Balandžio 17-osios popietę 81 metų moteris, išėjusi į prekybos centrą nupirkti maisto produktų pietums, į namus nebegrįžo.
Policijos pareigūnai tą tragišką balandžio 17-ąją tik prieš vidurnaktį L.I. Savickienės artimiesiems pranešė apie jos žūtį.
Energija tryškusios moters žūtis - tarytum perkūnas iš giedro dangaus namiškiams.
Balandžio 17-ąją L.I.Savickienė ruošėsi ne tik į parduotuvę, bet ir į sodą. Ji ketino duoti nurodymus namo stogą sode dengiantiems meistrams.
Tačiau išvyka į prekybos centrą buvo lemtinga.
Garsus dailininkas 88 metų A.Savickas popiet nesulaukęs namo sugrįžtančios žmonos Lizos Irenos nujautė, kad ją galėjo ištikti mirtis.
Tapytojas vis žvilgčiojo į laikrodį. Prieš išeidama į parduotuvę žmona jam buvo sakiusi, kad pietus paruoš šešioliktą valandą.
L.I.Savickienė tądien susiruošė kiek vėliau jam paruošti valgį nei įprastai. Sutuoktinis jos visuomet kantriai laukdavo ir neprieštaraudavo dėl pietų laiko.
Sunkiai vaikštantį A.Savicką lyg mažą vaiką globojo ir juo rūpinosi mylima žmona. Pastaruosius dešimt metų dailininkas beveik neišeidavo iš namų.
Balandžio 17-osios popietę A.Savickas savo kambaryje tapė. Tuo metu jo žmoną ištiko tragedija.
Išlipusi iš troleibuso Savanorių prospekte vilnietė L.I.Savickienė šaligatviu ėjo prekybos centro link.
Moteris nespėjo įeiti į parduotuvę - apie 13 val. 51 min. išsukdamas iš stovėjimo aikštelės į gatvę ją pervažiavo mikroautobusas.
Buvo iškviesti ugniagesiai, nes moteris pakliuvo ir įstrigo tarp automobilio priekinių ratų ir dugno. Gelbėtojai specialia įranga pakėlė mikroautobusą ir išlaisvino sunkiai sužalotą moterį.
Greitosios pagalbos medikai komos būklės L.I.Savickienę skubiai nugabeno į ligoninę. Nukentėjusiajai buvo prijungta dirbtinio kvėpavimo aparatūra.
Reanimacijos palatoje po maždaug dviejų su puse valandos moters gyvybė užgeso.
Policijos pareigūnai mirusiosios asmenybę nustatė tik vėlai vakare. Prieš vidurnaktį jie žinią apie L.I.Savickienės žūtį pranešė pasibeldę į jos anūkės Ramunės Savickaitės namų duris. Nes gretimame bute, kuriame gyvena pasiligojęs A.Savickas, niekas neatidarė durų.
Žuvusiosios sūnus R.Savickas balandžio 18-ąją policijos komisariate akis į akį susitiko su jo motiną pervažiavusiu 47 metų vairuotoju.
„Jis tikino, kad nepastebėjo moters, nes tuo metu iš troleibuso į parduotuvę plūstelėjo daug žmonių. Vairuotojas atsiprašinėjo, atgailavo.
Jis į laidotuves atnešė vainiką. Siūlė pagalbą, jei reikėtų transporto. Bet paslaugų atsisakiau, nes jis jau įrodė, kad vairuoja neatidžiai“, - kalbėjo R.Savickas.
Dailininkas įsitikinęs, kad jo motiną mirtinai sužalojęs vairuotojas jaučia sąžinės graužatį, jam dvasiškai nėra lengva.
„Tai - ne tyčinis įvykis, o tiesiog žioplumas. Bet aš juk nesu teisėjas. Jo neteisinu. Jis turi atsakyti už savo poelgius pagal įstatymus“, - mano motinos netekęs menininkas.
Po žmonos žūties žinomas dailininkas A.Savickas namuose pajuto slegiančią tuštumą. Pora kartu nugyveno šešiasdešimt metų. Po tiek kartu praleistų metų šį pavasarį našlį prislėgė vienatvė.
Sunku susitaikyti su motinos netektimi ir sūnui Raimondui. Jis su žmona Birute ir dukterimi Ramune dalijasi A.Savicko priežiūra ir darbais sode.
„Mano motina, gimusi Suvalkijoje, buvo užkietėjusi sodininkė. Ji labai mylėjo žemę, augalus. Tačiau aš sodininkystei neturiu nei pašaukimo, nei noro. Bet dabar teks sodinti gėles, bulves.
Ji mėgo ekologiškas daržoves. Niekuomet netręšdavo žemės cheminėmis trąšomis“, - pasakojo R.Savickas.
Tapytojui A.Savickui jo žmonos puoselėtas sodas buvo įkvėpimo šaltinis.
„Mano tėvas sode parašė dailės istoriją, tapė motinos išaugintas gėles. Jis yra sukūręs daugybę peizažų.
Tėvas tik palaistydavo gėlynus ir daržą, tačiau visiems kitiems darbams vadovavo mano motina. Jis sodininkystės neišmanė, nes yra gimęs Kopenhagoje, diplomato šeimoje, buvo tėvų lepūnėlis.
Tėvui sodas - atgaiva kaip kūrėjui. Bet mano motina sodininkaudama irgi buvo menininkė.
Ji gėles sugebėjo suderinti - kai apsilankydavau sode, vis išvysdavau naujus spalvų derinius, kombinacijas“, - pasakojo R.Savickas.
Buhalterijos kursus pokariu baigusi L.I.Savickienė nedirbo pagal specialybę.
1947-aisiais už diplomato Jurgio Savicko sūnaus Augustino ištekėjusi Liza Irena tapo namų šeimininke.
Ji augino vaikus, rūpinosi vyru ir sodu.
„Mano motina buvo valdinga moteris. Ji iki paskutinės savo gyvenimo dienos laikė keturis namų kampus.
Tėvui buitis nerūpėjo, nes jis buvo menininkas. Jam viskas būdavo patiekta. Mano motina skalbė, virė, tvarkė namus, kasė lysves sode. Savo vyrui ji suteikė laisvę kurti“, - tikino R.Savickas.
Valdingo būdo motina reguliavo ir sūnaus gyvenimą. Už pastabas Raimondas jautėsi jai dėkingas.
„Užaugau tėvo studijoje, todėl jam esu artimesnis. Jis mane pastūmėjo į dailę.
Bet taip pat mylėjau ir savo motiną. Jai, kaip vaikas, nebuvau dovanėlė. Nepažangiai mokiausi, bėgdavau iš pamokų, gaudavau mokytojų pastabų“, - neslėpė Raimondas.
L.I.Savickienė neprieštaravo, kad sūnus sektų tėvo pėdomis - taptų dailininku. Motina negailėdavo kritikos sūnaus tapybos darbams. Bet sutuoktinio ji nekritikuodavo.
„Motina buvo tiesmuka ir atvira. Į dailę ji mažai kišosi, bet dėl buities mums kliūdavo. Ji dažnai primindavo namo statybų trūkumus. Statėme namą savo rankomis.
Per daugelį metų kai kas natūraliai sugedo, bet man iki šiol reikėdavo už gedimus atsakyti.
Motina mane bardavo, kad išgerdavau. Ji iš mano veido spalvos nustatydavo, kad iš vakaro buvau baliuje. Pripažįstu, ji pataikydavo tarsi pirštu į akį. Pykdavau už teisybę, bet ji taip mane išauklėjo“, - tvirtino motinos gedintis R.Savickas.