Pro atvertus balto namo langus vėjyje plevena baltos užuolaidos. Rytą saulė lyžteli verandos kraštą, šiltu spinduliu slysteli į namo vidų. Sužimba ant krištolu nusagstytų šviestuvų, nuauksina antikvarinį pianiną.
Vidurdienį saulė įkaitina pietinę verandą, plūsteli čiobrelių kvapas, o tolumoje besidriekiantys miškai ir pievos alsuoja vasara. Vakare saulė nurausvina langus, vidun įsiveržia upelio gaiva, kol pagaliau baltąjį namą užlieja mėnesiena.
Saulei keliauti ratu netrukdo medžiai. Jų aplink nėra. Namas vienišas stūkso kalvos viršūnėje, atviras saulei, vėjui. Tarsi baltas bures išskleidęs laivas. O gal paslaptinga Provanso pilis?
Ir jeigu kam pavyksta jį užtikti, dar labiau nei namas svečią nustebins jo šeimininkė. Šviesiaplaukė žavi moteris tokiomis žydromis akimis, kad į jas pažvelgęs pamesi galvą ir kalbos dovaną.
„Aš - Rūta, ir aš čia gyvenu“, - lietuviškai sveikinasi moteris. Nenustebčiau, jei dar pridurtų: „Ir esu burtininkė“. Nes kol užvertusi galvą dairiausi į paslaptingąjį namą, pirmasis pasisveikinti priėjo juodas žirgas, gyvenantis rąstų namelyje prie vartų.
***
Kas rytą ją pažadina tyla. Interjero dizainerė Rutha van Calcar, olandų aristokrato žmona, įsiklauso, tikėdamasi išgirsti Amsterdamo senamiesčio triukšmą - pro jos apartamentų langus kanalu praplaukiančių laivelių pupsenimą, turistų klegesį, dviratininkų šūksnius.
Tačiau išgirsta tik Lietuvos paukščių čiulbesį, vėją, avių mekenimą, vištų kudakavimą.
„Tada reikia keltis ir eiti patikrinti, gal vištos padėjo pusryčiams kiaušinių“, - juokiasi Rutha, kuri Lietuvoje - tiesiog Rūta.
Į prabangų namą kopiame ne takeliu per išpuoselėtą veją, bet avių nugraužta plyna pieva. Štai ir jos, tos darbininkės, atokiai susibėgusios į būrį. Pavieniai medeliai nuo jų apsaugoti tinklu. Kieno jos?
„Mano. Jų šešiolika. Ne, jau penkiolika“, - patikslina Rūta. Nes vienas ėriukas jau garuoja balto porceliano lėkštėse, kai praveriame namo duris.
Vasaros viduryje čia - lyg pripustyta baltų debesų. Baltos sofos, pagalvėlės, užuolaidos, balti kilimai. Pilko granito palangės, pilkos marmuro grindys, XIX amžiaus raižyta komoda, dar senesnis rašomasis stalas.
Šeimininkė sodina prie didelio stiklinio stalo, kurio metalinis kaldintas pagrindas kartoja fotelių balto gobeleno raštus.
„Taip pati sugalvojau, o meistras įgyvendino“, - paaiškina pastebėjusi mano žvilgsnį.
„Nuo ko pradėsime - nuo avyčių, žirgo, paslaptingojo namo? Ar - kodėl jūs čia, vidury Lietuvos miškų?“ - klausiu sutrikusi.
„Pradėsime nuo raudonojo vyno“, - nusijuokia Rūta, pakeldama krištolo taurę ir praverdama duris į praeitį.
***
Antrasis pasaulinis karas. Septyniolikametis vokietis Arthuras išsiunčiamas į Rytų frontą. Peršautas prie Juodosios jūros, pateko į nelaisvę. Bėgo, žiūrėdamas į žvaigždes, namų link. Kelią pastojo Vakarų frontas. Slapstėsi Lietuvos miškuose. Nei dokumentų, nei kalbos.
Bėglį priglaudė partizanai, kartu kovojo prieš rusų okupantus. 13 metų išgyveno Lietuvoje. Kai laikai palengvėjo, nuvažiavo į Maskvą, Vokietijos ambasadą, ieškoti savo dokumentų. Pusmetis KGB kalėjime - ir laisvė. Lietuvoje pamilo merginą, vedė. O vėliau per didelius vargus išsikovojo teisę grįžti į gimtinę - Vokietiją. Tai - Rūtos tėvo istorija.
„Buvo sunkūs laikai, ir tėvai nedaug apie juos pasakojo. Žinau, kad mano mama Elena buvo baigusi Vilniaus pedagoginį institutą. Pirmas jos vyras buvo ištremtas į Sibirą. Likimo ironija - ištekėjo už jauno vokiečio, mano būsimo tėvo.
