Sunku patikėti, kad po mokyklos baigimo ilgametės teatro vyriausiosios
kostiumininkės Eugenijos Žakytės dukters Dalios likimas galėjo
susiklostyti kitaip.
Ji nuo vaikystės augo teatro užkulisiuose, pažinojo bene visus to meto
garsius aktorius.
„Tikrai nenorėjau eiti dirbti į teatrą, nors visi aplinkui kalbino. O
nenorėjau todėl, kad ten jau seniai dirbo mama. Jaučiau kažkokį
kompleksą, kad visą laiką mane kontroliuos, visi aplinkui kalbės apie
mane kaip apie Žakytės dukterį.
Žinojau, kad teatro gyvenimas nepalieka erdvės asmeniniams poreikiams —
juk teatralai neturi nei laisvų šiokiadienio vakarų, nei savaitgalių.
Tikrai buvau nusprendusi likimo su teatru nesieti. Jau net buvau
susiradusi sekretorės darbą!“ — prisimena profesionali teatro grimo
dailininkė D.Bučienė, taip ir nesugebėjusi pabėgti nuo savo lemties.
Tuo metu į avariją pateko teatro grimuotoja. Gastrolių metas, o dirbti
nėra kam.
Aštuoniolikametė Dalia sulaukė pasiūlymo bent laikinai užimti sergančios
darbuotojos vietą.
„Ar pasinaudojau protekcijomis ir mamos autoritetu?“ — juokiasi Dalia,
neslėpdama, kad į tuo metu itin gerbiamą meno šventovę, o ypač į
grimuotojo darbą, žmonės buvo priimami su ypatingomis žodinėmis
rekomendacijomis.
„Niekas Lietuvoje nerengė šios srities specialistų. Daugiausia jie visi
buvo savamoksliai. Tai — profesija iš pašaukimo“, — linksmai dėsto
Dalia, kuri, kaip ir daugelis to meto specialistų, visko išmoko teatre:
gaminti perukus, ūsus, barzdas. Mokėsi, kaip juos uždėti ir priklijuoti
aktoriui.
„Tik todėl, kad reikėjo turėti kokį nors diplomą, įstojau į profesinę
technikos mokyklą ir įgijau kirpėjos specialybę. Tokios buvo mano
žinios“, — prisiminimais dalijasi D.Bučienė, savo rankomis pagaminusi
dešimtis tūkstančių perukų, pridėtinių kasų, kuriant personažo įvaizdį
įgyvendinusi ne vieną teatro dailininkų idėją.
Ir tik vėliau, kai Vilniaus kolegijoje buvo įsteigta šukuosenų dizaino
specialybė, Dalia panoro savo žinias įteisinti aukštosios mokyklos
diplomu. Jau kitais metais moteris jį planuoja turėti rankose.
Sovietmečiu teatre, kur buvo nemažai primadonų ir privilegijuotų
aktorių, Daliai dirbti nebuvo sunku.
Šeštu pojūčiu jausdavo, kada reikia kokį žodį pasakyti, kaip
psichologinį barjerą įveikti, kad į grimo kambarį atėjęs aktorius
jaustųsi gerai, o sukurtas personažo įvaizdis padėtų atsiskleisti ir jo
charakteriui.
„Artisto talentas — tai Dievo dovana. Dažnai matau, kaip grimo kėdėje
aktorius kaupiasi vaidmeniui, kaip kartoja tekstą“, — sako grimuotoja,
kurios rankos prisilietė prie garsiausių kelių kartų teatro aktorių.
Tai — ir Regimantas Adomaitis, ir Vaiva Mainelytė, ir Aldona
Janušauskaitė, ir Eglė Gabrėnaitė, ir šviesaus atminimo Monika
Mironaitė, Henrikas Kurauskas, Audrius Chadaravičius, Arnas Rosenas,
Kazimiera Kymantaitė ir kiti aktoriai.
Teatro užkulisiai kupini nuotykių ir kurioziškų įvykių. Apie juos Dalia
prisiklausydavo dar vaikystėje iš mamos pasakojimų.
„Ir pati mama patekdavo į juokingas situacijas, kurios vėliau tapo
anekdotinės.
Eugenijos Žakytės net ir didieji aktoriai prisibijodavo. Ne paslaptis,
kad tuomet vyriausiasis teatro režisierius apie naują pastatymą
pasiteiraudavo kostiumininkės nuomonės.
Jeigu mama per generalinę repeticiją žiūrovų salėje neužmigdavo,
vadinasi, spektaklis bus įdomus“, — juokiasi Dalia, kurią dar visai
jauną panelę mama akylai saugojo nuo laisvamanių jaunų teatro
darbuotojų.
