Asta Pilypaitė (37 m.), dainininkė:
„Ryškiausias Velykų prisiminimas - kai didelės mūsų giminės vaikai -
sesuo, brolis, pusseserės ir pusbroliai - susirinkdavome pas močiutę
Luokės kaime, sename dvare prie garsiojo Šatrijos kalno.
Susirinkę dūkdavome, o triukšmas namuose netildavo iki tos minutės, kol
nepradėdavome marginti kiaušinių. Iki šiol gyvai matau vaizdą, kaip
stovime visi prie krosnies, kiekvienas su savo indeliu šilto vaško, ir
ant kiaušinių adatėle piešiame ornamentą. Smagiausia akimirka būdavo,
tada, kai iš dažų ištraukdavome margučius ir galėdavome pamatyti, ką
vašku buvome nupiešę.
Vėliau, kai jau buvau vyresnė, iš mamos išmokau margučius raižyti.
Prieš kiekvienas Velykas iki šiol tik taip ir marginu kiaušinius -
aštriu peiliuku raižau įvairiausius paveikslėlius. Tai gera terapija, o
ir visą gyvenimą ant margučio gali išraižyti.
Dabar kiaušinius marginu kartu su savo dukterimis. Vyresnioji, Saulė,
ima peiliuką ir raižo paveikslėlius, o Rūtelė, kuriai dar tik dveji
metai, sėkmingai naudojasi šiuolaikine marginimo technika ir ant
kiaušinių klijuoja spalvotus lipdukus. (Juokiasi.)
Per Velykas visada kepu uogienės pyragą. Aš jį dar vadinu brolienės
pyragu, nes išmokau kepti iš brolio žmonos. Pyrago receptas labai
paprastas, bet kepinys gardus ir sotus. Reikia pusės litro kefyro,
pusės litro uogienės, 1 stiklinės cukraus, 4 kiaušinių, 2 arbatinių
šaukštelių sodos, vanilės ir miltų. Sodą būtina nugesinti kefyru,
įberti vanilės. Kiaušinius išplakti atskirai ir viską sumaišyti. Miltų
berti tiek, kad masė būtų tinkama blynams kepti, gal kiek tirštesnė.
Tešlą sudėti į kepimo formą ir 200 laipsnių karščio orkaitėje kepti 1
valandą.
Kadangi šį pyragą kepu tik per Velykas, jo labai pasiilgsta dukterys.
Mėgo jį ir buvęs vyras Linas (L.Zareckas-Choras. - Red.)
Net jeigu per Velykas namie nebūsiu, vaišėms vis tiek kepsiu uogienės
pyragą. Apie artėjančias šventes man jau dabar primena namuose
papuoštas Velykų medis“.
Daiva Tamošiūnaitė-Budrė (42 m.), televizijos laidos vedėja, filmų
įgarsintoja:
„Ypatingas ir galbūt kitoks nei kitose šeimose mano vaikystės namų
ritualas būdavo tai, kad kiaušinius margindavome Velykų rytą.
Močiutės namuose visada būdavo saugomos skardinės dėžutės nuo vazelino,
kuriose tirpindavome vašką. Ryte susėdame prie krosnies ir pradedame
piešti paveikslėlius. Šiais laikais žmonės jau taip „nežaidžia“ su
vašku. O ant dujinė viryklė nelabai tinka tokiam marginimo būdui.
(Juokiasi.)
Nesu užkietėjusi kulinarė, bet kartą, kai mūsų namuose per Velykas
susirinko giminaičiai, juos vaišinau ispaniška paelja (ispaniškas
nacionalinis patiekalas, dažniausiai gaminamas iš jūrų gėrybių ir ryžių.
- Red.).
Paprastai per Velykas važiuojame į Lietuvos vakarus - Plungėje
aplankome mano tėvus, Klaipėdoje - Dainiaus (Daivos vyras - Dainius
Budrys. - Red.) tėčio šeimą ir Dainiaus mamą. Pas mano mamą per
Velykas visada ant stalo garuoja virtas kiaulienos kumpis. Jis
ruošiamas ypatingai, prieš savaitę mirkomas specialiame marinate ir yra
ypatingo skonio.
Daugiausia džiaugsmo Velykos teikia mažajai Adelei, kuriai dabar -
penkeri su puse metų. Ji jau rikiuoja žaislinius viščiukus, jau papuošė
Velykų medį ir laukia Velykų bobutės. Ir kulinarė ji, matyt, bus
geresnė nei aš, nes pernai su močiute kepė Velykų tortą. Adelei labai
patinka ir kiaušinius marginti. Tik bėda, kad Adelė nemėgsta jų
valgyti, todėl per Velykas margučiai labai greitai sudaužomi“.
(Juokiasi.)
Veronika Povilionienė, dainininkė:
„Mano vaikystėje kiaušinius margindavo tėvelis. Jis senoviniu skutimosi
peiliuku ant kiekvieno margučio išskutinėdavo gražiausius ornamentus.
Aš tebedažau kiaušinius svogūnų lukštuose. Kai vaikai buvo mažesni,
kartu su jais lakuodavome kiaušinius, bet šis dažymo būdas mūsų namuose
taip ir neprigijo. Nors tebesaugau tėvelio skutimosi peiliuką, juo nė
karto nebandžiau skutinėti raižinių. Jį reikia pagaląsti, o tai
padaryti šiais laikais sudėtinga. Juk tuos peiliukus galąsdavo į odinį
diržą.
Velykos man nuo vaikystės - didelės švaros laikas: namai sutvarkyti,
grindys išplautos, plaukai sušukuoti, kasos supintos, švariais
drabužėliais pasipuošę jau Didįjį šeštadienį pradėdavome laukti Velykų.
Išaušus šventės rytui, buvo draudžiama imtis bet kokių darbų, net plaukų
negalima buvo šukuoti. Grįžę iš bažnyčios visi sėsdavome prie stalo,
pavalgydavome, o po pietų eidavome pogulio. Prie Velykų stalo
nedainuojama, o vaišinamasi tik tradiciniais šios šventės patiekalais.
Artimuosius, kaimynus, draugus lankydavome tik antrą Velykų dieną.
Dabar turbūt mažai kas taip švenčia, nes visi skuba, vis to laiko mažai.
Švenčių stalui jau daug metų kepu pyragą „Sausą mazūrą“. Kodėl jis taip
vadinamas, nežinau, nes šio saldumyno receptui gal jau koks šimtas metų,
man jį perdavė mano pamotėlė. Tai gnaibytos tešlos kepinys su vyšnių
uogiene“.
Kalbino Rasa Kazlaitė