Gyvenimas tarp miesto ir kaimo (video)

Buvusios baltarankės, asfalto vaikai jau ne vienerius metus gyvena tarp miesto ir kaimo — savaitgaliais lekia į savo sodybas ir visa galva pasineria į ūkio darbus. Tupinėdamos apie savo rankomis pasodintus augalus, liesdamos juos, ravėdamos atsigauna nuo kasdienio bėgimo, susitikimų, skubėjimo. „Vėdiname galvas“, — šypsosi naują hobį atradusi viena mūsų pašnekovių.

Pokalbį su ja žiūrėkite videonaujienose.

„Labai noriu nulėkti į savo sodybą, tik laiko vis trūksta. Spaudžia „Dainų dešimtukas“, artėja jo finalas, tad norisi scenos darbus gerai atlikti, o tada nerti į ūkio darbus. Kažkada ši veikla man atrodė toks svetimas dalykas! Nesuprasdavau žmonių, kurie žemę kapstė. Niekada neturėjau kaimo, mama ir tėtis — miestiečiai, tad ūkio darbai manęs niekada netraukė.

Pernai Molėtų rajone įsigijau sodybą ir kai kurie darbai tapo privalomi. Pasodinti gėlių, nušienauti 2,5 ha žemės plotą, pasirūpinti senu sodu. Sodybą pardavę žmonės labai prašė prižiūrėti augalus, kurie jiems labai brangūs. Pažadėjau — tenka tesėti. Apskritai žemdirbystei reikia turėti ugnelę. Aš jos niekada neturėjau. Bet jaučiu, kaip ji žiebiasi. (Juokiasi.) Prieš dešimtmetį nebūčiau net pagalvojusi, kad taip atsitiks.

Pirmus mėnesius sodyboje jaučiausi kaip negyvenamoje saloje — kaimynai toli, nė vieno gyvo padaro, tik gandrai gandralizdyje stoviniuoja. Buvau gerokai sutrikusi. Bet dabar mėgaujuosi tyla ir planuoju naujus darbus. Šalia gyvenamojo namo stovi klėtis, ūkinis pastatas, bulvių rūsys, kurį tikrai kam nors panaudosiu. Gal auginsiu šikšnosparnius? (Juokiasi.) Baimės jie man nekelia. Apskritai šikšnosparniai ir pelės — mano draugai. Juos pamačiusi prisimenu P.Čaikovskio spektaklį „Spragtukas“. Stirnos, šernai, kiškiai, kurie užsuka į sodybą, irgi asocijuojasi su spektaklių personažais...

Šeimininkauju tik antrą sezoną, bet jau pavyko pirtelę pasistatyti, namą paremontuoti, pertvarkyti jo erdvę. Šią vasarą noriu perdengti stogą, kai ką padažyti. Bet kardinaliai nieko nekeisiu. Norisi kuo daugiau autentiškumo, užtat baldų iš miesto netempsiu. Kokia sodyba su minkštais baldais?

Kieme iškasti du tvenkiniai, už kilometro — ežeras, tad vasarą suvažiavusių draugų, giminaičių laukia smagios maudynės. O man smagu, kad po maudynių nereikia grįžti į miestą, galiu pareiti į savo trobą, pasėdėti po obelimi. Sodybos teritorija apsodinta eglėmis, todėl atvažiuojantieji ją mato iš tolo. Čia jau šventėme Kalėdas, Velykas. Esu atviras žmogus ir visiems atvirai pasakau, kada noriu juos matyti, kada ne. Sodybą pirkau ne pokyliams, o poilsiui gamtoje“.

„Aplinką prie namų pradėjome tvarkyti prieš kelias savaites. Patrešėme visus augalus. Lapuočių kamienai iš tolo baltuoja — skiepytą alyvą, gudobeles, putiną nubalinome, kad kenkėjai nepultų.

Jau pasodinau ir gėlių — labai per žiemą spalvų pasiilgome. Tikiuosi, šalnų nebebus, o jei pašaltų, gelbėsimės agroplėvele. Dabar kiemas pražydęs įvairiausiomis spalvomis. Per kelerius metus spėjau atsirinkti, kurios gėlės tinka. Palanges ir įėjimą į namus papuošiau pelargonijomis. Raudonos, violetinės, baltos ar margutės — jos išties atrodo įspūdingai. Sodindama į vazonus ir lovelius gėles derinau, todėl jos sudaro puikią kompoziciją. Viename gėlyne oranžines ir geltonas galvas kelia „serenčiukai“. Vienas gėlynas dar liko tuščias, mat neradau mažųjų begonijų — „ledinukių“. Jos būna tamsiais, beveik juodais lapais ir raudonais žiedeliais. Žalios žolės fone tiesiog traukia akį.

