Inga Lanchas: „Vyras pažadėjo Lietuvą sukurti Prancūzijoje“

Atidžiau įsižiūrėjusi pamatau, kad ji pasipuošusi kažkur matytais nuostabaus grožio gintariniais papuošalais ir jos liekną figūrą pabrėžiančiu smėlio spalvos lininiu kostiumėliu... Gali būti ir lietuvė? Susipažįstame. Nuostabioji dama - tai Inga Januitytė-Lanchas. Prieš metus Paryžiuje įkurto Lietuvos informacijos turizmo centro vadovė, į Lietuvą atlydėjusi garsią gintaro kolekcininkę Camille Coppinger ir žurnalistę Francoise Perier, kuri jai padeda rašyti knygą apie gintarą.

Bet vos susipažinusios turime išsiskirti. Inga su viešniomis skuba į Neringą, o jų kelionę filmuoja žurnalistai iš vieno Prancūzijos televizijos kanalo. Spėjame pasikeisti tik šypsenomis ir vizitinėmis kortelėmis. Bet, kaip sakoma, pasaulis mažas. O dar šiais laikais, kai yra visagalis internetas! Po kurio laiko jau šnekučiuojamės internete.

- Inga, prisipažinsiu - tikrai nedaug apie jus žinau. Taigi kaip atsidūrėte Prancūzijoje? Kur gimėte, augote ir kodėl jūsų pavardė nelietuviška?

- Turėjau gimti Komių autonominėje respublikoje, Intos mieste, kur tuo metu gyveno ir dirbo mano tėvai. Bet esu dėkinga mamai, kuri, būdama nėščia, traukiniu grįžo gimdyti manęs į Lietuvą, į Naująją Akmenę. Paskui su trijų mėnesių kūdikiu išskrido atgal pas savo vyrą į Intą. Taigi mano gimimo vieta - Naujoji Akmenė. Mokslus pradėjau Intoje, o vidurinę baigiau Naujojoje Akmenėje ir išvažiavau studijuoti į Vilniaus universitetą rusų filologijos.

Vilniuje šiek tiek padirbėjusi mokytoja, po poros metų įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą studijuoti anglų kalbos. Baigusi studijas ėmiau svajoti išmokti prancūzų kalbą. Svajonė išsipildė Sorbonos universitete.

Mama sako, kad nuo mažens buvau smalsi. Būdama 4 metų, dar gyvendama Intoje, pati išstudijavau „Saulutės“ vadovėlį ir pradėjau skaityti lietuviškai, o būdama penkerių tėvų išsiprašiau, kad jie nuvestų mane į pirmą klasę. Tik ten reikėjo mokytis rusiškai. Kalbų pomėgis išliko iki šiol. Dabar tai puikiai dera prie kelionių potraukio, kai įgytas žinias galiu panaudoti.

Beje, gimiau po daugeliui siaubą keliančiu Skorpiono ženklu. Esu ištekėjusi už prancūzo Jose Lancho, auginame du sūnus - Julių ir Dominyką.

- Kada ir kaip atsidūrėte Prancūzijoje?

- Dėl pomėgio keliauti. Į Prancūziją patekau netradiciniu būdu. Sovietmečiu geriausias būdas pakeliauti buvo studentų statybiniai būriai. Juose dirbau nuo pirmo iki penkto kurso, o baigusi universitetą buvau pakviesta vadovauti vienam iš būrių. Tais metais kaip tik buvo renkamas geriausių vadų dešimtukas kelionei į Prancūziją. Taigi 1989 metais pirmą kartą dešimčiai dienų atvažiavau į išsvajotąjį Paryžių! Studentų susipažinimo vakare sutikau būsimą vyrą.

