R.Kurtinaitis: „Krepšinis man – ir pomėgis, ir darbas, ir meilė“

Prieš Pekino olimpinių žaidynių startą Lietuvos rinktinės trenerio asistentas paslaptingai šypsojosi: „Dabar su alkoholiu nedraugauju. Net medaliai nepriverstų manęs švęsti kaip Seule“.

48 metų R.Kurtinaitis atvyko jau į penktąsias olimpines žaidynes per savo karjerą.

Trejose jis dalyvavo kaip žaidėjas, 2000-aisiais Sidnėjuje – kaip Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento vadovas, o į Pekiną atskrido krepšinio rinktinės trenerių štabe.

Čia R.Kurtinaitis prisiminė savo pirmąją olimpiadą Seule – ta pati Azija, geras organizavimas, tik sportininkų kambariai maži, lovos trumpos, o lubos – žemos.

„Kinijoje žaidynių organizavimas taip pat turėtų būti geras. Komunistinė šalis norės parodyti, kad jų santvarka yra puiki. Prasčiausia buvo Atlantos olimpiada – žiauriai daug nesklandumų“, – sakė krepšinio legenda.

Interviu „Lietuvos rytui“ R.Kurtinaitis pasakojo primirštas ir nežinomas istorijas iš patirties olimpinėse žaidynėse ir kvatojo prisiminęs legendas apie savo praeitį.

- Aš labai dėkingas to meto Lietuvos kūno kultūros instituto rektoriui Stasiui Stonkui. Nors jis mane išmetė iš mokslų už paskaitų nelankymą ir režimo pažeidinėjimą, bet taip parodė teisingą kelią.

Aišku, tada jaučiausi nusivylęs. 1979 metais grįžau iš pasaulio jaunimo čempionato ir tikėjausi papulti į „Žalgirį“, bet Vladas Garastas manęs nepaėmė. Pradžioje išsiuntė į Panevėžio „Lietkabelį“ žaisti ne aukščiausiojoje, o pirmoje SSRS lygoje.

Ten gyvenau bendrabutyje su vairuotojais. Aišku, kai susitikdavome, visi išgerdavome. Tai netrukdė gerai žaisti, nes mano meistriškumo užteko pirmoje lygoje rinkti po 20-25 taškus.

O po rungtynių vėl eidavome išgerti alaus. Kadangi gyvenau Panevėžyje, nenuvažiuodavau į paskaitas Kaune. Mašinų niekas neturėjo, reikėjo derintis prie autobuso, kuris važiavo dukart per dieną. Buvo keblumų.

Aišku, net jei atsirasdavo galimybė važiuoti į Kauną, geriau būdavo nevažiuoti. Tada mane pašalino iš mokslų, atsidūriau Rygos ASK.

Pusę metų tarnavau su visais kareiviais. Ir labai griežtai – rikiuotės, mankštos, esant minus 20 laipsnių temperatūrai bėgioji, plauni tualetus, šluoji gatves – kaip visi.

Bet vieną kartą gavau gerą postūmį. Per informacinę programą „Vremia“ („Laikas“) parodė, kaip SSRS rinktinė ruošiasi 1986-ųjų pasaulio čempionatui Kolumbijoje. Rinktinėje buvo Sergejus Jovaiša, Valdemaras Chomičius, o mes su juo dar „Atlete“ buvome kartu žaidę.

Svarstau: kodėl aš ne ten? Nes toje armijoje – nieko gera: gyveni kareivinėse, vienoje patalpoje – 160 žmonių, jie – visokio plauko, pasitaikydavo visokių nuotykių.

Galvoju, reikia susiimti, nes noriu, kad ir mane per „Vremia“ parodytų.

Ilgai laukti neteko. Kijeve vyko vadinamoji SSRS „voružonka“ – ginkluotojų pajėgų čempionatas. Tada rinktinės treneris Aleksandras Gomelskis mane ir pastebėjo. Neblogai sužaidžiau Rygos ASK komandoje ir po metų atsidūriau Maskvos CSKA.

Savalaikis diržo paėmimas buvo į naudą. Panašiai kaip tada, kai tėtis įkrėtė diržo man, antrokui, už pamokų nelankymą ir paskui iki aštuntos klasės nepraleidau nė vienos.

- A.Gomelskis žodžių kišenėje neieškojo. Tada per ginkluotojų pajėgų čempionatą jis atvažiavo į Kijevą ir kaip SSRS rinktinės treneris skaitė paskaitą. Pasakojo apie planus, apie tuos krepšininkus, kuriuos mes tik per televizorių buvome matę – Anatolijų Myškiną, Stanislavą Jeriominą, kitus.

Kažkas jo paklausė, ar čempionate neatsirado perspektyvių kandidatų į SSRS rinktinę.

