Gal lovoje snūduriuojantį sutuoktinį? Gal
neklaužadas vaikus? O gal net rūstųjį bosą? Šią dieną net iš
akiplėšiškiausio melo (tarkime, kad išeinate iš darbo) jis turėtų tik
smagiai pasijuokti. Juk juokas, linksmybės ir pokštai simboliškai
pagreitina pavasarį, lemia visų metų sėkmę.
Tatjana Rinkevičienė (49 m.), Rusų dramos teatro meno vadovė:
„Balandžio 1-ąją mane labai lengva apgauti. Žinau, kokia savaitės diena,
bet kokia mėnesio diena, dažnai neprisimenu... Todėl mėgstantys
papokštauti šią dieną mane užklumpa morališkai nepasiruošusią.
Taip būdavo vaikystėje, studentavimo laikais, taip ir dabar. Gimiau ir
augau Rusijoje, kur bet kokios šventės buvo švenčiamos labai linksmai,
taip pat ir balandžio 1-oji.
Atsimenu, kaip studijuodami su draugais rengdavome linksmas diskotekas,
parodijuodavome tų laikų estrados žvaigždes - Alą Pugačiovą, Sofiją
Rotaru, Josifą Kobzoną... Dabar jau galiu pasakyti, kad viso to
organizatorė buvau aš - studentų klubo prezidentė.
Kai dar gyvenome kartu, balandžio 1-ąją mane nuolat apgaudavo dukterys.
Bet tai buvo nekaltas vaikiškas melas, kurį visada lydėdavo juokas ir
linksmybės.
Dabar teatre Melagių dienos proga visada rengiame humoro vakarus,
vadinamuosius „kopūstnikus“, kuriuose vienas iš kito pasijuokiame. Bet
tokie pokštai manęs neskaudina. Paprastai jie nebūna įžeidžiantys,
pikti. Niekas tikrai nemeluoja, kad kažkas numirė ar panašiai. Viskas
vyksta plepalų lygiu.
Labiausiai tą dieną saugausi žurnalistinių ančių, todėl labai atidžiai
skaitau spaudą, žiūriu televizorių. Stengiuosi neužkibti, kaip nutiko
prieš kelerius metus, kai perskaičiau, kad Seimo narys Gintaras
Steponavičius ketina vesti rusę ir ją atsivežti į Lietuvą...
Manau, kad staigmenų, naujų įspūdžių verta ieškoti ne tik proginėmis
dienomis, bet ir kasdien - tada gyvenimas nebus nuobodus. Ką apskritai
galvoju apie melą? Manau, kad melo pasaulyje pernelyg daug. Gyvename
tarp veidmainystės ir apgaulės. Kaukių kur kas daugiau nei tikrumo.
Melas traukia melą, blogis - blogį, pinigai - pinigus, neapykanta
sukelia neapykantą.
Jeigu kas nors man pameluoja, pabando iš tiesų apgauti, pagalvoju, kad
tai ne mano, o to žmogaus problema. Tai jo nuodėmė - ne mano. Laimei,
niekada nebuvau apgaudinėjama ar taip smarkiai įžeista, kad negalėčiau
atleisti. Netgi kai skyriausi su vyru Gintaru, man nebuvo skaudu. Nes
jis manęs neapgaudinėjo, man nemelavo. Meilė baigėsi, ir jis išėjo.
Jeigu būtų pasidavęs visuomenės spaudimui - ką kiti pasakys, būtų
gyvenęs dėl vaikų, nemylėdamas - tada būčiau buvusi apgaudinėjama.
Manau, kad jis labai teisingai pasielgė - pasakė tiesą ir išėjo.
Gyventi mele? Argi tai gyvenimas?“
Erika Klimenko-Taja (25 m.), dainininkė:
„Balandžio 1-oji nuo vaikystės man - linksma, pokštų kupina diena.
Mokykloje visada buvau šios dienos paminėjimo iniciatorė.
Pamenu, kartą su klasės draugais prie klasės durų rankenos pririšome
vieną ilgos virvės galą, o prie kito virvės galo pririšome vandens pilną
kibirą. Ji užkėlėme ant spintos ir laukėme mokytojo.
Galite įsivaizduoti, kas dėjosi, kai mokytojas truktelėjo durų rankeną
ir įėjo į klasę? Visur buvo pilna vandens. Gavome papeikimus, mus
labai barė.
Esu jautrus žmogus, todėl mane labai skaudina meluojantys žmonės. Nė
karto iš paties artimiausio žmogaus nesu patyrusi jokios apgaulės ir
norėčiau tikėti, kad melo iš viso nėra.
Ar atleisčiau melagystes? Manau, kad taip. Niekuomet nelaikau pykčio
ir moku atleisti. Visi mes - žmonės ir kartais klystame. Dabar jau
manau, kad mylimam žmogui galėčiau atleisti daug ką, ne tik melą. Ar
pati dažnai meluoju? Vaikystėje - dažniau. (Juokiasi.) Geriau iki
galo visko nepasakyti nei meluoti“. Pokalbį su Taja žiūrėkite videonaujienose.
Rūta Sinkevičienė (40 m.), televizijos žurnalistė:
„Kai sūnus Rimas man pameluoja dėl, tarkime, neatliktų pareigų, blogų
pažymių, aš dažniausiai suprantu, kad tai - balandžio 1-osios pokštas.
Tada pati imu ieškoti patiklios aukos, kurią galėčiau žiauriai
apgauti. Ja dažniausiai tampa mano gyvenimo draugas Jurijus.
Kai dirbau „Panoramos“ žurnaliste, kiekvienais metais balandžio 1-osios
proga turėjome parengti po reportažą, kuris būtų melagingas, bet įtaigus
žiūrovui. Prisimenu, kaip vienais metais su kolega Zigmu Zaikinu
sukurpėme informaciją apie tai, kad viena firma sutartoje vietoje
pastatys autobusiuką ir tiesiai iš jo balandžio 1-ąją prekiaus
konfiskuotu alkoholiu. Paskelbėme, kad litras spirito bus parduodamas
po 5 litus. Kitą dieną su filmavimo grupe nuvykome filmuoti „prekybos
alkoholiu“. Per žmonių spūstį negalėjome priartėti prie autobusiuko.
Supratome, kad geresnio masalo privilioti tiek žmonių negalėjo būti.
Sužinojusi, kad yra apmulkinta, įniršusi minia mus galėjo sumušti. Kitą
dieną teko paskelbti tiesą.
Nemanau, kad žmonės, kurie meluoja, yra labai blogi. Kam reikalingas
melas? Tam, kad kažkas įvykdytų kerštą, suregztų intrigėlę, suplanuotų
amžiaus aferą. Visai kitoks yra melas, kai tėvai nori vaikus apsaugoti
nuo tiesos. Ji kartais gali būti daug kartesnė nei saldus melas“.