Ar tikrai anyta — velnio pramanyta?

Anyta ir marti. Ar tikrai tai dvi kariaujančios stovyklos, kurių nė viena neketina kelti baltos paliaubų vėliavos? Gal jau seniai neteisinga iš amžių glūdumos atkeliavusi nuostata, kad „anyta — velnio pramanyta“? Šiais laikais anyta ne vienai marčiai — gerbiama ir mylima vyresnioji draugė.

„Prieš trejus metus sūnus Mindaugas (M.Vasiliauskas — J.Vaikšnienės sūnus iš pirmosios santuokos. — Red.) Naujųjų metų naktį pranešė, kad susipažino su labai simpatiška mergina. Juokingiausia, kad jis iš pradžių nežinojo, jog Edita — tarptautinių šokių čempionė.

Dažnai keliauju ir lėktuve praleidžiu nemažai laiko sklaidydama įvairiausią spaudą, žurnalus. Tai, kad Edita yra žinoma, mane šiek tiek gąsdino. Gąsdino, kad garsių žmonių gyvenimas viešai narstomas ir spaudoje aptariama kiekviena asmeninių santykių smulkmena. Baugino ir tai, kad garsių žmonių santuokos nepatvarios, jie dažnai triukšmingai išsiskiria. Dieną, kai turėjau susipažinti su Edita, prisimenu labai gerai. Jaudinausi ir nemažai streso patyriau. Stalą padengiau įvairiausiais valgiais, užsakiau net tortą. Tik vėliau paaiškėjo, kad Edita viso šito nevalgo.

Būsimoji marti tada paliko labai gerą įspūdį. Graži, nuoširdi ir labai komunikabili mergina, jokio rėkiančio makiažo, kukli apranga. Tikrai buvau apstulbusi, nes tikėjausi pasipūtusios, įnoringos „žvaigždės“. Jaudulys atlėgo ir Editą iš karto pamilau. Kad „anytos nebūtų velnio pramanytos“, reikia, kad jauna šeima nuo pirmų santuokos dienų gyvenimą kurtų atskirai nuo tėvų — mažiau trinties, nesusipratimų ir nusivylimų būtų.

Manau, tiek vyro, tiek žmonos tėvai turėtų kuo mažiau kištis į jaunų žmonių tarpusavio santykius. Net diplomatiškai nepatarčiau to daryti. Matau, kiek marti yra pasiekusi, kiek jėgų ir energijos paaukojo sportiniams šokiams. Visada palaikau ją ir išgyvenu dėl kiekvienos nesėkmės. Gyvenu jos skausmu ir džiaugsmu. Aplinkiniai nemato, kokios fizinės ištvermės reikia šiai profesijai ir kaip kartais moteriškai galima palūžti. Tik artimiausi žmonės matė jos ašaras ir išgyvenimus dėl dopingo skandalo, dėl buvusio šokių partnerio atsisakymo šokti. Editai tikrai teko nemažai iškęsti.

Kai Edita laukėsi Evitos, stengiausi kaip įmanoma ją palaikyti, paguosti. Smagu, kai visi drauge — kelios kartos — susirenkame mano mamos namuose. Per Kalėdas arba vasarą iškylaujame sodyboje. Esu laiminga močiutė, nes mano svajonės išsipildė su kaupu. Gimusi anūkėlė suteikė dar daugiau prasmės ir laimės. Galima įsivaizduoti, kokia buvau laiminga, kai sužinojau, kad gimė mergytė, juk pati auklėjau ir auginau du sūnus! Edita ir Mindaugas — nuostabūs ir labai rūpestingi tėvai. Jiems linkiu santarvės ir sveikatos“.

„Violetą pirmą kartą pamačiau, kai mūsų sūnus Kastytis, Klaipėdos konservatorijos pirmo kurso studentas, į namus grįžo su drauge — mergaite garbanotomis kasytėmis, rankų darbo megztuku ir trykštančia gera nuotaika. Originalūs jaunuoliai — jie kažkaip tiko vienas kitam. Niekada gyvenime nesugebėjau juoktis iki ašarų ir džiaugtis kiekvienu mažmožiu kaip ji. Violeta ir sūnus draugavo kelis mėnesius, po to kartą grįžęs į namus pranešė, kad jie ketina susituokti.

