Jūratė Daktaraitė: „Jeigu tektų viską pradėti nuo pradžių, pradėčiau vėl nuo krepšinio“

„Sportas man davė ne tik dviejų kambarių butą, bet ir galimybę tais laikais pakeliauti“, — linksmai kalba profesionali krepšininkė, šiandien, skirtingai nei dauguma pensininkių, gyvenanti gana intensyvų ir spalvingą gyvenimą.

„Tikrai dar gyvenu ne prisiminimais“, — šmaikštauja garbaus amžiaus moteris, šiuo metu einanti krepšinio veteranių klubo „Kamanės“ garbės prezidentės pareigas. Kartu su bendramintėmis J.Daktaraitė turi progų vykti į varžybas Europoje, dalyvauja priėmimuose ir apdovanojimų ceremonijose, yra gera jų bičiulė ir nepraleidžia nė vieno svarbesnio šio kolektyvo susibūrimo. „Aš visada mėgau draugijas, gal todėl ir pasirinkau krepšinį, nes tai — kolektyvinis žaidimas“, — sako pasaulio čempionė, sportinę karjerą pradėjusi nuo lengvosios atletikos, šuolių į aukštį.

Mokykloje ji ilgą laiką buvo šuolių į aukštį, penkiakovės varžybų rekordininkė. Tačiau vienai treniruotis būsimai krepšinio čempionei buvo labai nuobodu.

J.Daktaraitė dėkinga savo kūno kultūros mokytojams, tikriems krepšinio entuziastams Jonui Urvakiui ir Birutei Monstavičiūtei, kurie prieš daug metų tada dar visiškai jauną energingą panelę užkrėtė oranžinio kamuolio bacila.

Vėliau į didžiojo krepšinio vandenis išplaukti jai padėjo dar vienas gerai žinomas treneris Vladas Knašius. 1954 metais baigusi vidurinę mokyklą, Jūratė iš Klaipėdos išvažiavo mokytis į Kauną, Kūno kultūros institutą (dabar — Kauno kūno kultūros akademija. — Red.).

„Kaip dabar pamenu — po moksleivių spartakiados man padovanojo labai brangius braižybos įrankius. Tais laikais tai buvo didžiulis deficitas. Štai tokiomis dovanomis mane viliojo stoti į Kauno politechnikos institutą (dabar — Kauno technologijos universitetas. — Red.), tačiau aš pasirinkau sportą“, — pasakoja Jūratė, neslėpdama, kad perspektyvūs sportininkai visada buvo aktyviai viliojami į studentų sporto komandas.

Studijų metais prasidėjo rimta J.Daktaraitės sportinė karjera. Patekusi į sovietinės Lietuvos krepšinio rinktinę, tuo metu aukščiausia — 176 cm ūgio — centro puolėja žaisdavo ir Sovietų Sąjungos krepšinio pirmenybėse.

Pasaulio krepšinio čempionė neslepia, kad, ilgus metus atstovaujant Sovietų Sąjungos rinktinei, jai vis tiek visada pirmoje vietoje buvo Lietuva. Garbaus amžiaus sportininkė rodo nuotraukas, kur lietuvės krepšininkės varžybose Korėjoje, o ant jų sportinės aprangos užrašas ne „Lietuvos TSR“, kaip tais laikais būdavo įprasta rašyti, o „Lietuva“.

1957 metais kartu su Sovietų Sąjungos jaunimo rinktine Jūratė pirmą kartą išvažiavo į užsienį.

„Tai buvo kelionė į Prahą. Pamenu, ten valgiau nuostabiai skanius pyragaičius“, — juokiasi Jūratė, patvirtindama amžininkų prisiminimus, kad tais laikais kirsti geležinę uždangą galėjo ne visi.

Būsimoji pasaulio krepšinio čempionė pateko tarp laimingųjų ir pirmą kartą istorijoje 1959 metais kartu su Sovietų Sąjungos moterų krepšinio rinktine lankėsi net Amerikoje.

