Asta Krikščiūnaitė: „Liūdina dvasinė prostitucija“

Solistės interpretacijos iš karto patraukė klausytojų ir kritikų dėmesį. Už Monikos vaidmenį 1989 m. jai paskirta Lietuvos teatro sąjungos premija. Tais pačiais metais ji tapo jaunųjų atlikėjų konkurso Moldovoje I premijos laureate, o 1992 m. — tarptautinio Luciano Pavarotti konkurso Filadelfijoje (JAV) diplomante. 1991—1994 m. solistė stažavosi Niujorke (JAV). 2004 m. apdovanota „Baltosios žvaigždės“ ordinu už nuopelnus Estijos kultūrai, 2005 m. tapo Lietuvos muzikų sąjungos Auksinio disko laureate.

A.Krikščiūnaitė dažnai kviečiama dainuoti Estijos nacionalinėje operoje. Dainininkės repertuare vienodai svarbūs tiek operos, tiek oratorijos, kantatos ar dainos žanrai. Lietuvos kompozitoriai yra parašę specialiai A.Krikščiūnaitei skirtų kūrinių. Ji koncertuoja su įvairiais simfoniniais ir kameriniais orkestrais Lietuvoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV. Šiuo metu A.Krikščiūnaitė kūrybinę patirtį perduoda studentėms — Muzikos ir teatro akademijoje dėsto solinį dainavimą“.

— Mano kelias labai spalvingas. Išbandžiau daug muzikos žanrų. Esu laiminga, nes turėjau galimybių atlikti daug oratorijų, kantatų, klasikinių dainų. Įdomu pažinti kuo daugiau skirtingos muzikos, o jos pasaulyje sukurta daug — gražios, įvairios ir įdomios. Klodai neišsemiami, kad tik sveikatos užtektų visiems tiems kūriniams išdainuoti. Džiaugiuosi kiekvienam koncertui galėdama pateikti vis ką nors nauja.

— Aš — pasvalietė. Ten baigiau vidurinę mokyklą. Mama — muzikos mokytoja, muzikinių renginių organizatorė. Tėvas grojo gitara. Šeimos albume dar yra nuotraukų — mamytė groja akordeonu, tėvelis — gitara. Mamos balsas neprastai gražus ir labai stiprus. Ji kadaise padarė didelę klaidą, kad nepasuko dainininkės keliu.

1980 metais mirė tėvas. Likome trise — aš, sesuo Gitana ir mama. Kad užtektų pinigų pragyvenimui ir mūsų išsimokslinimui, mama prie mokytojos algos prisidurdavo dainuodama įvairiuose renginiuose. Taigi dabar galiu drąsiai teigti: mamos dainavimo talentas padėjo manajam suvešėti.

— Aplinkybių sutapimas. Prieš daug metų važiavome su maestro Donato Katkaus orkestru koncertuoti į Estiją. Ten mane išgirdo dainuojant, pakvietė.

Taip atsidūriau Estijos filharmonijoje. Paskui — Estijos operos teatras, kitokia koncertinė veikla. Gal tai — akibrokštas Lietuvos valstybei. Neslėpsiu, šiek tiek skaudu, kad tų įvertinimų nesulaukiau savo šalyje, bet juk žinote, kas šiems dalykams turi įtakos: nežinia kas ir nežinia kodėl.

Nenoriu gilintis, pasakysiu tik tiek, kad ordiną gavau už nuopelnus Estijos kultūrai.

— Suprantama.

— Operos teatre svarbiausias ir pagrindinis tavo kūrybos vertintojas — choras. Ten dainuoja žmonės, kažkada dėję nemažai pastangų tapti solistais ir kurių kūrybinis kelias susiklostė priešingai. Jeigu choras tave priima, viskas gerai: esi laukiamas ir gerbiamas tame teatre.

— Estijos publika paliko geriausią įspūdį ir šilčiausius prisiminimus. Tą patį patyriau bendraudama ir su kolegomis teatre. Po kiekvieno pasirodymo gaudavau gėlių ne tik iš gerbėjų, bet ir iš kiekvieno choro artisto. Sakyčiau, bendravimas ir kūrybiniai santykiai kupini atjautos ir šilumos.

Pamenu, repetavome Giuseppe Verdi operą „Ernani“. Tuo metu mano mama Lietuvoje labai sunkiai sirgo. Teatro direktorius, pastebėjęs, kaip aš užkulisiuose nerandu sau vietos, nupirko bilietą ir leido ją aplankyti. Ir visa tai — repeticijų metu, kai iki premjeros buvo likę nedaug laiko.

Net ir dabar negaliu apie tai ramiai kalbėti. Jaudinantis ir labai paprastas žmogiškas faktorius — užjausti ir suprasti kitą, pakliuvusį į bėdą.

— Ačiū Dievui, tik porą mėnesių yra tekę sėdėti be darbo. Negaliu pasakyti, kad buvo lengva. Tokiais momentais būna baugu ir neramu. Šiandien esu peržengusi tą ribą ir moku pasisiūlyti. Deja, klasikinės muzikos vadybininkų trūksta.

