Vilniaus oro uoste R.Vyšniauską bičiuliai pasitiko pažįstamu ir dažniausiai tik skaudinusiu kreipiniu: „Sveikas, čempione!“ Sunkiaatletis šįsyk plačiai šypsojosi ir išdidžiai rodė į krūtinę besidaužančius tris medalius - aukso ir du sidabro.
„Amžinatilsį Vytautas Kernagis mėgdavo į mane kreiptis „čempione“. Kai taip sakydavo, pasidarydavo nemalonu - lyg avansu ką nors gaučiau. O dabar jau gera tai girdėti, jau nusipelniau tokio kreipinio, jau tvarka“, - įprastine greitakalbe, tarsi bijodamas ką nors pamiršti, bėrė sunkiaatletis.
Prieš porą savaičių iš Italijos parsivežti trys medaliai - auksas stūmimo rungtyje, sidabras rovimo ir sidabras dvikovėje - dabar tvarkingai suguldyti ant spintelės laikinuose R.Vyšniausko namuose Trakuose. Šalia ant kušetės mėtosi ąžuolų lapų vainikas, kurį ant kaklo „čempionui“ užkabino bičiuliai.
„Na, netapau čempionu. Tačiau turėjau juo būti“, - šiek tiek pagyrūniškai, bet nesimaivydamas pareiškia sunkiaatletis.
Jis tikrai tuo tiki, nes stūmimo rungtyje jautėsi ypač stiprus. Tačiau vienam teisėjui pasirodė, jog lietuvis nepagarbiai elgėsi su štanga, ir R.Vyšniauskui teko sugrįžti prie mažesnio svorio, nei tikėjosi įveikti, todėl dvikovėje liko antras.
Iš pradžių jis audringai liejo apmaudą, mintyse ir garsiai keikdamasis, plūsdamas „sukriošusį teisėją“, vėl jam tekusią neteisybę. Paskui nurimo, išsimiegojo, pasvarstė ir pratrūko džiaugsmu. Nuvažiavo į Kernavę padėkoti Dievui, Klaipėdoje nuėjo išpažinties, paūžė su draugais ir vėl kibo į darbą.
„Pastarieji dveji metai man buvo siaubingi. Taip blogai jaučiausi, kad nemoku apsakyti. Šitie medaliai viską pakeitė.
Dabar viskas bus gerai. Tikrai bus“, - labai drąsiai ir užtikrintai kalbėjo R.Vyšniauskas.
***
Laikinuose sunkiaatlečio namuose Trakuose ant palangės guli tvarkingai prirašytas sąsiuvinis kietais viršeliais.
Lapai išmarginti raudonu, žaliu ir mėlynu šratinukais. Ten surašyta viskas, ką R.Vyšniauskas veikė pastarąjį pusmetį.
„Kas vakarą, kad ir koks pavargęs būčiau, rašau dienoraštį.
Ką valgiau, kokį krūvį turėjau, kaip jaučiausi, kiek alaus išgėriau, kokias merginas pakabinau. Viską!“ - sklaidydamas dienoraščio lapus ir skaitydamas pačiam juokingiausius įrašus aiškino Vyšniukas.
Taip jį šaukia ne tik draugai, bet ir daugelis gerbėjų.
„Laikinaisiais namais“ R.Vyšniauskas vadina Trakų nacionalinį sporto ir sveikatingumo centrą, buvusią „Dinamo“ irklavimo bazę, kurioje sunkiaatletis per metus praleidžia septynis mėnesius.
Miniatiūrinio buto langai žvelgia į Trakų pilį. Viename kambaryje sunkiaatletis miega, žiūri filmus ir skaito. Kitame išrikiuoti apdovanojimai, maisto papildai, numestas dar nenuvytęs ąžuolų lapų vainikas.
Prieangyje kabo išskalbtas varžybų triko, o Vyšniukas pasimėgaudamas vardija rėmėjus: „Mėgstamiausias mano baras Klaipėdoje „Skandalas“, advokatas Laimonas Pivoras, „Spaudos klubas“. Su „Spaudos klubu“ garbingai atsisveikinome per „Eurosport“ kanalą“.
