Finansų analitikas ir mokslininkas Gitanas Nausėda, vakare grįžęs iš darbo, pirmiausia skuba prie dviejų bonsų, puošiančių jo namų kiemą.
Vyrui malonu jais rūpintis - žiūrėti, kaip šie medžiai auga, kaip prasikala naujas lapas.
„Arba kuri šaka vysta“, - liūdnai šyptelėjo 44 metų G.Nausėda.
Tokios patirties vilnietis jau turi.
Vienas jo medžių staiga ėmė džiūti. Jį išgelbėti padėjo alytiškis bonsų specialistas Kęstutis Ptakauskas - persodino į specialų dirvožemį ir medis vėl ėmė rodyti gyvybės ženklus, sužaliavo.
G.Nausėda augalais susidomėjo dar paauglystėje - būdamas 15-16 metų jis ėmė kolekcionuoti kaktusus. Įsigyti retesnių augalų vaikinas kartu su tėvais vykdavo į Latviją ar Estiją ir per porą metų sukaupė nemenką kolekciją.
„Rūpinausi jais, purendavau žemę, netgi ruošdavau specialius nuovirus kaktusams laistyti. Tačiau sulaukus pilnametystės atsirado įdomesnių užsiėmimų ir augalams pristigo laiko. Ilgainiui jie sunyko“, - pasakojo SEB banko prezidento patarėjas ir šalies vadovo Valdo Adamkaus visuomeninis patarėjas.
Nors kaktusų kolekcija sunyko, meilė augalams išliko.
Prieš pusantrų metų, pamatęs maždaug trisdešimties metų bonsą, finansų analitikas panoro šiuo augalu papuošti namus.
Įsigijęs mažuoju japonų kultūros ambasadoriumi vadinamą medį vyras tapo už jį atsakingas - skirtingai nei kitais namus puošiančiais augalais, šiuo medeliu nesirūpina nei žmona, nei dukterys.
„Bonsas negali turėti devynių auklių. Juo turi rūpintis vienas žmogus. Didelio išmanymo tam nereikia, tačiau prižiūrėti reikia nuolat. Bonsai lepūs - juos reikia reguliariai laistyti, parinkti tinkamą dirvožemį, formuoti“, - kalbėjo pašnekovas.
Atšilus orams G.Nausėda abu savo bonsus išnešė į kiemą. Pamažu jie jau skleidžia lapus.
Vyras įsitikino, kad jo augalams kambariai nėra tinkama vieta augti, - kur kas geriau jie veša lauke.
„Buvau įsitikinęs, kad šiuos nedidelius medelius reikia saugoti nuo vėsių orų, tad artėjant žiemai įnešiau juos į kambarį. Bonsai ėmė nykti akyse, mesti lapus, pradėjo formuotis ataugos. Todėl, vos tik pasitraukė šalčiai, išnešiau medelius į lauką“, - pasakojo vilnietis.
Rūpindamasis bonsais finansų analitikas pailsi, pamiršta darbo rūpesčius. Tai jis vadina civilizuotu būdu atsikratyti slegiančios įtampos.
„Būna dienų, kai dėl darbų gausos negali net papietauti. Toks gyvenimo ritmas man nėra priimtinas. Juk visą dieną pralakstęs vakare susimąstai, kad iš tiesų nieko svarbaus nenuveikei.
Su augalais ar senomis antikvarinėmis knygomis, kurias kolekcionuoju, praleistas ramus laikas padeda atsikratyti streso, grįžti į vėžes.
Nemokantys taip atsipalaiduoti žmonės renkasi mažiau civilizuotus būdus, pavyzdžiui, įninka į alkoholio taurelę“, - kalbėjo G.Nausėda.
Pirmąjį bonsą vienos didžiausių šalyje nekilnojamojo turto plėtros bendrovių „Hanner“ savininkas Arvydas Avulis įsigijo prieš dešimt metų.