Jau devyniolika metų praėjo nuo tos akimirkos, bet šiemet, minėdami 15-ąsias vestuvių metines, prisiminėme viską su smulkmenomis. Jis labai skyrėsi iš nerūpestingai apsirengusių studentų minios, o mane pastebėjo vos įžengęs į sausakimšą svetainę. Tais metais Paryžiuje buvo suplyšusių džinsų bumas, o mano būsimasis atėjo tiesiai iš darbo draudimo kompanijoje, vilkėdamas kostiumu, o po kaklu ryšėdamas peteliškę. Aš su savo suknele irgi nelabai derėjau prie džinsuotos kompanijos.

Gal todėl jis ir atkreipė į mane dėmesį? Trumpai tariant, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Manoma, kad tokia meilė dažniausiai aptemdo protą, bet mes nebuvome pirmakursiai studentai. Tada nepriėmiau jo siūlymo pasilikti Paryžiuje - psichologiškai nebuvau pasiruošusi. Lietuvoje buvo likę artimieji, draugai, darbas, studijos. Žinojau, kad Lietuva - ties permainų slenksčiu, priklausiau Sąjūdžiui.

- Kokie išbandymai jūsų laukė? Kas padėjo ištverti išsiskyrimą?

- Trejus metus po susitikimo gyvenome atskirai. Kai tik gaudavau būsimo vyro iškvietimą, nepavykdavo gauti Prancūzijos vizos. Susirašinėjome laiškais, nors ne visada jie pasiekdavo adresatą. Interneto dar nebuvo.

Pasitikėjau likimu, žinojau, kad kas lemta - įvyks. Nesisielojau, o pasinėriau į darbą, studijas. Vieną dieną bendrabučio kaimynė, gavusi sesers laišką iš Prancūzijos, pasiūlė vykti į Paryžiaus priemiestį padirbėti vienoje šeimoje. Susitvarkiau reikiamus dokumentus ir net nustebau - šį kartą leidimą išvykti gavau.

- Kaip sekėsi naujoje šalyje? Kada vėl pasimatėte su būsimu vyru?

- Tris mėnesius dirbau anglų kalbos mokytoja mišrioje prancūzo ir norvegės šeimoje, auginančioje 8 vaikus. Aptarnaujančio personalo ten buvo daugiau nei šeimos narių. Vieni tvarkė kambarius, skalbė ir lygino rūbus, kiti prižiūrėjo sodą, pirko maisto produktus, gamino valgį... Teko priprasti, kad kažkas ateina tvarkyti mano kambario, kloja mano lovą, skalbia ir lygina mano rūbus... Po poros savaičių parašiau savo „susirašinėjimų draugui“ prancūzui ir pasveikinau gimtadienio proga. Iki tol nebuvau jam užsiminusi, kad esu Prancūzijoje.

Sako, kad tada geresnės dovanos negalėjo tikėtis ir jau kitą vakarą atvažiavo pas mane. Susitikdavome savaitgaliais po darbo, o pasibaigus mano darbo sutarčiai persikėliau gyventi pas jį.

- Spėju, kad greitai susipažinote su įdomiais žmonėmis, gavote įdomų darbą.

- Prancūzijoje sutikau tiek įdomių žmonių, kad aprašyti šiems susitikimams reikėtų visos knygos. Norėčiau išskirti tik kelis, ypač reikšmingus. Vienas svarbiausių - su prelatu Jonu Petrošiumi, 50 metų vadovavusiu lietuvių katalikų misijai Prancūzijoje ir berūpinusiu vietos lietuviais. Jis mane atvedė į Prancūzijos lietuvių bendruomenę. Tuomečio valdybos pirmininko Perkūno Liutkaus ir vicepirmininkės Karolinos Paliulis kvietimu įsitraukiau į aktyvią visuomeninę veiklą. Įkūriau sekmadieninę lietuvišką mokyklėlę, pradėjau organizuoti kultūrinius renginius su Prancūzijoje gyvenančiais ir į ją studijuoti atvykstančiais lietuviais menininkais.

Mano veiklą pastebėjo tuometis Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Ričardas Bačkis ir pakvietė dirbti į ambasadą Paryžiuje. Kuravau kultūros, švietimo ir turizmo sritis. Nuo to laiko dirbu šia linkme.