Mama mokytojavo. Jos mama, mano senelė, caro laikais gyveno Sankt Peterburge. Ką veikė? Nežinau. Į Lietuvą ją parvarė revoliucija. Čia ji nieko neturėjo. O mano senelės brolis turėjo štai šį kalną, ant kurio dabar įsikūriau aš. Šalia gyveno ir 12 metų vyresnė mamos sesuo, kuri ir leido mamą į mokslus.
Teta pasakojo, kad anksčiau jie gyveno dideliame kaime. Bet Stalino laikais kaimą panaikino, žmonėms buvo liepta keltis į vienkiemius. Kaimiečiai traukė pagaliukus, kam teks kokia žemė. Tetai teko ši, nederlinga, smėlėta. Ir ji visą savo gyvenimą dėl to sielvartavo“, - gražia lietuvių kalba prisiminimus žeria Rūta.
Ji gimė jau Vokietijoje. Bet mama namie su ja ir tėvu vokiečiu visada kalbėdavo tik lietuviškai.
***
Rūta atneša seną nuotrauką - jos jauna mama su didžiule gėlių puokšte ir besišypsantis tėvas. Pirmi žingsniai Vokietijoje. Juos pasitiko 13 metų sūnų žuvusiu laikę jo tėvai.
„Mama labai nenorėjo išvykti iš Lietuvos. Pasakojo, kad įsėdo į paskutinį traukinį. Ir visą gyvenimą beprotiškai ilgėjosi Lietuvos. Nesulaukė dienos, kai galėjo vėl laisvai čia atvažiuoti. Mirė, kai man buvo penkiolika.
Mama Vokietijoje negalėjo mokytojauti, bet dirbo medicinos seserimi. Labai sunku čia buvo atvažiuoti. Ji nuolat veržėsi į Lietuvą. Pirmą kartą mane čia atsivežė, kai buvau trejų metų. Kažkaip sugebėdavo pasprukti nuo prižiūrėtojų Vilniuje ir mane palikti vasarą čia, pas tetą. Visi iš manęs juokdavosi, kai nuolat sakydavau „bitte“ (išvertus iš vokiečių k. - „prašau“). Kur ta bitė?
Eidavome grybauti, maudytis į upelį. Nuo mažens pažįstu šias apylinkes“, - susimąsto Rūta, apžvelgdama į visas keturias puses nuo namo atsiveriančias apylinkes. Tolumoje kaimo keliuku dulka autobusiukas, vingiuoja upelis.
„Džiaugiatės, kad galėjote sugrįžti į savo vaikystę?“ - teiraujuosi Rūtos, kurios dvi dukros dabar prausiasi upelyje, po kurį kažkada braidžiojo jų maža mama.
„Man čia - rojus, - atsako moteris. - Aš sugrįžtu namo“.
***
Du mėnesius vasarą ji viena gyvena šioje vietoje. Ją aplanko vyras Hendrikas ir dukros - dvidešimtmetė Stella ir septyniolikametė Diane.
Baigsis vasara, bet Rūta beveik kiekvieną mėnesį ir vėl apsilankys čia.
„Nors trumpam turiu įkvėpti šio oro, pagyventi šioje gamtoje.
Kokia laimė ją jausti taip šalia. Matau upelio dugną, žuvytes. O drevėje gyvena pelėda. Nenoriu į Ispaniją, nenoriu niekur kitur, nors su šeima važinėjome po visą pasaulį. Ir mano vyrui patinka čia.
Amsterdame laukia draugai, teatrai, koncertai.
O čia, kai užsinoriu, pasislepiu nuo civilizacijos. Šį namą pastačiau taip, kad ir po 20 metų jis būtų patogus ir modernus. Bet kol jo nebuvo, vasarą atvažiuodavau su vaikais ir vyru į tetos namelį. Nėra tualeto, nėra vandentiekio. Mano dukrytės, gražiai aprengtos, tupi būdelėje, prausiasi upelyje. Joms labai patiko“, - juokiasi Rūta ir neša ant stalo ką tik iškeptą pyragą. Žinoma, iš savų vištų kiaušinių.
Už lango ilgesingai į mus žvelgia gal pyrago kvapo priviliotas žirgas. Bet negali užlipti ant terasos - namą nuo jo saugo ištempta virvutė.
„Jis visą dieną laisvas. O kaip kaime be žirgo? Jis ir karučius man patempia. Aš ilgai ieškojau žirgo sau ir dukroms pajodinėti. Jaunystėje pati dvylika metų jodinėjau.
Mano Naglis - rusų ristūnas, Lietuvoje užėmęs varžybose penktąją vietą. Kai jį man parodė, iškart nusipirkau, net nepamačiusi jo šeimininko“, - pasakoja Rūta ir neša žirgui morką.
