Angelė Fišaraitė—Šakalienė: „Gyvenu kaip noriu, o ne kaip reikia!“

Jos įspūdingos. Publikuotos to laiko populiariausiuose žurnaluose. 1973 metų pageltęs politinis visuomeninis literatūrinis žurnalas „Švyturys“, itin moterų mėgtas leidinys „Tarybinė moteris“, jo nespalvotas priedas apie madą „Pagrandukas“. Vienoje nuotraukoje Angelė pozuoja kaip jauna tuometės Vilniaus kultūros mokyklos dėstytoja, kitoje kartu su dar visai mažu sūnumi Tomu (Tomas Dobrovolskis — žinomas perkusininkas, muzikantas ir kompozitorius. — Red.) tarp beržų kuria pavasario nuotaiką, dar kitoje — demonstruoja megztus drabužius.

„Tai vis dėl tų mano ilgų plaukų“, — priežasties, dėl kurios žurnalų fotografai kviesdavo pozuoti jų nuotraukoms, neslepia moteris.

Išbandžiusi fotomodelio duoną, Angelė iki šiol juokiasi, kaip jai, rimtai dviejų vaikų motinai ir dėstytojai, ramybės tais laikais nedavė gerbėjai ir kaliniai.

„Pasipylė laiškai iš kalėjimų, o kartą įlipusi į autobusą vairuotojo kabinoje pamačiau priklijuotą savo nuotrauką“, — linksmai pasakoja jaunatvišką sielą išsaugojusi 63 metų režisierė A.Fišaraitė—Šakalienė.

Dar ir šiandien vyrų žvilgsniai krypsta į ilgus, tamsius vėjyje besiplaikstančius Angelės plaukus. Ji nuo mažens puoselėjo šią moteriško grožio puošmeną, kuri ją tarp šviesiaplaukių lietuvaičių darė išskirtinę ir įspūdingą.

Ryškių bruožų mergina, į Vilnių atvykusi iš mažo miestelio Biržų rajone, žinojo, kad jos kelias vienas — aktorystė. Vaikystė, prabėgusi Vabalninke, Paryžiaus gatvėje, buvo kupina įspūdžių. Jau tada mažoji Angelė su kiemo vaikais rengė spektaklius, į kurių premjeras kviesdavo kaimynus ir draugus.

„Tai buvo tikras teatras. Bilietas kainavo net 20 kapeikų. Arba lange išklijuodavome atvirukus ir tai būdavo meno kūrinių paroda“, — juokiasi moteris, prisimindama vaikiškas pramogas.

Tais metais tuometėje Konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija. — Red.) ilgametis televizijos ir teatro režisierius Vytautas Čibiras, šviesios atminties nepaprasto talento aktorius Rolandas Butkevičius ir dėstytojas Zenonas Buožys rinko eksperimentinį aktorių ir režisierių kursą.

„Atvažiavau iš kaimo ir žalio supratimo neturėjau nei kas ta režisūra, nei kas ta aktorystė. Įstojau be jokio „blato“, be protekcijų“, — prisiminimais dalijasi A.Fišaraitė—Šakalienė.

Pirmame kurse susipažinusi su savo būsimu vyru, jauna studentė antrame kurse jau buvo ištekėjusi. O baigiamuosius egzaminus absolventė, būsimoji aktorė ir režisierė laikė būdama nėščia. Nežinia, kaip būtų pasisukęs veiklios, talentingos moters gyvenimas, jeigu ne ankstyva meilė ir vedybos. Gal šiandien teatras griaudėtų nuo jos gerbėjų aplodismentų, o šlovė pasiglemžtų visą asmeninį kūrybingos asmenybės gyvenimą.