Dalia neslepia, kad neseniai, po daugelio metų, vienas toks teatro
senbuvis prasitarė, jog buvo ją įsižiūrėjęs, bet nedrįsdavo prieiti, nes
labai bijojo mamos. „Almantas turbūt buvo drąsiausias“, — šypsosi
grimuotoja, ne tik profesiją, bet ir vyrą suradusi teatre.
Po vestuvių tame pačiame teatre Dalia „įgijo“ ir dar kelis giminaičius.
Jos vyro, Mažojo teatro vyriausiojo scenos montuotojo Almanto Bučiaus,
brolis Remigijus Bučius ir jo žmona Ramunė Skardžiūnaitė — teatro
aktoriai.
Almanto pusbrolis — taip pat žinomas scenos žmogus, aktorius ir bardas
Saulius Bareikis, jo sūnus Jokūbas Bareikis, taip pat pasirinkęs
aktorystę, vaidina Vilniaus mažajame teatre, kur dirba Dalia ir jos
vyras.
„Mūsų giminės teatrinis genealogijos medis ir toliau šakojasi. Neseniai
dar vieno Almanto pusbrolio sūnus vedė režisieriaus Rimo Tumino dukterį
iš pirmosios santuokos. Tos mergaitės mama — aktorė Jūratė Aniulytė.
Žodžiu, per giminės suėjimus tik apie teatrą ir kalbame“, — juokiasi
Dalia.
Įsidarbinusi laikinai, per 25 metus grimuotoja D.Bučienė išėjo
nepaprastą savo profesijos mokyklą, kurios negali atstoti jokia dailės
akademija ar meno institutas.
„Tai jau mano patirtis, mano universitetai“, — sako grimuotoja,
prisimindama praeitį ir tą metą, kai iš paprastų dalykų tekdavo
kurti stebuklus.
„Anuomet buvo vienos rūšies lako „Gražina“, o aktoriai grimuodavosi
rusišku iš Maskvos gabenamu grimu, kurį po spektaklio nusivalydavo mūsų
virtu vazelinu.
Įmantresnei banguotai šukuosenai ar nepaklusniems plaukams naudodavome
linų sėmenų kisielių. Želė plaukams tada nebuvo“, — prisimena Dalia.
Režisieriaus Jono Vaitkaus atėjimas į teatrą pakeitė ne tik spektaklių
repertuarą — keitėsi ir aktorių grimas.
„Pamenu pastatymą „Vėlinės“. Dailininkas Jonas Arčikauskas išdėstė savo
viziją, o mes turėjome ją įgyvendinti. Sudėtingas tada buvo to
spektaklio herojų grimas — žaizdos, nubrozdinimai, išpuvę odos plotai.
Teko gerokai pasukti galvą, kol įvykdėme šį kūrybinį dailininko
sumanymą. Iš grikių kruopų, avižinių dribsnių, medžio pjuvenų gaminome
„žaizdas“ ir „supuvusią odą“. Kirviu prakirstai žaizdai pavaizduoti
naudojome poroloną, ant jo klijavome marlę, suteptą raudonais dažais,
kūrėme įvairiausius „nubrozdinimus“.
Aišku, tokio grimo aktorius pats užsidėti negalėjo, todėl prie grimo
kambario prieš spektaklį išsirikiuodavo eilė“, — pasakoja D.Bučienė.
Su tuomet dar jaunu drabužių dizaino specialybės studentu Juozu
Statkevičiumi ją suvedė taip pat teatras.
„Juozas kūrė kostiumus ir grimą spektakliui „Orkestras“. Personažo
paakiai turėjo būti pajuodę, o juodų šešėlių tuo metu su žiburiu jokioje
kosmetikos parduotuvėje negalėjai rasti.
Ką darėme? Degindavome vyno butelių kamščius ir tais pelenais
dažydavome akis. Iš tų pačių pelenų darydavome ir negro kaukę, tik juos
dar maišydavome su alumi ir tik tuomet gautą masę tepdavome ant veido.
Matote, kokiomis ekologiškomis priemonėmis būdavo grimuojami aktoriai“,
— šypsosi pašnekovė, anuomet lyg didžiausią turtą saugojusi pirmą kartą
grimo cechui nupirktus du pudros šepetėlius.
„Kaip dabar pamenu — vos ne „per blatą“ gavau tuos šepetėlius. Vienas
buvo rožiniu koteliu, kitas — juodu. Vienas — vyrams, kitas —
moterims“, — sako teatro grimuotoja.
D.Bučienė buvo kviečiama dirbti ir į gražuolių, modelių konkursus.