Per Lietuvos televiziją rodyta laida „Spaudos klubas“ išnyko iš eterio, kai jos vedėjas Audrius Siaurusevičius tapo LRT generaliniu direktoriumi. Geras R.Vyšniausko bičiulis A.Siaurusevičius įkūrė ir bendrovę „Spaudos klubas“, kuri remia sunkiaatletį.
„L.Pivoras - didžiausias pasaulyje sunkiosios atletikos fanatikas. Su Laimiu išradinėjame mitybos dalykus, svarstome, kaip vartoti papildus. Jis yra teoretikas, o aš viską išbandau pats.
Dabar mano gyvenime viskas susibalansavo: tėvas mane treniruoja ir prižiūri techniką, masažuotojas Egidijus Tutkus dirba su kūnu, o apie mitybą kalbuosi su Laimiu“, - sakė R.Vyšniauskas.
***
Jo bute Trakuose viena spintelė tiesiog prigrūsta maisto papildų dėžučių ir baltymų kokteilių buteliukų. Bet sportininkas ne vien tuo gyvas.
„Niekur neragavau tokios guliašo sriubos. Liežuvį galima praryti. Ir apskritai maistas čia nerealus, nors aš retai galiu sau tai leisti - vis laikausi dietos“, - vengrų restorane šalia Trakų taršydamas desertą - lietinius su šokolado ir aguonų įdaru, mirkstančius karameliniame padaže ir dar pagardintus džiovintomis slyvomis, braškėmis ir grietinėle, aiškino sunkiaatletis.
Jis nebespraudžia savęs į tokius rėmus kaip anksčiau, kai mėnesių mėnesius neišlįsdavo iš sporto salės, maitindavosi griežtai pagal sąrašą ir neleisdavo sau nė gurkšnio alaus.
Kai pradėdavo važiuoti stogas, nutrūkdavo nuo grandinės ir tuomet atsipalaiduodavo: naktinėdavo, persivalgydavo ir prisigerdavo.
Taip linksmindavosi dieną, daugiausia - dvi.
O tuomet su nauju įniršiu, nekęsdamas savęs dėl akimirksnio silpnumo, vėl kibdavo į darbą.
Iki kito karto.
„Nuo mažens esu linkęs į kraštutinumus. Dirbu mėnesį, du, tris. Kenčiu. Paskui kaip duodi - dvi dienas „šakės“, - pasakojo sunkiaatletis, prieš 2000-ųjų Sidnėjaus olimpines žaidynes dvejus metus gyvenęs sporto salėje.
Gyvenęs - tiesiogine žodžio prasme: salėje jis mankštinosi, nakvojo, gaminosi valgį, o išlįsdavo tiktai apsipirkti ir po prekybos centrą vaikščiojo lyg po muziejų.
Kraštutinumų Vyšniukas ėmė vengti po ilgų savianalizės seansų vaikštinėjant pajūriu, miškais ar kalbantis su Dievu.
„Visada buvau religingas, nuolat užeinu į bažnyčią.
Pas amžinatilsį Tėvą Stanislovą į Dotnuvą nuvažiuodavau, kartais į Šiluvą užsuku, paskui - į Kryžių kalną kryželio pastatyti. Ten palikau jau gal kokius aštuonis.
Kai blogai jaučiuosi, mėgstu pabūti su savo mintimis ir viską apsvarstyti“, - išraiškingai, lyg skaitydamas ištrauką iš kokio romano savo mintis dėstė R.Vyšniauskas.
Sunkiaatlečio „nutrūkimai“ baigėsi tądien, kai jis pagaliau suprato, kad nebegali toliau taip gyventi.
Kad nebegali nuolat kankintis ir jaustis nelaimingas: „Mano toks charakteris - arba taip, arba taip. Visi žmonės gyvena normalų gyvenimą, o man - kažkokios kančios.
Ateini į vakarėlį, sėdi susiraukęs, nes reikia treniruotis. Nuo tų treniruočių net bloga. Visąlaik laikaisi dietos. Kai reikia mesti svorį, dieta ypač griežta.
Keli štangą, o akyse viskas sukasi. Būtų lengviau, jeigu žinotum, kad po treniruotės nueisi į restoraną ir skaniai pavalgysi. Bet - špygą tau.
Ir taip be galo, kol nutrūksti. Tai daug blogiau nei nuolat atleistos vadžios“.
Dabar jis nors kasdien išlenkia bokalą alaus, skaniau pavalgo, aplanko naktinį kino seansą.