Ir mes su fotografu sekame iš paskos. Rūta pavedžios po savo valdas.
***
Pakalnėje matyti senas tetos namelis, išlikęs iki šiol. Bet ten gyvena jau kiti žmonės. Rūta retai besutinka ir giminių.
„Daug kas pasikeitė, užaugo nauja karta“, - atsidūsta.
Aplinkiniai spėlioja, kas ji, ši paslaptinga ateivė? Nedaug kas žino, kad jos žemės valdos - buvusi mamos giminių žemė, po kurią vaikystėje bėginėta basomis kojomis.
„Sveiki atvykę į „Imperio Zorra“ (išvertus iš ispanų k. - „Lapių imperija“), - sako Rūta. Toks užrašas puikuojasi ir ant jos vizitinės kortelės.
„Kai įsigijau šį kalną ir septynis hektarus žemės aplink, ėjau per savo valdas ir svarsčiau, ką čia darysiu. Išgirdau triukšmą - žiūriu, lapė atsiveja kiškį. „Sveika, lape“, - pasisveikinau. Lapė sustojo ir nustebusi pažiūrėjo į mane. Supratau, kad tai dar ne mano, tai jos valdos“, - juokiasi „Imperio Zorra“ šeimininkė.
***
Bet šiandien čia - jau avių valdos. Nugraužta žolė, nuskabyti krūmokšniai. Štai ir jos pačios, vedamos rudo avino, laisvai laigančios po pievas ir mišką, bandančios įveikti upelį - Rūtos žemių gynybinę sieną.
„Visi čia suka galvą dėl mano avių - kokie mano „verslo“ tikslai? Bet nusibodo sukti, nes tų tikslų neįžvelgė“, - šmaikštauja Rūta, kai ir aš paklausiu to paties.
Penkiolika avių - retos veislės.
„Tai išmirštanti lietuviška veislė. Po karo kažkas įsivežė į Vokietiją keletą tokių avių. Jos pakliuvo į Miuncheno zoologijos sodą. O po to pasklido ir po Europą. Jų pasaulyje yra tik apie penkis tūkstančius. Vadinamos skudų veislės avimis. Gal dėl to, kad šaukiamos „skud, skud“, o gal jos nuo Skuodo?“ - spėlioja Rūta.
Avimis ji prisipažįsta susidomėjusi dėl praktinių tikslų. Kai įsigijo šią žemę, aplink buvo tik šabakštynai. Kas nušienaus? Kai kas patarė įsigyti avių, kurios švariai viską nugrauš. Internete ji užtiko šią retą lietuvišką veislę ir atsivežė iš Olandijos dešimt avių.
„Lietuvoje valdininkų negaliu įtikinti, kad šią veislę būtina išsaugoti. Šios avys išgyvena lauke ir žiemą, ir vasarą. Jų mėsa neturi lajaus, jos liesos ir ištvermingos. Skerdykloje mane peikia: fu, kokios liesos!
Jos kasmet atsiveda po ėriuką“, - Rūta pamiškėje rado medinę trobelę - avių „gimdyklą“. Kai ji išvažiuoja į Amsterdamą, avys nuo namų toli nenubėga. Kad jos nebadautų, žiemai Rūta visada pasirūpina šienu.
„Rūta, ar nebūtų jums paprasčiau gulinėti ant savo baltų sofų ir skaityti romanus?“ - neištveriu nepaklaususi.
„Paprasčiau. Bet neįdomu“, - atšauna olandų aristokrato žmona.
***
Gal pats laikas būtų pakalbėti ir apie jį? Kaip tik suskamba Rūtos telefonas.
„Vyras jau Lietuvoje, po poros valandų bus čia“, - šypsosi moteris.
Kas tas paslaptingas Rūtos vyras Hendrikas, atsekęs paskui ją į lietuvišką kaimą?
„Jis olandas, verslininkas. Susipažinome būdami studentai Vokietijoje, gerdami alų. Ištekėjau ir išvykau pas jį į Olandiją. Jūs apie mane rašysite straipsnį ar apie jį?“ - tik tiek žinių apie vyrą tesuteikia Rūta.
Bet grįžus į namą ji atneša gražiai įrištą Olandijos aristokratų genealogijos knygą. Jos didiko vyro giminė, turinti savo herbą, minima nuo 1580 metų.
Žilstelėjęs, aukštas, sportiškas aristokratas.
„Geriau aš būčiau dar porą valandų pasisukinėjusi Rūtos name ir jo sulaukusi“, - pagalvoju, kai pamatau trumpam kitą dieną Hendriką su Rūta Vilniuje.
Kaip ir Rūta, nutvėręs laisvą dieną jis skrenda į Lietuvą. Kaimo ramybė - jam prabanga, o žmonos pastatytas namas - patogus.