Nemažai šukuosenų jį pasiūlė dizainerio J.Statkevičiaus kuriamiems
moterų įvaizdžiams.
„Jeigu atvirai, aš nemėgstu dirbti dideliuose renginiuose, kai
filmuojama reklama. Dabar mane dažniau kviečia sudėtingesniems darbams
— ten, kur reikia įmantresnės šukuosenos, kur kūryba reikalauja
meistriško atlikimo“, — nesipuikuodama sako pašnekovė ir prasitaria,
kad turbūt ne veltui ją artistai praminė Geležine rankele.
„Kartais manęs paprašo įsegti segtuką taip, kad aktorė pajustų, jog ant
galvos plaukai susukti į kuodą“, — juokiasi Dalia.
Jeigu dramoje peruką reikia prisegti tvirtai, tai šokio spektaklyje
plaukus į kuodą susukti reikia ne šiaip tvirtai, o netgi ypatingai.
Moteris iki šiol prisimena pirmąjį savo darbą žinomos choreografės
Anželikos Cholinos šokio spektaklyje.
„Per generalinę repeticiją matau, kaip vos įpusėjus spektakliui mūsų su
kolege šukuotos artistės šoka, o joms iš plaukų byra segtukai ir plaukai
plaikstosi į šalis“, — be nuoskaudos apie profesines klaidas pasakoja
grimuotoja ir šukuosenų meistrė.
Jos teigimu, labai svarbu aktoriui tinkamai sušukuoti plaukus, kad
vaidindamas ant scenos jis jokiu būdu negalvotų apie savo išvaizdą, o
vien apie vaidmenį.
Dalia prisimena ir kitas savo profesines klaidas, dabar jau virtusias
linksmomis istorijomis.
„Visko buvo. Pamenu, kaip Vytautui Rumšui karštomis žnyplėmis nudeginau
kaktą. Gerai, kad tai buvo V.Rumšas. Jis nuo veriančio skausmo tik
aiktelėjo ir patarė man ant „balvonų“ treniruotis“, — pasakoja Dalia,
neslėpdama, kad kitas, įnoringesnis artistas, už tokias klaidas galėjo
ir teatro vadovybei apskųsti.
Nors per 25 metus Dalios darbu nesiskundė nė vienas. Nebuvo tokių,
kurie būtų priekaištavę arba būtų buvę nepatenkinti grimuotojos darbu.
Dalia neslepia, kad ir jai būna dienų, kai pavargsta nuo darbų, įtampos,
nuo skirtingų žmonių nuotaikų.
Tada su vyru skuba į sodybą. Čia — kiti jos pomėgiai. Vasarą moteris
puoselėja nepaprasto grožio gėlynus, žiemą drauge su sutuoktiniu
rūpinasi namo įrengimo darbais.
Nemažai įspūdžių Dalia ir Almantas parsiveža iš gastrolių po svečias
šalis.
Pora kartu su teatru apkeliavo pusę Europos, lankėsi Kanadoje, net kelis
kartus — Kolumbijoje, Korėjoje.
„Šios kelionės turi dvi medalio puses. Kartais taip nualina nuovargis,
kad net naujos aplinkos ir miesto ritmo nespėji perprasti — visur
bėgte. O būna, kad grįžti pasisėmęs galybes įspūdžių, tarsi naujai
gimęs“, — sako grimuotoja.
Kažkada lygiagrečiai dirbusi per du teatrus, Dalia jau šeštą sezoną
dirba Vilniaus mažajame teatre.
Ji prisipažįsta ypač mėgstanti spektaklių premjeras. „Pamenu, mano
mokytoja, taip pat ilgametė teatro grimuotoja Laima Merkelienė sakydavo,
kad prieš premjerą pamiršta miegą, kad tada ją naktimis kankina nerimas.
Vis klausdavau — kodėl? O ji man atsakydavo: „Kai būsi teatro
vyriausioji grimuotoja ir vadovausi šiam cechui, ir tu nemiegosi“.
Tačiau šios pranašystės nepasiteisino. Aš prieš premjeras naktimis
labai gerai miegu“, — juokiasi D.Bučienė, sutikdama, kad jos profesijos
žmogui reikia ypač šaltų nervų ir stiprios savitvardos.
„Gal kai kam teatras — dvasinio peno buveinė. Man tai — darbas, kurį
kaskart stengiuosi atlikti nepriekaištingai. Yra ir mėgstamų
spektaklių, ir nelabai mėgstamų. Į vienus skubu lyg į šventę, į kitus
— iš pareigos“, — prisipažįsta pašnekovė.