nenustygstanti P.Galkontaitė.