Jokių apželdintojų niekada nekviečiame. 15 arų žemės sklypelyje tupinėjame visa šeima — taip, kaip mokame ir norime. Dekoratyvinius augalus visada apeina vyras Kęstutis. Jam labai sekasi tai daryti, jis turi lengvą ranką. Man lieka gėlės. Ne tik mes — ir kaimynai labai gražiai tvarkosi. Ir augalus prižiūri, ir veją nuolat pjauna.

Gal kam nors sodo darbai atrodo varginantys. Mums — ne. Atvirkščiai, išėjęs į žaliuojantį kiemą greitai atsigauni nuo kasdienės rutinos — kompiuterių, susitikimų, skubėjimo. „Vėdiname galvą“, — taip sakome tupinėdami apie savo augalus. Jų turime apie du šimtus, neskaitant gėlių. Jeigu kažkas pasistatė namą ar nusipirko sodybą ir baiminasi, kad nemokės ar nesugebės prižiūrėti augalų, — galiu nuraminti. Esu visiškas miesto vaikas ir mano pažintis su medžiais, krūmais bei gėlėmis buvo tikrai vėlyva. Bet atsiverti knygą, pasiskaitai internete, pasiklausinėji patyrusių sodininkų — ir pirmyn! Svarbiausia mylėti augalą ir juo rūpintis. Kaip Lapiukui sakė Mažasis Princas: „Tu mane prisijaukinai, turi manimi rūpintis“.

„Orams atšilus stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti šeimos sodyboje prie Dubingių. Po žiemos darbų — susitikimų, renginių, pristatymų — kiekvienas kūno centimetras reikalauja gamtos. Kaip jos per žiemą pasiilgau!

Žinoma, viskam reikia nuolatinės priežiūros. Bet turime pagalbininkų šeimą, kuri labai padeda pasodinti gėles, apkarpyti krūmus, nupjauti žolę, nuravėti daržą, kuriame auginame mėgstamiausias daržoves. O kur dar sodas! Su vyru Rimvydu esame pasodinę du klevus, dešimtis obelaičių, vyšnaičių, slyvaičių... Kai kurie jau veda vaisius, kiti tik ruošiasi. Mūsų sodyboje labai daug gėlių. Daugumą jų sodinu pati. Ir šiemet, vos atšilo, skubėjau apžiūrėti tulpių ir narcizų kolekcijos, ruošiuosi pasodinti vasarinių gėlių.

Šimtametę sodybą mano giminaičių vardu įsigijome dar sovietmečiu, kai nuosavybė buvo varžoma. Gyvendami Amerikoje vis pasvajodavome, kad vasaras leisime Lietuvoje, ir tai išsipildė. Čia šeimininkaujame jau aštuonerius metus ir jaučiamės laimingi. Kaimynai toli, niekas netrukdo. Atvažiavę ilsimės, džiaugiamės ramybe. Daugelį metų gyvenau JAV, todėl mūsų sodyba šiek tiek lietuviška, šiek tiek amerikoniška. Man patinka natūralumas, užtat sodybą papuošiau vežimo ratais, senais namų ūkio rakandais. Namo viduje labai daug lino — užuolaidos, užtiesalai. Baldus atsigabenome iš Amerikos. Kad būtų patogu ilsėtis. Pasistatėme pirtelę, iškasėme antrą kūdrą. Į vieną prileidome amūrų, kurie visas žoles taip išvalgė, kad vanduo pasidarė skaidrus kaip ežere. Dabar labai malonu maudytis. Visiems nuolat sakau: „Žinote, kur esame, prašome bet kada atvažiuoti“. Todėl nuolat sulaukiame svečių. Paprastai vasarą čia gyvename kartu su vyru. Savaitgaliais atvažiuoja jo sūnūs su vaikais, mūsų draugai. Vasarą būtinai surengiame išleistuves iš Lietuvos išvykstantiems užsienio diplomatams, su kuriais spėjame susidraugauti.

Darbai sodyboje jau vyksta visu tempu. Ruošiamės kai ką perdažyti, kai kur vinį įkalti, kai ką paremontuoti. Tai vis — vyro darbas. Jis turi labai geras rankas, jam sekasi meistrauti. Bet būna: verandoje pasistato kompiuterį, ir tada šauk jį nešaukusi...“

Kalbino Snieguolė Dovidavičienė