- Jūsų pavardė nelietuviška, bet ir ne prancūziška.

- Mano vyras Jose Lanchas - prancūzas, gimęs Paryžiuje, bet augęs mišrioje šeimoje: mama - prancūzė, tėvas - ispanas. Taigi mano antroji pavardė yra ispaniška. Lietuviškame pase esu Januitytė-Lanchas. Su vyru susituokėme prieš 15 metų, praėjus septyniems mėnesiams po mano atvykimo į Prancūziją.

- Ką vesdamas jis Jums pažadėjo?

- Pasižadėjo sukurti Lietuvą Prancūzijoje. Džiaugiuosi, kad duotą pažadą garbingai tesi. Mus sutuokė lietuvis kunigas, prelatas J.Petrošius Paryžiuje, Šv. Augustino bažnyčioje. Jis ir abu mūsų sūnus pakrikštijo. Šeimoje visi kalbame lietuviškai, šventes švenčiame pagal lietuviškus papročius.

- Ištekėjusi neužsidarėte namuose - esate aktyvi Pasaulio lietuvių bendruomenės narė, prieš metus ėmėte vadovauti Lietuvos turizmo ir informacijos centrui Paryžiuje. Kodėl nerimstate?

- Stengiuosi suderinti visuomeninę veiklą ir šeimos gyvenimą. O tai padaryti buvo įmanoma į savo veiklą įtraukus šeimos narius. Ikimokyklinio amžiaus vaikus auginau namie. Per tą laiką juos išmokiau lietuvių kalbos, įdiegiau lietuvybę. Vaikams pradėjus lankyti mokyklą, pradėjau dirbti vaikų darželyje, paskui - mokykloje, miestelio merijoje. Džiaugiuosi, kad svarbiausiais vaikystės momentais buvau šalia jų. Bet be veiklos aš irgi negaliu.

Lietuvos turizmo ir informacijos centrui Paryžiuje sutikau vadovauti todėl, kad jau 15 metų reklamuoju Lietuvą Prancūzijoje. Pamenu, 1995 metais kreipiausi į Lietuvos turizmo departamentą su prašymu Paryžiuje atidaryti kultūros ar informacijos centrą. Tuo metu dirbau ambasadoje ir jaučiau prancūzų susidomėjimą Lietuva.

Tuometis direktorius juokais paprašė luktelėti kokius 10 metų. Malonu, kad maždaug po tiek laiko sena svajonė išsipildė.

- Kur gyvenate?

- Paryžius negali pasigirti švariu oru, o sveikata - svarbiau už viską. Gimus antram sūnui, išvažiavome gyventi į 30 km nuo Paryžiaus nutolusį Senos ir Marnos departamentą. Vykdama į darbą mašina važiuoju iki priemiestinių traukinių stoties, paskui 40 minučių tenka važiuoti metro, todėl keliuosi labai anksti. Labiausiai bijau dažnų transporto darbuotojų streikų, kurie apverčia aukštyn kojomis visą dienotvarkę.

- Prancūzija - tarp lankomiausių lietuvių turistų kraštų. Ar lietuvius traukia tik Paryžius, ar ir kiti miestai?

- Mano manymu, lietuviai daugiausia keliauja į Paryžių, kur juos atveda tiesioginiai lėktuvų skrydžiai. Bet nemažai tautiečių, atvykusių autobusais, galima sutikti Prancūzijos pietinėje dalyje, Elzaso krašte, Bordo regione, Normandijoje ar Luaros pilių apylinkėse.

- Kokie stereotipai apie lietuvius sklando Paryžiuje? Kaip reaguoja prancūzai, sužinoję, kad Lietuvoje yra Europos geografinis centras?

- Man girdėti stereotipai apie lietuvius - darbštūs ir pareigingi. Kartais spauda ar televizija trumpai informuoja: lietuviai - pinigų padirbinėtojai, mašinų vagys, bet tai nesuformuoja stereotipo. O sužinoję, kad Europos geografinis centras yra Lietuvoje, dažniausiai nustemba ir patiki tik tada, kai pasakau, kad tai nustatė Prancūzijos geografijos institutas.