Visą mėnesį Jūratė kartu su kitomis krepšininkėmis keliavo per visas Amerikos valstijas. „Kai žaidėme Vašingtone, gavome kvietimą į Baltuosius rūmus rytinės arbatos. Tai turėjo būti ypatingas vizitas, tačiau likimas taip ir nelėmė sutikti to meto prezidento Johno F.Kennedy ir jo žmonos Jacqueline. Jie tą rytą, kai mes atvykome į Baltuosius rūmus, skubiai išvyko į laidotuves“, — apgailestavo dėl neįvykusio susitikimo J.Daktaraitė.

Tačiau keliaudama po Ameriką ji vis dėlto susitiko su kitu šios garsios giminės nariu — prezidento broliu Robertu Kennedy.

„Jis prieš vienas varžybas į aikštelę simboliškai įmetė krepšinio kamuolį“, — prisimena Jūratė.

Įspūdžiai iš kelionės po vieną galingiausių ir turtingiausių pasaulio valstybių buvo nepakartojami. Krepšininkė prisimena, kad buvo daug provokuojamų saugumo poelgių ir pokalbių, daug nepaaiškinamų dalykų, kurie tada jaunai merginai buvo sunkiai suvokiami.

„Prieš kelionę mus Maskvoje nuvežė į specialią parduotuvę nusipirkti padorių šiai išvykai drabužių. Buvo didelė laimė, nes tada pirmą kartą įsigijau gražią suknelę ir batelius. Tais deficito laikais tai buvo retenybė, o ko merginai daugiau reikėjo... Gal todėl visiškai nesigilinau į jokias povandenines sroves, o tuo labiau — į politiką“, — pasakoja J.Daktaraitė, prisimindama, kad Amerikoje į iš priešiškos valstybės atvykusius piliečius buvo žiūrima kaip į aštuntą pasaulio stebuklą.

„Jiems buvo įdomu, ką mes kalbame, ką galvojame, kaip elgiamės. Neslėpsiu, buvo daug provokacijų. Vadinamieji „dipukai“ nesnaudė ir savo kalbomis atvirai tyčiojosi iš mūsų. Tarkim, klausdavo, ar pas mus tikrai karvės melžiamos vilkint baltais chalatais. Tokie klausimai sukeldavo įniršį ir atvirą pyktį“, — Jūratė pasakoja kelionės, kuri turėjo ir kitą medalio pusę, prisiminimus.

Sportininkei viešbutyje buvo uždrausta atsiliepti telefonu, niekam neduoti savo namų adreso ir nieko neimti iš svetimų žmonių.

„Tais laikais nemažai lietuvių emigrantų ieškojo būdų, kaip užmegzti su tautiečiais ryšius, kad galėtų ką nors sužinoti apie tėvynėje likusius artimuosius ir gimines“, — pasakoja Jūratė.

Energingi, vikrūs moters judesiai neišduoda jos tikrojo amžiaus.

„Jeigu netampysiu raumenų, sukaulėsiu“, — neslepia ilgametė profesionali sportininkė, neleidžianti organizmui eiti užtarnauto poilsio. Kaip kiekvienas intensyviai sportavęs žmogus, ji organizmą palepina nedideliais fiziniais krūviais.

Su didžiuoju sportu Jūratei teko atsisveikinti sulaukus vos 28 metų. Patyrusi traumą (trūko kelio raiščiai. — Red.), krepšininkė dar vylėsi toliau žaisti, tačiau sveikata neleido.

„Kinijoje bandė koją „gaivinti“ akupunktūra, tačiau viltis kada nors vėl įbėgti į aikštelę blėso. Gal taip ir geriau: kuri sportininkė norėtų išgirsti užgaulių sirgalių priekaištų, kai pasiūloma vietoj krepšinio prie puodų virtuvėje stovėti“, — nelinksmai juokauja J.Daktaraitė.

