Vėluojančių nelaukia ne tik traukiniai...

„Iki gyvenimo pabaigos atsiminsiu vienas teatro gastroles, vykusias Serbijoje.

Išvakarėse prieš kelionę buvau įsitikinusi, kad lėktuvas išskrenda šeštą valandą vakaro, o ne šeštą ryto. Stoviu parduotuvėje ir galvoju, kokio maisto nusipirkti. Tiek to, manau, nepirksiu šiandien nieko, juk skrydis į Serbiją — rytoj vakare, spėsiu. Lagamino iš vakaro taip pat nesusikroviau, nes maniau, kad laukia visa diena ramaus pasiruošimo.

Ryte apie ketvirtą valandą pro gilų miegą girdžiu skambantį telefoną. Pramerkiu vieną akį ir bandau nuspausti mobiliojo telefono žadintuvą. Dar pagalvoju, kodėl jis taip anksti skamba. Po kiek laiko — vėl skambutis. Pro besisklaidančius miegus žiūriu į telefono ekraną. Ant jo šviečia užrašas: „Vitalija. Teatras“. Dar vis nesuvokiu, kad skamba ne žadintuvas, o ketvirtą valandą ryto bando prisiskambinti trupės inspektorė. Kai pagaliau mintis pasiekia sąmonę, man nutirpsta pakaušis. Tą pačią sekundę aš atsibundu, o kitame telefono gale girdžiu išsigandusį inspektorės balsą: „Vaida, ar tu dar toli? Lėktuvas išskrenda po valandos!“

Ką tada atsakiau — nepamenu. Prisimenu tik, kaip nesavu balsu surikau: „Lėktuvas po valandos išskrenda!“ Mano vyras pašoko iš lovos.

Iš spintos tiesiai į lagaminą chaotiškai skriejo visi daiktai. Sėdome į mašiną ir bandėme neviršydami greičio įveikti dvidešimties minučių kelią iki oro uosto. Mano būsena buvo nenuspėjama — tai isteriškai kelias minutes verkdavau, tai vėl bandydavau save suimti į rankas ir būti rami.

Kai įgriuvome į oro uostą, manęs jau laukė kaip „ypatingos viešnios“. (Juokiasi.)

Į lėktuvą įlipau drebančiomis kojomis, bet laiminga. Paprastai visada ankstyvose ryto kelionėse lėktuve ar automobilyje miegu. Tada, pamenu, miegojo visas lėktuvas, bet ne aš. Gera adrenalino dozė buvo išbaidžiusi visus miegus. Didesnės palaimos gyvenime turbūt nebuvau patyrusi kaip tada — juk spėjau į lėktuvą!

Serbijos Novi Sado miestelio viešbutyje atidariusi lagaminą radau viską, išskyrus kosmetikos priemones. Kolegė tą savaitę supratingai man skolino tušą ir nagų laką.

Gyvenime turiu dvi baimes: beprotiškai bijau ryklių ir pavėluoti į lėktuvą arba traukinį.

Tačiau manau, kad laiku reikia spėti į svarbiausią savo gyvenimo reisą, nes jis kartais gali ir nepalaukti. O pavėlavus į lėktuvą ar traukinį visada galima rasti išeitį“.

„Turiu problemą — nevaldau laiko pojūčio, kiek jo reikia skirti pasiruošimui. Prieš keliones mane apima kažkoks nepaaiškinamas apstingimas. Tuomet ilgai mąstau, ką krauti į lagaminą, kokių daiktų man reikia, kokių — ne. Draugai nepraleidžia progos šmaikščiai pajuokauti. Kai ateinu į gimtadienį, visada padėkoja, kad atėjau būtent šiandien, nes galėjau pavėluoti ir ateiti rytoj.

Esu pavėlavusi net į du lėktuvus, vieną kartą — į traukinį, taip pat teko mamos vairuojamais „Žiguliais“ automagistrale vytis autobusą, nes į jį nespėjau laiku įsėsti.

Pamenu, kaip pramiegojau lėktuvą į Frankfurtą. Turėjau stacionarų telefoną, kuriame buvo įmontuotas žadintuvas. Naktį žaibavo, siautėjo audra, o po jos telefono ryšys buvo sutrikęs. Nors lėktuvas turėjo išskristi ne taip jau anksti, apie 9 valandą, aš sugebėjau ramiai, nežadinama žadintuvo, miegoti iki pusiaudienio.

Pabudusi taksi vis dėlto nuvykau į oro uostą, tik, aišku, mano lėktuvas jau kelias valandas buvo ore. Ką tuo metu jaučiau? Kad visai neišsimuščiau iš ritmo, parūkiau ir nuėjau į kiną. (Juokiasi.) Tik vėliau turėjau daug nemalonumų, kad neatvykau į planuotą renginį Frankfurte.

Yra situacijų, kai vėluoju todėl, kad namie pernelyg ilgai krapštausi ir niekaip neišsiruošiu laiku išeiti.

Tokie krapštymaisi man kainavo dar kelias keliones. Vieną kartą pavėlavau į Berlyno lėktuvo registraciją, o kitą kartą, kai vykau atostogų, — į Prahos traukinį. Tada mama vėl automobiliu vežė mane iki Gardino, kur tikėjausi įsėsti į nuvažiavusį traukinį. Deja, vienos valandos laiko skirtumas su Baltarusija „padovanojo“ man neišdildomus atostogų įspūdžius — dvi paras Gardino traukinių stotyje miegojau ant suoliukų ir tikrąja to žodžio prasme užsiklojusi laikraščiais laukiau kito savo traukinio.

Neslėpsiu — dėl šios mano charakterio savybės kenčia artimieji, pyksta draugai. Jie dažnai taiko man įvairius laiko spąstus. Pavyzdžiui, pasako vieną laiką man, o patys renkasi tik po kelių valandų.

Ką kalbėti — aš sugebėjau dvi valandas pavėluoti net į savo vestuves! Mūsų nenorėjo sutuokti. 1991 metais prie Santuokų rūmų rikiavosi didžiulės jaunavedžių eilės, o aš savąją pražiopsojau grožio salone“.

Kalbino Rasa Kazlaitė