- Ar jau įleidote šaknis Paryžiuje? Ar jau pozavote Monmartro dailininkams?

- Ne, negaliu kalbėti apie savo šaknis Paryžiuje. Nes tai nėra mano gyvenimo tikslas. Žinau, kad anksčiau ar vėliau grįšiu gyventi į Lietuvą. Nemėgstu labiausiai turistų lankomų objektų. Kur kas maloniau laiką leidžiu Liuksemburgo sode ar Monso parke negu turistų sangrūdoje.

Kaip vilniečiai nesiveržia į Gedimino bokštą, taip ir paryžiečiai Eiffelį ir Triumfo arką palieka turistams. Monmartro dailininkams net nereikia pozuoti. Užtenka lėtu žingsniu pereiti per aikštę, ir jie užfiksuoja tavo bruožus popieriuje.

- Ar jaučiate, kad gyvenate Paryžiuje - pasaulio mados sostinėje?

- Pasaulio mados sostinė mano stiliui įtakos nedaro. Labai retai apsiperku garsių dizainerių parduotuvėse, bet visada malonu praeinant žvilgtelėti į naujas jų kolekcijas, sužinoti mados tendencijas.

- Dažniausiai dėvite lietuviškus drabužius. Kodėl?

- Prieš metus Prancūzijoje, Normandijos regione, surengtame tarptautiniame Lino festivalyje susipažinau su lietuve dizainere Aiste Anaite ir pamačiau jos sukurtus lininius drabužius. Likau sužavėta ir su didžiausiu malonumu dėviu tik juos. Su jais Paryžiuje jaučiuosi kitokia. Kitoniškumo efektą iškilmingoms progoms sustiprina įspūdingi gintariniai papuošalai, kuriuos kuria juvelyrai Algina ir Rolandas Žalimai. Jų darbai - dar viena dingstis pakviesti prancūzus atvykti į Lietuvą, nes nei Aistė, nei Žalimai neturi savo parduotuvių Paryžiuje. Labai dažnai jų darbais susižavėjusiems prancūzams užtenka duoti jų interneto svetainių koordinates arba galerijų adresus Vilniuje.

- Kaip gyvena tikros prancūzės? Kam jos skiria daugiausia dėmesio?

- Prancūzės, kaip ir visos europietės, rūpinasi namais, vaikais, savimi. Gal tik eilės tvarka šiek tiek kitokia nei lietuvių. Jos tikrai nemažai dėmesio ir laiko skiria sau. Manau, kad jų žavesio paslaptis slypi detalėse, kurių nepastebime iš pirmo žvilgsnio.

- Be ko neapsieitų tikra paryžietė?

- Niekada nesusimąsčiau apie tai. Gal be kvepalų?

Nedrįsiu tvirtinti, kad kiekvienai, bet tikrai daugumai ryte reikia puodelio kavos su tikru prancūzišku raguoliu, o pietums arba vakarienei - taurės raudonojo prancūziško vyno ir šviežio prancūziškojo batono su gabaliuku nuostabaus skonio sūrio. Prancūzai moka džiaugtis gyvenimu. Valgymas - svarbi jų gyvenimo dalis, o maisto gaminimas priskiriamas meno sričiai. Prancūzų virtuvė man irgi patinka, tiesa, ne viską valgau pasigardžiuodama.

- Gal pamėgote sūrį, vyną, austres ir varlių kojeles?

- Tradicinės prancūzų virtuvės patiekalai gaminami ilgai, o aš tam neturiu laiko - užleidžiu virtuvę tai išmanančiam vyrui. Pati gaminu tik greitus patiekalus, įvairias užkepėles su lašiša ar daržovėmis.