„Ar nepasiilgstate Rūtos, kuri vasarą gano savo avis Lietuvoje?“ - klausiu provokuodama.
„Argi moteriai galima ką uždrausti?“ - tik nusišypso olandų džentelmenas, pats vaikystėje užaugęs turtingoje tėvų sodyboje.
***
Namuose nėra spalvų. Tik balta. Kodėl? „Namo statybai prireikė tiek jėgų, kad spalvoms sukurti jų man nebeliko“, - aiškina Rūta, vedžiodama po erdvų stilingą namą.
Ant baltų sienų pamatau kabantį vieną vienintelį paveikslą - įrėmintą P.Picasso kompoziciją „Gernika“.
„Ši abstrakcija, vaizduojanti karą, primins man šio namo statybą, kuri buvo beveik karas, - atsidūsta Rūta, studijavusi interjero dizainą ir pati įrengusi ne vieną namą. - Aš daug keliavau po pasaulį, daug ką mačiau. Viską, kas man patiko, susirinkau ir pastačiau šį namą.
Architektai padėjo man sutvarkyti namo išorę, nes jie žino, koks klimatas Lietuvoje. Bet nelengva buvo jiems paaiškinti savo idėją.
Nenorėjau lietuviško medinio namo. Jūs teisi, kad šis namas atrodo lyg iš Provanso ir yra netikėtas tarp šių miškų. Bet aš norėjau būtent tokio namo, nors statybininkai ne viską įgyvendino“, - kalba Rūta, kuriai Lietuvoje teko išmokti ir specifinės lietuvių statybininkų kalbos.
Stebiuosi, kad Rūta tvirtina visus stilingus baldus ir šviestuvus nusipirkusi Lietuvoje.
„Jei turi namo viziją, milijonų nereikia. Namo stilių sukuria visuma, tik ją reikia suvaldyti“, - tokia jos filosofija.
Iš Olandijos atkeliavo tik keli šeimos ar aukcionuose nupirkti antikvariniai XIX amžiaus pradžios baldai, suteikiantys namui taurumo. Kaip ir ant sienų kabančios jos ir vyro tėvų nuotraukos.
„Štai ši lovytė - dar mano vyro senelio, padaryta 1906 metais. Ji anksčiau dar turėjo pakabintą „dangų“ ir sūpynes. Mano dukros joje taip pat augo. O dabar lovytė Lietuvoje, laukia anūkų“, - šypsosi Rūta.
***
Bet dukros, kaip mama sako, dar gyvena kokone, tik žengia į suaugusiųjų pasaulį.
17-metė Diane ką tik išlaikė abitūros egzaminus, ir Rūta graužiasi, kad nebuvo kartu. Bet jos tuoj atvažiuos ir su mama leis drauge ilgas vasaros dienas - jodinės, vaikščios su šunimis, maudysis upelyje, užkurs pirtį, važinės į Vilnių, mokysis lietuvių kalbos.
Kai jos išvažiuos, Rūtai liks tyla, kurią sudrums tik jos olandiškų klumpių taukšėjimas. Ir rudens dangus, nusėtas žvaigždžių.
„Jūs neįsivaizduojat, kiek čia žvaigždžių! Noriu nusipirkti teleskopą ir jas stebėti.
Civilizacijoje mes tiek daug prarandame ir nebesustabdysime tų praradimų. Lietuva liko kaip mažas gamtos stebuklas, kurį turite branginti“, - užsidegusi kalba Rūta.
Ji nebijo čia likti viena, nes ją puikiai saugo apsaugos tarnyba. O nuo blogos akies - specialiai namuose pakabinti krištolo rutuliukai.
Be to, ji nemėgsta ko nors bijoti. Jai neliūdna likti vienai, kai namiškiai išvažiuoja. Moteris mėgsta pabūti viena su savo gyvuliukais.
O kai panorės, sės į lėktuvą ir po valandos pasiners į triukšmingą Amsterdamo gyvenimą.
„Pasaulis toks platus ir tiek visko dar noriu nuveikti ir pamatyti. Išmokau šaudyti iš lanko. Išmokau prižiūrėti avis. Amsterdame turiu viską, ką gali suteikti civilizacija.
Aš tokia laiminga, kad galiu taip gyventi“, - išlydėdama sako sodybos šeimininkė ir paprašo pasirašyti svečių knygoje.
„Mes kalbėjomės tris valandas, bet aš taip ir neįspėjau jūsų paslapties. Ir jei kada nors vėl panorėsiu jus pamatyti, tikriausiai nebesurasiu kelio į šį baltąjį namą kalno viršūnėje, kur vėjas gainioja prisiminimus.
Manęs nepasitiks juodas žirgas ir šeimininkė žydromis akimis. Nes visa tai gal buvo, o gal ir ne“, - parašau, išsinešdama iš šio namo svajonės dvelksmą.