„Žinojau, kad gyvensiu sostinėje. Darbo pasiūlymai, kuriuos gavau baigusi mokslus, manęs netenkino. Visai netyčia skelbimų lentoje aptikau laisvą dėstytojos vietą tuometėje Kultūros mokykloje. Nusprendžiau išbandyti jėgas. Daug kas mane kvailino, ir net profesorė Irena Vaišytė negalėjo susitaikyti su tokiu pasirinkimu, bet man tada buvo labai svarbi darbotvarkė: dieną dirbu, o vakarai — laisvi“, — pasakoja A.Fišaraitė—Šakalienė, 28 metus išdirbusi aktoriaus meistriškumo ir režisūros specialybės dėstytoja.

Tai, pasak pašnekovės, buvo geriausias jos profesinės būties laikas.

„Šaunūs kolegos, kūrybinga aplinka ir puikus tarpusavio supratimas su ilgamečiu Vilniaus konservatorijos direktoriumi, žinomu kompozitoriumi Mikalojumi Noviku“, — sako A.Fišaraitė—Šakalienė, per beveik tris dešimtmečius išugdžiusi ne vieną studentų laidą, ne vieną ryškią asmenybę.

Su profesine pagarba Angelė kalba apie buvusius mokinius: humoristę Violetą Mičiulienę, buvusią Jaunimo teatro aktorę Dalią Overaitę, „Lėlės“ teatro direktorių Juozą Marcinkevičių, režisierius Ireną Alperytę, Arūną Brusoką, Violetą Banionienę.

„Kai kurių mokinių likimas skirtingai susiklostė ir jie baigę studijas pasuko kitais keliais, bet vis tiek smagu žinoti, kad jie ryškios asmenybės. Tai šokėjas Ričardas Čižauskas, bendrovės „Teo LT“ generalinis direktorius Arūnas Šikšta, knygos „Vilkų paviliotas“ apie kino režisierių Petrą Abukevičių autorius Romas Gurklys. Smagu žinoti, kad mažuose miesteliuose buvę mokiniai vaikų dramos būreliuose mažiesiems žiebia teatro dvasią ir daro jų pasaulį turtingesnį, gražesnį. Tai mažųjų aktorių studijų vadovės Violeta Develienė, Airina Stankevičiūtė, Ona Ramanauskienė“, — vardija dėstytoja ir iš anksto atsiprašo visų buvusių auklėtinių, kurių nepaminėjo.

Keitėsi laikai, keitėsi valdžios, keitėsi žmonės ir jų vertybių skalė. Daugelis panašių profesijų žmonių, išlikimo ieškoję dvasiniame ir kūrybiniame kelyje, negailestingai likimo buvo klupdomi. Šiai visuomenės daliai buvo sunkiau prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų.

Matydama tuos pokyčius, kūrybinga moteris nenuleido rankų. Tvirtai tikėdama sėkme, įkūrė pirmą privačią teatro mokyklą „Melpomenė“. Daugiau nei prieš 20 metų viena pirmųjų organizavo modelių ir manekenių grupes, kurios tada buvo tikra naujovė. Jaunas merginas mokė judesio, taisyklingos laikysenos ir skatino žengti pirmuosius žingsnius ant profesionalaus podiumo.

Iki šiol A.Fišaraitė—Šakalienė organizuoja dideles miesto šventes, dirba net su keliomis vaikų teatro studijomis, dalyvauja vaikiškų teatrų festivaliuose.

„Nė vienas vyras manęs niekada neišlaikė ir nerėmė finansiškai, visada dirbau keliuose darbuose ir visada darbo turėjau“, — apie dvi žlugusias santuokas nenoriai kalba kūrybinga moteris, prisipažindama, kad tvirto užnugario taip ir neteko patirti ir nėra to vienintelio gyvenimo palydovo, už kurio pečių jaustųsi saugiai ir gerai.

Nepaisant to, Angelė — labai laiminga. Moteris tvirtina gyvenanti kaip niekad laisvą ir nevaržomą gyvenimą. „Mano asmeninis gyvenimas labai laimingas ir labai nusisekęs, nes turiu du vaikus, kurie man padovanojo penkis šaunius anūkus!“ — išdidžiai taria A.Fišaraitė—Šakalienė ir priduria, kad dabar gyvena kaip nori, o ne kaip reikia.

