Vyras ginekologas gydo švelniau

Tenka rinktis — eiti pas ginekologą ar laukti rimtų sveikatos problemų. Nežinau, kaip jums, bet mūsų pašnekovėms atrodo, kad vyrai ginekologai yra geri specialistai. Jie mandagūs, subtilūs ir iš tiesų gerai atlieka savo darbą. Kodėl gi? Todėl, kad jie — vyrai, o mes — moterys! Jiems mes — ne tik pacientės, bet ir mielos, švelnios būtybės.

„Baimė, kad mane apžiūrės ginekologas vyras, prieš vizitą nekankina. Juk į jį žiūriu kaip į specialistą, o ne kaip į kavalierių. Man svarbu, kad teisingai diagnozuotų, pateiktų tikslius faktus. Mieliausia bendrauti su patyrusiu specialistu. Mandagiu, kompetentingu. Susikaupusiu ir nereiškiančiu jokių asmeniškumų.

Vyru gydytoju suabejojau tik vieną sykį, kai po koncerto į ligoninę mane atvežė, kamuojamą baisių pilvo skausmų. Pagyvenęs daktaras apžiūrėjo ir liepė palaukti. Greit prisistatė būrelis rezidentų, ir vienas iš jų paprašė manęs nusirengti... Bet aš pasakiau „ne“. Pamaniau — kenčiu baisius skausmus, o jie mokytis, praktikuotis ant manęs susiruošė! Spaudys, maigys nekreipdami dėmesio, kaip kankinuosi. Todėl pasakiau: „Kai būsite patyręs specialistas, tada ir gydysite, o dabar ant savęs praktikuotis neleisiu...“ Ir jaunų daktariukų neprisileidau. Pralaikė ligoninėje visą naktį, bet kas man buvo, taip ir nenustatė. Moterims noriu pasakyti: jeigu gydytoju nepasitikite, nebijokite pasakyti „ne“. Atsiprašykite ir eikite pas kitą gydytoją. Gydytojas turi teisių, bet ir jūs jų turite!

Ne kartą įsitikinau, kad vyrai ginekologai — labai jautrūs, švelnūs, patys nepanikuoja ir pacientei nesukelia panikos. Paprastai po apžiūros žiūriu gydytojui į akis. Jeigu jos ramios, vadinasi, ir man nėra reikalo panikuoti.

Visos moterys tvirtina, kad joms ypač nedrąsu eiti pas jauną, patrauklų ginekologą. Gėdijamės, kad negražiai atrodysime, kad ką nors jis apie mus pamanys... Bet taip gali atsitikti ir bendraujant su pusamžiu gydytoju. Prieš penkiolika metų pasitaikė lankytis pas ginekologą. Jis mane apžiūrėjo, familiariai paplekšnojo per pilvuką ir pranešė, kad viskas gerai. Iš kabineto išėjau išraudusi kaip uoga. Manau, tokio elgesio gydytojui reikėtų vengti. Bet teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jis elgėsi žmoniškai.

To nepasakyčiau apie vieną ginekologę, kuri prieš pat gimdymą šiurkščiai aprėkė, kad priaugau per daug svorio. Pasakė: „Tai sprogai kiek norėjai...“ Jau geriau būčiau nuėjusi pas vyrą! Šiuo metu lankausi pas ginekologę moterį.

Jei kas rekomenduotų gerą specialistą vyrą, tikrai kreipčiausi. Moterims patarčiau nebijoti gydytis pas vyrą ginekologą. Negalvokite, kad jis jūsų tik ir laukia. Juk tai — jo darbas. Nereikia įsivaizduoti, kad esi kuo nors ypatinga. O jei ginekologas vyras parodė ypatingą dėmesį, tai tikriausiai dėl ligos, kuri gali būti rimta. Tokiu atveju turi rūpėti tik liga, iš kurios reikia išsikapstyti“.

„Ginekologas vyras ar moteris mane apžiūri — nesvarbu. Svarbiausia, kad jis būtų geras specialistas, išmanantis moters fiziologiją. Tiesa, jeigu ginekologo pagalbos prireikė paauglei dukteriai, būtinai veskite pas gydytoją moterį. Juk ji dar vaikas — apskritai nesupranta, ko eina pas specialistą. Tokiu atveju ją būtina nuraminti, paruošti psichologiškai. Išaiškinti, kad viskas, kas susiję su žmogaus fiziologija, nėra gėdinga.