Dabar verslininkas rūpinasi keturiais medeliais - vieną augina namuose, kitą - kieme, o likusius du - darbo kabinete.
Medeliams reikia nuolatinio dėmesio. Vyras juos laisto kas antrą trečią dieną, atsižvelgdamas į patalpų temperatūrą, orą.
Ne mažiau svarbu ir tinkamai formuoti medžius.
„Tai - įdomus ritualas. Gali bonsą formuoti taip, kaip nori, - plokščią, pailgą, palinkusį į vieną ar kitą pusę. Smagu jį kurti.
Vienas iš mano bonsų dukart per metus pražysta - pavasarį ir antroje vasaros pusėje. Labai smagu žiūrėti į smulkius jo žiedus“, - džiaugėsi pašnekovas.
Kol kalbėjomės, A.Avulis akimis perbėgo bonso šakas ir, nuskynęs kelis lapelius, sugniaužė juos delne.
53 metų verslininkas paaiškino, kad nereikalingus ūglius reikia laiku nuskinti, kitaip jie sumedės.
Bonsus turi formuoti pats šeimininkas - neleisti jiems augti savarankiškai.
„Draugiškas genėjimas ir karpymas medeliui patinka“, - neabejoja vilnietis verslininkas.
Prieš gerus metus vienas iš bonsų A.Avuliui buvo sukėlęs nemenko rūpesčio.
Tada jis buvo įsitikinęs, kad gausesnis laistymas medžiui bus į naudą, tad vandeniu jį liedavo kasdien. Bonso šaknys ėmė pūti.
A.Avulis, kaip ir G.Nausėda, kreipėsi į alytiškį bonsų specialistą K.Ptakauską.
„Medis buvo kritinės būklės. Kęstutis jį pasiėmė pas save, iškarpė supuvusias šaknis ir persodino į kitą gruntą.
Mano medelis buvo pakliuvęs į reanimaciją ir ten praleido visą mėnesį.
Laimė, jis atsigavo“, - džiaugiasi A.Avulis.
Kaskart ilgiau nei trims dienoms išvykdamas iš namų vyras surašo instrukciją, kaip rūpintis jo augalais.
Ilgieji savaitgaliai taip pat tapo A.Avulio galvos skausmu.
Kartais jis laisvadienį specialiai vyksta į darbą tik tam, kad palietų mylimus augalus.
Sužinoję apie bendrovės vadovo meilę bonsams, juos dovanoti vieni kitiems bei auginti taip pat pradėjo ir A.Avulio kolegos.
„Ta banga staiga prasidėjo ir greitai baigėsi.
Auginant bonsus reikia rūpestingumo ir atsakingumo - neužtenka vien laikyti ant stalo ir grožėtis.
Dovanoti šiuos augalus reikia atsakingai, kaip ir gyvūnus.
Būtina iš anksto žinoti, ar žmogus tikrai rūpinsis medžiu, ar tik padės ant palangės ir prisimins po poros savaičių“, - kalbėjo A.Avulis.
Žvelgdamas į žaliuojančius savo bonsus verslininkas supranta, kad tik nuo jo priklauso, gyvens medelis ar sunyks.
Džiaugsmo ir pasitenkinimo vyrui suteikia mintis, kad skirdamas dalį savo laiko ir dėmesio jis puoselėja gyvybę.
„Man tai - lyg meditacija. Mėgstu tiesiog žiūrėti į medį ir mąstyti, kad abu esame gyvi - ir jis, ir aš. Mudu esame susieti vienas su kitu.
Bonsas gyvas, nes rūpinuosi juo. Galbūt ir aš gyvenu todėl, kad manimi kažkas labai rūpinasi?“ - susimąstė A.Avulis.
Bendrovės „Hanner“ vadovas norėtų, kad jo dukterys, kurioms dabar septyniolika ir dvidešimt dveji metai, ateityje taip pat domėtųsi bonsais.
Japonijoje mažyčiai medeliai buvo kaip brangios relikvijos, perduodamos iš kartos į kartą.