Žinoma, mano ir vyro veidai nespinduliavo entuziazmu, bandėme atkalbėti, kad jauni, suspės, pirmiausia mokslus reikia baigti. Bet nepavyko perkalbėti, liko palinkėti laimės. Visai kas kita — draugauti, eiti į pasimatymus kaip į šventę ir bendro gyvenimo pokyčiai — vaiko gimimas, gyvenimas ankštame bendrabučio kambarėlyje, buities rūpesčiai, pinigų stygius. Tai pamažu naikina, kas buvo gražu ir miela. Tik stiprūs ir valingi žmonės išlaiko tą gyvenimo egzaminą. Marti retkarčiais anūkėlį atveždavo pas mus, o pati stengėsi įveikti sunkumus, nemesti mokslų. Darbšti, valinga, nepasiduodanti gyvenimo negandoms Violeta sugebėjo gauti diplomą. Sūnus mokslų nebaigė.

Kai susipažinome su Violeta, be sūnaus, dar turėjome pagrandukę dukrytę, kuriai nė metų nebuvo. Kai gimė pirmasis anūkas Jokūbas, mes su Violeta buvome dvi jaunos mamos. Tarp mūsų vaikų 1,5 metų amžiaus skirtumas. Ir buvome ne marti ir anyta, o dvi draugės, kurios turi bendrų interesų ir savų mažų paslapčių.

Susidraugavome ir todėl, kad sūnų paėmė į armiją ir Violetai teko vienai auginti vaiką. Stengėmės viena kitai padėti. Vaikai augo tai Šiauliuose, tai Subačiuje (Kupiškio r. — Red). Nesakau, kad bendraujant viskas buvo gražu. Jauni žmonės gana ambicingi ir nenori, kad kas nors kištųsi į jų gyvenimą, mokytų, kaip auginti vaikus. Kartą kitą bandėme jiems padėti, tačiau jie griežtai atmesdavo mūsų nuomonę. Ėmėme nebesuprasti vieni kitų. Nusprendžiau nebepatarinėti, nes patarimais tarsi nuvertiname jaunus žmones, iškeldami savo išmintį. Tegul jie gyvena savo gyvenimą, tegul klysta, bet iš klaidų mokosi.

Mums gal buvo lengviau — tik pasisvečiuodavome viena pas kitą ir grįždavome kiekviena į savo namus. Su Violeta niekada nenuobodžiausi ir neliūdėsi. Kiek ji turi draugų! Žmonės prie jos lipte limpa! Nuvažiavusi į Subačių pastebėjau, kad jos buto durys retai rakinamos. Jos neužsidaro — vis kas nors užeina, pasakoja, prašo patarimo, pagalbos. Aš sakau: „Vile, kaip tu taip gyveni, aš negalėčiau“, o ji tik juokiasi. Šviesios atminties Violetos bobutė — trapi, simpatiška senučiukė Daratytė, kai anūkė iš Subačiaus traukdavo į mokslus, į Klaipėdą, išleisdama ją stovėdavo ant laiptų ir grąžydama savo išdžiūvusias rankas sakydavo: „Draugų mileons, o čimodano nėr kam panešt...“(„Draugų milijonas, o lagamino nėra kam panešti“. — Red.)

Violeta — šiltas, be galo nuoširdus žmogus. Linksma, energinga, trykštanti gyvenimo džiaugsmu. Jau 11 metų ji viena gyvena su dviem sūnumis. Jos buvęs vyras, mano sūnus, turi kitą šeimą, tačiau mes ir toliau bendraujame. Likome geros draugės, artimos viena kitai.

Anūkai aplanko be įspėjimo — visada jų laukiu. Violeta labai užsiėmusi, negali dažnai atvažiuoti, bet tą laiką kompensuojame valandų valandas kalbėdamos telefonu. (Juokiasi.) Per didžiąsias šventes, Kalėdas ar Velykas, marti su anūkais visada mane aplanko. Tai būna tikra šeimos šventė su gausybe dovanų, nerimastingu šurmuliu ir daug juoko... Dažnai prisimenu savo jau anapilin išėjusio vyro kadaise ištartą frazę, kaip jis šūktelėjo iš kito kambario: „Ateik greičiau, Marčiukę rodo!“ Violeta ir po skyrybų išliko mums savas žmogus, Marčiukė“.

Kalbino Rasa Kazlaitė