Smagu, kai nepamiršta buvę auklėtiniai, kai net ir po studijų baigimo dėstytoją kviečia dalyvauti įvairiuose renginiuose, paprašo nusifilmuoti vienoje ar kitoje televizijos laidoje. „Net į jų vestuves ir jubiliejus einu“, — juokiasi žvitrių tamsių akių moteris, iš visų jėgų šalin vejanti blogas nuotaikas.

Liūdesys aplanko, kai vis dažniau tenka laidoti artimus draugus, brangius žmones. „Kai gretos retėja, apima melancholija, bet kol žmogus gali judėti, kol gerai jaučiasi, tol senatvė yra pakeliama“, — tvirtina moteris, kurios išvaizda iki šiol yra nenuspėjamo amžiaus, o trykštanti energija pranoksta bet kurio jauno žmogaus veiklumą.

„Iki grabo lentos turėsiu ką veikti, bijau tik, kad galiu visko nespėti“, — sako A.Fišaraitė—Šakalienė, be tiesioginės veiklos surengusi ne vieną karoliukais ir įvairia bižuterija siuvinėtų ir tapytų paveikslų parodą. Rankdarbiai, kuriems reikia didelės kantrybės ir kruopštumo, šiandien jau nebetelpa dviejų kambarių standartiniame Antakalnio bute.

Režisierė — nenuilstanti savo gimtojo krašto puoselėtoja. Subūrusi bendraminčius, kasmet iš atokiausių Lietuvos kampelių į Vabalninką ji sukviečia šimtus vaikų dramos būrelių auklėtinių į tradicinį teatrų festivalį.

Džiaugiasi buvusi dėstytoja, kad ir čia ją suvedė keliai su buvusiu auklėtiniu Aloyzu Januliu, kurio iniciatyva šis festivalis šįmet įvyko jau aštuntus metus iš eilės. Kažkada šią šventę palaiminęs Lietuvos šviesuolis, Angelės draugas ir kraštietis monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas festivalį globojo iki pat savo mirties.

„Su monsinjoru K.Vasiliausku pradėjome bendrauti, kai jis iš Varėnos persikėlė į Vilniaus Šv.Rapolo bažnyčią. 1978 metais jis pakrikštijo mano dukterį Iridę, suteikė man Santuokos sakramentą. Kai Arkikatedra buvo grąžinta tikintiesiems, o jos klebonu paskirtas monsinjoras, su šiuo nepaprastos erudicijos, po Sibiro tremties puikų humoro jausmą išsaugojusiu žmogumi bendraudavome vos ne kasdien“, — prisiminimais dalijasi A.Fišaraitė—Šakalienė.

„Pamenu, vieną kartą apie trečią valandą nakties grįžome iš Vabalninko. Sūnaus Tomo vestuvėms vežiausi dvi statinaites tikro biržietiško alaus. Vairuotojas naktį išlaipino prie namo ir nuvažiavo. Stovime naktį su monsinjoru ir su tuo alumi ir nesulaukiame jokios vyriškos pagalbos. Namuose kaip tyčia nieko nėra. Monsinjoras man ir sako: „Tas vairuotojas — tikrai ne mūsų krašto žmogus. Nepaliksiu gi tavęs vienos su tuo „turtu“. Su juo tas statines ridename iki buto durų, o po to monsinjoras ir sako: „Jau keturios, man šeštą mišios, liksiu pas tave nakvoti“. Aš klausiu: „O ką pusryčiams valgysite?“ Monsinjoras ir sako: „Pieno ir duonos“.

Staiga Angelė nutyla, o vėliau ištaria: „Iš tiesų — kiek mažai tam žmogui tereikia, bet mums vis ko nors trūksta, vis negana. Tarsi amžinai gyventume“.