„Rytą treniruotė? Tai kas - per pietus pamiegosiu, - juokėsi Vyšniukas. - Norisi alučio - išgeriu bokaliuką. Atsipalaiduoju, skaniai pavalgau ir einu miegoti.
Į draugo gimtadienį nuėjau, įkaliau truputį ir - miegoti. Super. Visiškai nebeįsitempiu.
Jei anksčiau kas nors būtų pasakęs, kad taip sugebėsiu, būčiau rėkęs: nesąmonė! Pagaliau pradėjau normaliai gyventi“.
Naujas taisykles jis susidėliojo beveik Europos čempionato išvakarėse. Tuomet viskas susistygavo ne tik sunkiaatlečio galvoje, bet ir santykiuose su jį treniruojančiu tėvu Broniumi Vyšniausku, su masažuotoju E.Tutkumi, kuris iki tol ne visada pritardavo Vyšniuko elgesiui.
„Prieš šitą Europos čempionatą viskas taip susidėjo į bėgius, taip viskas gerai, kad nemoku apsakyti. Viskas - treniruotės, sportinė forma, mintys. Bet čia tik tarpinė stotelė. Geriausiai būsiu pasiruošęs olimpiadai“, - nužvelgdamas marškinėlius su Pekino žaidynių simbolika, kuriuos jam iš Kinijos parvežė buvusios draugės motina, aiškino R.Vyšniauskas.
***
Jis yra linksmas žmogus ir mėgsta linksmintis. „Bet tiktai tada, kai man gerai, - patikslina Vyšniukas. - Kai blogai, aš tikrai nesilinksminu“.
Pastaruosius porą metų jam buvo labai blogai. Taip blogai, kad slėpdavosi net nuo draugų, nuolatos keitė mobiliojo telefono numerius, nes nebenorėjo su niekuo bendrauti.
Užsidarydavo su knyga arba tiesiog vaikštinėdavo vienas gamtoje.
Kartais atsisėsdavo į savo sidabrinį „Mercedes“ ir lėtai važinėdavo gatvėmis. Šiaip. Be jokio tikslo.
„Nesisekė viskas. Meilė. Sportas. Prasidėjo traumos. Nuskrendu į varžybas idealios formos ir staiga apsinuodiju.
Čia visi kala: artistas, šoumenas, lalaila. Toks spaudimas, kad nemoku papasakoti.
Atrodo, jau atsigavau, jaučiuosi geriau, nuvažiuoju į Europos čempionatą Lenkijoje - nuospaudos įtrūko, štangos negaliu normaliai paimti. Kad ir prie ko prisiliesčiau, viskas blogai. Ir taip dvejus metus“, - sunkų laikotarpį prisiminė R.Vyšniauskas.
Iki šiemečio Europos čempionato pastarąjį sykį jis 2006-aisiais džiaugėsi apdovanojimu - Lenkijoje vykusių žemyno pirmenybių dvikovės bronzos medaliu.
Tačiau tas trofėjus buvo kažkoks netikras, nes R.Vyšniauskas čempionate po dvikovės varžybų nekopė ant garbės pakylos. Lenkiją jis paliko būdamas penktoje vietoje.
Tik vėliau, dėl dopingo vartojimo diskvalifikavus du varžovus, Vyšniukas pakilo dviem pozicijomis, o medalis jam atkeliavo paštu.
Po nesąžiningų varžovų diskvalifikavimo pakilo ir R.Vyšniausko „mažojo“ medalio už stūmimo rungtį vertė - iš bronzos į sidabrą.
Tačiau tų pačių metų pasaulio čempionate Dominikoje lietuvis nestartavo, nes apsinuodijo maistu ir varžybas praleido lovoje.
Pernai planetos čempionate Tailande R.Vyšniauskas užėmė šeštąją vietą, o Europos pirmenybes dėl traumų turėjo praleisti.
„Man reikėjo pergalių. Sportininkas be pergalių - kaip rašytojas, neparašęs nė vienos knygos. Arba kaip ąsotis be alaus“, - svarstė sunkiaatletis, mėgstantis vienu metu skaityti dvi knygas: filosofinę ir grožinę literatūrą.
Šiuo metu jis įnikęs į Guy de Maupassant’o „Pjerą ir Žaną“.