Sūrį pamėgau tik po penkerių gyvenimo Prancūzijoje metų. Raudonojo vyno iki šiol negeriu, austrių, sraigių ir varlių kojelių valgau tik per didžiąsias šventes be didelio pasigardžiavimo. Labiausiai mėgstu ančių kepenėles su baltuoju vynu, kuris gaminamas Elzaso krašte iš pirmos šalnos pakąstų vynuogių ir vadinamas „pavėluotu“.

- Ko gyvendama Prancūzijoje išmokote iš prancūzų?

- Gyvendama Prancūzijoje visada ieškojau ryšių su lietuviais, todėl negaliu pasigirti bendravimu su kitataučiais.

Turizmo tikslais keliavau po Prancūziją, įskaitant ir jai priklausančias salas Indijos vandenyne, Ispaniją, Italiją, Angliją, Portugaliją, Čekiją, Tailandą, Kubą, Egiptą. Dabar daugiau darbo reikalais važinėju po Prancūziją.

- Kokie dalykai žadina sentimentus? Lietuvių kalba, trispalvė, filmas ar sena fotografija?

- Sena nespalvota fotografija, nes studijų metais tėvukas buvo padovanojęs visą fotolaboratoriją. Mėgau fotografuoti, ryškinti juostas ir užsidariusi užtamsintame vonios kambaryje daryti nuotraukas.

- Kur jūsų magiška vieta, kurioje semiatės energijos?

- Pasaulyje daug magiškų vietų, bet mano mėgstamiausia - Šventosios pušynas, kur atrėmus nugarą į per dieną saulės šildytą pušies kamieną galiu klausytis Baltijos jūros bangų ošimo ir žiūrėti į smėlio kopas. Energijos semiuosi iš gamtos.

Kai pavargstu nuo darbo prie kompiuterio ir bendravimo su žmonėmis, stengiuosi nors trumpai padirbėti sode, pasėdėti po šlamančiais beržais.

- Kiek laiko skiriate sau - kūnui ir protui tobulinti?

- Galiu pasakyti tik tiek - nepakankamai. Nuo tos akimirkos, kai pradėjau dirbti Lietuvos turizmo informacijos centre, save pamiršau. Dar prieš metus, kai turėjau normalią darbo dieną, mėgau sportuoti, važinėti dviračiu, mokiausi ispanų ir italų kalbų, auginau orchidėjas, grojau pianinu, šokau Lotynų Amerikos šokius, šaudžiau iš lanko, su vaikais žaidžiau mini golfą ir stalo tenisą, mėgau rankdarbius. Dabar dirbu Lietuvos labui. Darbo laikas - nenormuotas. Kas nukenčia? Laisvalaikis! Jo paprasčiausiai nebeturiu! Bet žinau, kad pirmi metai visada sunkūs, tad esu tikra, kad greitai viskas stos į savo vėžes ir sugrįšiu į normalų gyvenimo ritmą.

Deja, turizmo parodos, už kurias esu atsakinga, vyksta savaitgaliais, o kai jos nevyksta, atsiranda kitokių darbų.

- Neseniai į Lietuvą atlydėjote dvi žinomas Prancūzijos moteris. Kas jus suvedė?

- Darbas. Gintarų kolekcininkė C.Coppinger kartu su žurnaliste F.Perier buvo bebaigiančios rašyti knygą apie gintarą, bet joms trūko informacijos apie gintarą Lietuvoje ir Kaliningrade. C.Coppinger susirado Lietuvos turizmo informacijos centrą Paryžiuje ir atėjo susitikti. Pamačiusi mano gintarinius papuošalus suprato, kad rasime bendrą kalbą.

- Kokie buvo jų įspūdžiai grįžus iš Lietuvos?

- Abi prancūzės liko sužavėtos Lietuva. Jos apsilankė Vilniuje, Palangoje, Neringoje. Nors orai buvo šalti ir lietingi, bet tai jų neišgąsdino. Grįžusios iš Lietuvos jos net nenorėjo lipti iš lėktuvo Paryžiuje - norėjo grįžti atgal. Jautė, kiek daug grožybių liko nepamatyta.