Prižiūrimi bonsai gyvuoja 400 ir daugiau metų. Jie suvokiami kaip gyvybės gija, siejanti kartas ir įkūnijanti gyvenimo tęstinumą.
Keliolika įvairių dydžių ir formų bonsų puošia vieno brangiausių ir įspūdingiausių namų Lietuvoje kiemą.
Kiek tiksliai jame auga medelių, nežino nė pats namų šeimininkas, bendrovių „KristiAna“ bei „Fragrances International“ savininkas ir prezidentas Benas Gudelis. O ir skaičiuoti nebūtų tikslu, nes vieni medžiai dar tik formuojami, kiti jau galutinai susiformavę.
„Ant šermukšnio šakos prikabinau akmenį - kitaip jo nesuformuosi. Prireiks poros metų, kad šaka augtų taip, kaip noriu“, - priėjęs prie augalo rodė vilnietis B.Gudelis.
Ne vienas dar visai mažas medelis sutvirtintas vielomis. Kol jie įgaus reikiamą formą, prabėgs bent penkeri metai.
53 metų vyrui malonu jausti, kad jis, o ne gamta yra šių medžių kūrėjas.
Kone kasdien B.Gudelis apeina aplink namą ir apžiūri savo bonsus.
Tarsi terapija medžiai verslininkui suteikia ramybę, padeda atsipalaiduoti.
Birželio mėnesį verslininkas kelias dienas skirs medžiams formuoti - nuskabys nereikalingus ūglius, padailins jų formas.
Šio darbo B.Gudelis nepatiki veja ir kitais sodo augalais besirūpinantiems darbininkams. Prie bonsų jam patinka dirbti pačiam.
„Bonsai, kaip ir žmogus, nesusiformuoja per vieną dieną.
Rezultatą galima pamatyti tik po kelerių ar keliolikos metų.
Nė 25 metų nesulaukę jaunuoliai jau nori būti vadybininkais, direktorių pavaduotojais ar direktoriais. Jie nori kalnus nuversti.
Iš tiesų tokio amžiaus žmogus dar net nesupranta, ką apskritai gyvenime nori veikti.
Ant medelio pakabini akmenį ir lauki trejus, ketverius, penkerius metus, kol šaka išlinksta, susiformuoja. Juk ir gyvenime taip pat - reikia laiko ir kantrybės“, - kalbėjo B.Gudelis.
Pirmuosius bonsus B.Gudelis įsigijo prieš trisdešimt metų, gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Per visus šiuos metus nė vienas verslininko auginamas medis nebuvo susirgęs.
„Medžiai, kaip ir aš, retai serga“, - šyptelėjo pašnekovas.
Kambaryje šių miniatiūrinių medžių B.Gudelis neaugina.
Daug keliaujantis vyras nenorėtų laistymo rūpesčių palikti kitiems, o lauke augantiems bonsams užtenka lietaus dušo.
Po pažinties su bonsais bendrovės „Eristika“, prekiaujančios automobilių detalėmis, vadovo Kęstučio Ptakausko gyvenimas pasisuko tinkama linkme.
Vyras atrado dvasinę ramybę, kurios ieškojo daug metų.
Jaunystėje prieš savo valią jis buvo išsiųstas tarnauti į Afganistaną.
Prisiminimai, kuriuos vyras parsivežė iš karo lauko, draskė ne tik jo kūną, bet ir dvasią.
„Tolimoje šalyje sukaupta patirtis mane skaudino lyg kraujuojantis randas. Vienu metu balansavau ant būties ir nebūties ribos, negalėjau ištrūkti iš mane gniuždančios depresijos.
Aš turėjau du kelius - arba degraduoti, arba rasti tai, kas mane skatintų prasmingai gyventi“, - paaiškino K.Ptakauskas.
Kartą išvydęs japoniško sodo nuotrauką vyras suprato, kad būdamas tokioje aplinkoje galėtų rasti dvasinę ramybę.