Moteris, skirtingai nei jos bendražygės, neišgyveno didelės didžiojo sporto netekties, nesusirgo depresija. Iš karto pradėjo dirbti fizinio rengimo dėstytoja Vilniaus universitete. Treniravo merginų, o vėliau — vaikinų krepšinio komandas. Nuo 1980 metų dirbo vyriausiąja trenere Vaikų olimpinio rezervo specializuotoje vaikų ir jaunių sporto mokykloje, kur iš visos Lietuvos buvo buriami gabiausi krepšinio žaidėjai moksleivių rinktinei.

„Su krepšiniu atsisveikinau pamažu, mano gyvenime nebuvo staigių posūkių“, — šypsosi pasaulio krepšinio čempionė, dar vis užsukanti į sporto salę, kur vakarais treniruojasi jos globojamos krepšinio veteranių klubo „Kamanės“ žaidėjos.

Iki nepriklausomybės laikų J.Daktaraitė gyveno vieno kambario bute Vilniaus Savanorių prospekte. Ir tik artimos bičiulės padrąsinta kreipėsi į tuometį vykdomojo komiteto pirmininką Algirdą Vileikį ir jis jai asmeniškai parūpino geresnį dviejų kambarių butą žaliame Antakalnio rajone.

„Negaliu skųstis. Gaunu 800 litų valstybinę pensiją, turiu įdomų laisvalaikį, naudojuosi senjorų paslaugomis ir su nuolaida lankau teatrus, kiną. Neslėpsiu — Krepšinio federacija mus, veteranus, nepelnytai pamiršo, nes jau labai seniai krepšinio rungtynių nestebėjau gyvai — tik per televiziją. Bet smagu, kad yra draugės „Kamanės“, kurios pasirūpino ir finansiškai parėmė mano kelionę į Hamburgą, kur vyko Europos krepšinio veteranų čempionatas. Ten galėjau stebėti ir varžovių, ir Lietuvos komandos žaidimą“, — sako J.Daktaraitė.

Nesibodėdama vienatve, Jūratė prisipažįsta, kad iki šiol turi daug artimų draugių ir bičiulių. Tik štai apie tą vienintelį gerbėją, kuris kadaise taip ir neužkariavo garsios krepšininkės širdies, moteris vengia kalbėti.

„Tegu tai lieka mano asmeninėje archyvo dėžutėje, kurios jums neatversiu“, — paslaptingai jausmus nutyli pašnekovė ir prisipažįsta, kad jos širdies ir rankos jaunystėje siekė ne vienas.

Turėjo Jūratė ir pasiūlymų likti Amerikoje. Tačiau šios minties tada kategoriškai atsisakė. „Man — Amerika, o artimiesiems — Sibiras?“ — tyliai ištaria Jūratė.

Garbaus amžiaus sportininkė nevengia pakritikuoti dabartinės mūsų krepšininkių sportinės aprangos. „Atrodo taip, tarsi vilkėtų maišus: šortai plevėsuoja, marškinėliai — irgi. Kam slėpti kūną, kuris gražiai sudėtas, treniruotas? Pažiūrėkite, kokias mes trumpikes mūvėdavome“, — linksmai sako pasaulio ir Europos krepšinio čempionė, kadaise šios sporto šakos gerbėjus stebinusi virtuozišku žaidimu, tada dar visai nauju kamuolio metimo būdu.

„Į krepšį įprasta būdavo kamuolį mesti iš vadinamosios sterblės, o aš taikydavau jį iškėlusi virš galvos. Žinomas šviesaus atminimo žaidėjas ir mano treneris Stepas Butautas padėjo įvaldyti šį metimą. Esu jam dėkinga ne tik už tai. Dėkinga ir už tai, kad per krepšinį išugdė geriausias mano savybes, išmokė suprasti tikrąsias žmogiškas vertybes — nenusižengti dorai, jausti pareigą ir atsakomybę prieš kitus, saugoti draugystę“, — negaili šiltų žodžių buvusiam treneriui Jūratė.

Ji įsitikinusi, kad jeigu dar kartą tektų viską šiame gyvenime pradėti iš pradžių, vėl pasirinktų krepšinį. Tuo nė neabejoja. „Be jo neįsivaizduoju savęs“, — sako J.Daktaraitė.