— Čia ir yra tikroji muzikos vadyba. Televizija yra viskas. Ir aš, ir mano kolegos daug ir intensyviai dirbame, tačiau tik mūsų kūryba nelabai kas domisi, nes mes taip dažnai nesirodome televizoriaus ekranuose, nemirguliuojame spaudoje.

Pamenu, po skyrybų vienas žurnalas panoro apie mane parašyti. Tik, deja, ne apie mano kūrybą, o apie mano iširusią santuoką.

Na, jeigu dainuočiau teatre „La Scala“, tai gal ir atsirastų žinutė apie tai.

— Televizija, spauda klasikine muzika ir operos teatru domisi labiau. Tikrai daugiau rašoma ir rodoma.

— Nenoriu lyginti, bet kad ten kultūrai skiriama daugiau dėmesio, — akivaizdu. Vien ko verta Estijos operos teatro renovacija, kuriai iš valstybės biudžeto išleistos milijoninės lėšos.

— Džiugu, kad žmonės grįžta į koncertų sales. Žinau, kad į operą šiais laikais sunku gauti bilietų, vadinasi, klasikinės muzikos situacija gerėja. Atsiranda naujų erdvių, kažkas kažką rengia, organizuoja. Žodžiu, vyksta muzikinis judėjimas.

— Labai mėgstu Lietuvos nacionalinės filharmonijos salę. Ten puiki akustika. Estijoje yra dvi naujos salės, kuriose garsas irgi skamba gražiai. Viena salė — Pernu mieste, kita — Tartu.

— Dainininkas Lietuvoje neturi didelės galimybės užsidirbti. Tai pavyksta nebent išvykus į užsienį. Esu laisvai samdoma dainininkė, o rinka perpildyta. Nors negaliu skųstis, Dievas man padeda. Jau vien tuo, kad apdovanojo talentu. Bet kad tas talentas atsiskleistų ir ateitų pripažinimas, kuris yra lyg gyvastis būtinas kūrybingai asmenybei — reikia sąlygų.

Turiu įdirbį, turiu vardą, o visa kita lemia pažintys. Garsas šiame žanre apie mane sklinda, esu žinoma.

Kartais atrodo, kad mano kartos dainininkai — tarsi paskutiniai mohikanai, kurie laikosi gero auklėjimo tono. Suprask, mus turi pastebėti, o ne mes turime nuolat pranešti apie save.

— Tikrai ne viską dainuoju. Yra kūrinių, kurių nesiimu. Yra renginių, kurių atsisakau. Kiekvienas žmogus turi savo galimybes, todėl kai matau, kad tai — ne mano kūrinys ir kad neįmanoma pasiekti geriausio, — atsisakau. Pavojingai elgiuosi, nes kitą kartą jau gali nebekviesti.

Tačiau šiuo atveju kitaip elgtis negaliu: balsas — mano turtas, mano pinigai. Aš juo turiu rūpintis, nes tos dvi mažos balso stygelės savimi nepasirūpins. Daug miegu, beveik nevartoju jokių alkoholinių gėrimų, vengiu prirūkytų patalpų, negaliu lankytis triukšminguose roko koncertuose. Stiprūs šios muzikos garsai dirgina mano balso stygas.

— Šios kažkada išsakytos mintys jau nebegalioja. Buvęs mano draugas sėkmingai daro karjerą Italijoje ir ten gyvena. Mūsų keliai seniai išsiskyrė.

— Kartais gyvenimas susiklosto taip, kaip susiklosto. Buvimas drauge su kuo tik tam, kad būtum, manau, nėra prasmingas.

— Dabar, kai tos praktikos yra nemažai... (Juokiasi.) Turbūt tas vyras turi būti stiprus ir tinkantis Ožiaragiui (A.Krikščiūnaitės horoskopo ženklas. — Red.) į porą.

Jeigu atvirai, vedybinė patirtis buvo nelabai maloni. Pradžia, kaip ir visos, buvo romantiška ir graži, o pabaiga — šiaip sau (Juokiasi.)

Po tokių patirčių tampi atsargesnė, atsargiau vertini sutiktus vyrus. Jeigu rimtai, ta patirtis pristabdo tuos polėkius ir svaigulius. Nemėgstu viešai po kaulelį narstyti savo gyvenimo. Pasakysiu tik tiek: meilė būtina! Kaip be jos gyventi?

— Būna, būna.

— Nemėgstu pasipūtusių, arogantiškų ir neadekvačiai save vertinančių žmonių. Didžiulė šlovė ir garbė — nemenka našta, kurią ne visi vienodai pakelia. Kai jauni žmonės gauna dozę dėmesio, jie tiesiog pameta galvą ir kartais su kitais elgiasi tiesiog nepadoriai.

— Dvasinė prostitucija.

— Norisi daug dainuoti. Tą muziką, tuos kūrinius, kurie labiausiai patinka. Kad dažniau pastebėtų, kai esi geriausios kūrybinės formos. Kai esi sukaupęs nemažą profesinę patirtį ir nori ją pademonstruoti gerbėjams. Noriu, kad sektųsi kūrybinė karjera mano studentėms, tarp kurių jau yra respublikinio ir tarptautinio konkursų laureačių.