Bėgant metams viskas keičiasi ir kai, pavyzdžiui, gimdai ir tavęs apžiūrėti ateina gydytojų konsiliumas, būna tas pat, kas jie — vyrai ar moterys. Rūpi tik kuo greičiau pagimdyti. Man gimdant irgi dalyvavo vyras, skyriaus vedėjas. Nesvarbu, kad šalia buvo akušerė, viskam vadovavo jis.

Kodėl net subrendusios moterys vizito pas vyrą ginekologą vengia? Nes tai vizitas ne pas stomatologą ar terapeutą! Yra drovėjimasis, nuo kurio nepabėgsi. Jį gali nuslopinti tik tos, kurios atsikračiusios psichologinių problemų.

Labiausiai moterys bijo kabinete pamatyti jauną gydytoją. Ko bijoti? Nebent turite neaiškių minčių, seksualinių fantazijų. Kitu atveju — jokio skirtumo, kas tave gydo.

Apskritai pasakyti, į ką moteriai kreiptis — ginekologą vyrą ar moterį — yra tas pat, kaip pasakyti, į kurį urologą — vyrą ar moterį — kreiptis vyrui būtų geriau.

Jei neturėčiau draugės ginekologės, kreipčiausi į gerą specialistą. Nežiūrėčiau, ar tai vyras, ar moteris. Koks skirtumas, kas tau ima iš venos kraujo — vyras ar moteris? Arba tepinėlį? Svarbu, kad gero atsakymo sulauktum“.

„Vizito pas ginekologą man pavyko išvengti. Nors ką aš žinau? Gal buvo priėjęs per gimdymą, bet taip skaudėjo, kad nieko nemačiau. Taigi dėl to neturiu nuomonės. Galiu tik pasvarstyti, kaip būtų, jeigu...

Jeigu gaučiau siuntimą pas vyrą ginekologą ir spirtų rimta bėda, būtinai eičiau. Jei nerimta — gal vis dėlto palaukčiau, kada priiminės moteris. Kodėl daugelis moterų vengia eiti pas vyrą ginekologą? Matyt, kliudo psichologinis barjeras, kurį reikia nugalėti. Tai priklauso ir nuo mentaliteto, auklėjimo, tradicijų. Juk prieš porą amžių vyrui gydytojui moteris gėdydavosi parodyti sužeistą krūtinę ar net ranką. Dabar tai sukelia šypseną.

Manyčiau, kad keblumų kyla, kai susipina profesiniai ir asmeniniai dalykai. Pirmiausia gydytojas turi suvokti padėties subtilumą ir nedaryti nieko, kas pacientę trikdytų. Kiek girdėjau iš pasakojimų, vyrai taip ir elgiasi. Tuo tarpu moterys (yra tekę pačiai pajusti) gali būti ir šiurkščios, ir neprofesionalios. Jaunas ar pagyvenęs gydytojas — irgi nėra labai svarbu. Gydytis pas jauną didesnė gėda? Na, ir kas! Galime šiek tiek ir pasigėdyti, nes gėda — natūralus jausmas. Ji skiria žmogų nuo gyvulio. Tai normali žmogaus emocija. Nenormalus yra tik superdrovumas. Kuo taptume, jei netektume gėdos? Tikriausiai grįžtume ten, iš kur išlipome, — į medžius.

Apskritai reikėtų džiaugtis, kad yra vyrų, kurie renkasi šią profesiją. O kodėl jie tai daro... Neįlisi į žmogaus kailį ir nesužinosi... Yra visokių profesijų. Yra moterų, dirbančių iš pažiūros nemoterišką darbą — patologų—anatomų, teismo medicinos ekspertų... Vaikus auginančių vyrų. Taigi ginekologija nėra ypatingas dalykas. Išsirengti tenka ne tik prieš ginekologą, bet ir prieš bendrosios praktikos gydytoją, mamologą, gerokai pamaigantį krūtis.

Kodėl kompleksuojame dėl savo kūno? Juk jame nėra nieko baisaus! Pavyzdžiui, Afrikos tautelių moterys, nešiojančios vien plonas juosteles kūnui pridengti, man atrodo natūraliau nei mūsų poniutės, primygtinai demonstruojančios savo krūtinę.

Jei į savo kūną žiūrėsime kaip į objektą, kuris kam nors priklauso arba gali priklausyti, tada taip — jo verta gėdytis. Tačiau juk kūnas — ne šiaip objektas. Tai — mūsų sielos buveinė, celė, kambarys sielai. Jis turi būti gražus“.

Kalbino Snieguolė Dovidavičienė