***
Nuo vaikystės tėvas mokė Ramūną kabintis į gyvenimą. Tada, kai dar dvejų neturintis berniukas įmestas į baseiną mažytėmis rankytėmis maskatavo ir yrėsi pirmyn, B.Vyšniauskas pasakė: „Bus vyras“. Ramūno motina tuo metu kone alpo, stebėdama, kaip sūnus kabarojasi didžiuliame baseine.
Būdamas keturiolikos Ramūnas nubėgo pirmąjį savo gyvenimo maratoną - 42 km 195 m. Bėgo springdamas ašaromis ir keikdamas tėvą.
Vyšniukas žinojo kiekvieną pajūrio pušynų takelį, kiekvieną kauburėlį, nulūžusią pušį.
Dar dabar tomis vietomis važinėdamas dviračiu prisimena, kaip bėgiodamas krosus mintyse pasižadėjo užaugęs atkeršyti tėvui. O tėvas nuolat kartojo, kad užaugęs sūnus jam padėkos. Padėkojo.
***
Modamas į Galvės ežerą, ant kurio kranto stovi laikinaisiais namais tapusi buvusi irklavimo bazė, Vyšniukas pasigyrė: „Čia, ant to lieptelio, lydeką ištraukiau. Nedidelę, kilogramo su trupučiu, bet vis tiek smagu. Žinau visus ežerus aplinkui. Ten Totoriškių, o toliau - Skaisčio. Lydekų gaudyti varau prie Tiškevičiaus rūmų. Bet žuvis dažniausiai paleidžiu. Gaila man jų“.
Trakuose jis žino kiekvieną aklagatvį, kiekvieną salą, geriausias maudynių vietas. Rytais, kai miestas tik bunda, R.Vyšniauskas bėga krosą.
Pajudėjęs vasarą įšoka į ežerą, tuomet pasiduoda įprastam dienos ritmui, kuris nesikeičia jau keliolika metų: lengvi pusryčiai, maisto papildai, miegas, rytinė treniruotė, vėl maisto papildai, masažas, pietūs, miegas, treniruotė, masažas, vakarienė.
„Kartą per mėnesį nueini į kokį vakarėlį ir visi jau ūžia: žmonėms atrodo, kad tu tik linksminiesi ir su mergom fotografuojiesi. Tegul pabando jie pagyventi čia bent tris dienas, gyvenime žodžio nebesakytų“, - teigė sunkiaatletis.
„Žmonės nemato to juodo darbo, kurį atlieka Ramūnas“, - į draugo pusę stojo LRT vadovas A.Siaurusevičius, kuris yra ir Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos prezidentas.
***
Atradęs pergalių kelią R.Vyšniauskas išsprendė ir širdies rūpesčius. Dabar jo širdis rami. Dabar, kaip anksčiau, jis nebešaukia visai Lietuvai, kad myli, nes su drauge Egle Jokužyte išsiskyrė.
Bičiuliškai, be pykčių: „Ir šiandien kalbėjomės. Jai gerai sekasi ir man gerai.
Mes tiesiog negalėjome būti kartu, nes abu esame lyderiai. Pasielgėme garbingai ir išsiskyrėme.
Kam be reikalo kankintis ir prieiti iki ribos, kai pradedi vienas kito nekęsti?“
Dabar jam meilės nereikia. Jis turi gerų draugų. Ne tik tarp pramogų pasaulio atstovų: „Su Virgiu (disko metiku V.Alekna. - Red.) vis pasiskambiname.
Prieš varžybas jis padrąsina: „Pats žinai - nesulaužyk tos štangos“.
Su Andriucha (penkiakovininku Andrejumi Zadneprovskiu. - Red.) labai gerai sutariu. Jis - irgi mano priešingybė, kaip Virgis.
Skambinu: „Andriucha, kur tu?“ O jis: „Truputį išvažiavau“. Aš: „Kur išvažiavai?!“ Jis: „Į pasaulio čempionatą“. Taip ir stoviu išsižiojęs.
Kai aš važiuoju į pasaulio čempionatą, visi žino jau prieš du mėnesius. O Andriucha tyliai, ramiai“.
Vyšniukas irgi norėtų toks būti. Bet žino - niekada nebus: „Nors ir nereikia. Svarbiausia, kad išmokau su savimi susitvarkyti. Pamatysite, Pekine viskas bus gerai“.