Netrukus daržas prie sodybos ėmė mažėti ir jo vietoje ryškėjo būsimo sodo kontūrai.
Netrukus į minimalistinį japoniško stiliaus sodą atkeliavo pirmasis bonsas. Šį medelį nusipirkęs alytiškis pajuto iš jo alsuojančią ramybę. Jos Kęstučiui labiausiai trūko.
Verslininkas ėmė ieškoti literatūros apie šiuos augalus, tačiau jos tuomet, prieš dvidešimt metų, dar buvo labai mažai.
Vyras tobulinosi pats - nedidelius medžius karpė, kaip išmanė, rišo virvelėmis.
„Mano laiškai su prašymais pamokyti formuoti bonsus keliavo po visą pasaulį. Ieškojau, kas galėtų padėti, patarti.
Susipažinęs su tuo besidominčiais lenkais netrukus išvykau į pirmąją parodą“, - pasakojo Kęstutis.
Pamažu iš pomėgio šis užsiėmimas virto gyvenimo būdu. Šiandien alytiškis jau gali bonsų auginimo patirtimi pasidalyti su kitais. Kai kuriuos medelius K.Ptalauskas parduoda, nors jų paklausa Lietuvoje dar nėra didelė.
Dabar alytiškio kolekcijoje - daugiau nei 150 eksponatų.
„Norint auginti bonsus reikia daug ištvermės, valios. Pabudę kiti žmonės pirmiausia skuba pusryčiauti, o aš bėgu prie medžių.
Dirbu nežmoniškai daug, o miegu mažai. Mano darbas automobilių detalėmis prekiaujančioje bendrovėje yra įtemptas, todėl reikia daug kantrybės.
Būdamas su medžiais atsigaunu - bonsai man suteikia stiprybės ir energijos“, - tvirtino penkiasdešimtmetis verslininkas.
Vyras džiaugiasi akimirkomis ir pojūčiais, kuriuos daugelis pramiega. Jis mėgaujasi matydamas kylančią saulę, klausydamasis ankstyvo paukščių čiulbėjimo, žuvų teškenimosi tvenkinyje.
Kasdien po kelis kartus apžiūrėdamas savo augalus alytiškis grožisi brinkstančiais pumpurais, besiskleidžiančiais žiedais, medžių mezgamais vaisiais.
Ne mažiau jaudinantys išgyvenimai vyrą aplanko tuomet, kai jis kitų išmestiems medžiams suteikia antrą gyvenimą.
„Jaučiuosi pakiliai, kai iš sužaloto medžio sukuriu augalą, kuriuo po to parodose grožisi visas pasaulis“, - kalbėjo dažnai į tarptautines augalų parodas keliaujantis ir pripažinimą jose ne kartą pelnęs lietuvis.
Reikia bent aštuonerių metų, kad suformuotas medis jau galėtų varžytis parodoje.
Kęstutis neabejoja, kad vien mintis apie kelerius metus trunkantį bonsų augimo procesą daugelį žmonių atbaido, - rezultatą matyti jie nori greitai.
O K.Ptakauskas niekur neskuba. Kasdien būdamas medžių apsuptyje ir juos puoselėdamas jis jaučia gyvenimo pilnatvę.
„Ar tiesa, kad daugiau vyrų nei moterų rūpinasi bonsais?“ - pasiteiravau bene labiausiai apie šiuos augalus Lietuvoje išmanančio specialisto.
„Yra ir moterų, kurios rūpinasi bonsais. Tačiau jos visą savo dėmesį ir šilumą atiduoda šeimai, vaikams, ant jų pečių gula buities rūpesčiai. O vyrai dažniausiai suka galvą, kaip sukurti šeimos gerovę, uždirbti pakankamai pinigų, rūpinasi verslu.
Atsipalaiduoti galima ir nuėjus į barą, bet man kur kas mieliau pabūti su medžiais“, - teigė alytiškis K.Ptakauskas.