Kareivių sėdi gal šimtas, mes viena ausimi klausome, kita bajeriukus mėtome. O A.Gomelskis sako: „Šioje salėje yra vienas labai perspektyvus vaikinas. Prašyčiau atsistoti“. Ir ištarė mano pavardę. Aš, aišku, tuo metu su kažkuo kalbėjausi, ir mane aplinkiniai puolė raginti – stok, stok!

Atsistojau ir nesuprantu kodėl. A.Gomelskis sako prie visų: „Va, žmogus galėtų žaisti krepšinį, jeigu pasirinktų butelį arba krepšinį. Ką renkiesi?“

Visko buvo mano gyvenime. Dabar dėl to lengviau dirbti treneriu. Jei sportininkai mano, kad ką nors gali apgauti, tai tik trenerius teoretikus.

Aš kitados ir rūkiau, ir išgerdavau. Žinau, kodėl kas nors treniruotėje negreitai bėga, ko nors negali, žinau, kaip žmogus praleido naktį.

Treneris visada turi pranašumą, jei yra buvęs aukšto lygio žaidėjas. Iš knygų to neišmoksi. Kūno kultūros akademija negali paruošti trenerio, lygiaverčio, tarkime, Virgilijui Aleknai. Jis ir nebaigęs LKKA geriau žino, kaip nusviesti diską. Man darbe patirtis irgi padeda.

Kažkada rūkiau, bet neberūkau 22 metus. Alutį mėgau: būdavo, pasibaigus rungtynėms einame po du bokalus išgerti, bet paimdavome po keturis.

Kita vertus, Madrido „Real“ komandoje ant stalo po treniruočių stovėdavo vyno buteliai ir valgydami žaidėjai išgerdavo. Niekas nedarydavo jokios tragedijos. Jei Lietuvoje tada taip būtume elgęsi, būtų išvadinę girtuokliais.

Žaisdamas Vokietijoje mačiau, kad vokiečiai po treniruotės išgerdavo alaus, o Prancūzijoje sportininkai mėgdavo vyną.

Kai mes Kaune su Arvydu Saboniu vakare nueidavome į restoraną ir užsisakydavome šampano butelį, jau visas miestas skambėdavo, kaip mes gėrėme.

Bet užtat dabar aš žinau, kaip jaučiasi žaidėjai. Kodėl kuris nors kartais negali pabėgti, pašokti, nepataiko. Gal jam atrodo, kad nepataiko todėl, jog nepakilnojo štangos, bet aš žinau, kad yra pasilpusios kojos, žaidėjas pavargo. Visa tai esu patyręs.

- Pasikalbu su tais, su kuriais reikia apie tai šnekėti. Tokių yra kiekvienoje ekipoje.

Vokietis Borisas Beckeris savo knygoje rašė: „Nenoriu būti tik teniso žaidėjas, aš noriu gyventi visavertį gyvenimą – užsukti į klubą ar diskoteką su draugais, išgerti alaus. Bet negaliu to padaryti, nes laikraščiai viską išpūs“.

Suprantu žaidėjus: jų fiziniai krūviai milžiniški, ir poilsiui vien žvejybos arba golfo kartais neužtenka.

Reikia ir ko nors aštresnio.

- Mes labai gerai žaidėme olimpiniame atrankos turnyre Olandijoje, Jugoslaviją nugalėjome apie 16 taškų, todėl į Seulą važiavome medalių. Prie rinktinės dar prisidėjo A.Sabonis, o mes pačias pirmąsias rungtynes olimpiadoje beviltiškai pralošėme tai pačiai Jugoslavijai (79:92. – Red.).

Grįžome į kambarį, susėdome. Iš nevilties sakau: „Nematau jokių šansų. Jei laimėtume aukso medalį, prisigerčiau nežinia kiek“. Tada S.Tarakanovas pažadėjo, kad nusiskus plikai, kiti – dar kažką. Ir mes laimėjome auksą.

S.Tarakanovas pasakė, kad nesikirps, nes jam žmona neleidžia. O aš esu žodžio žmogus. Teko su komanda sėsti prie stalo. Ir ne tik su komanda. Mes baigėme turnyrą keturiomis dienomis anksčiau nei kiti sportininkai ir laukėme visų olimpinių čempionų, nes tada visus nugalėtojus namo skraidino vienu lėktuvu.

Kai kurios nors sporto šakos varžybos baigdavosi, kas tik laimėdavo auksą – iš karto pas mus į kambarį. Ir plaukikas Vladimiras Salnikovas, ir imtynininkas Aleksandras Karelinas, ir gimnastai, ir sunkiaatlečiai...

Keturias dienas laukėme olimpiados pabaigos, ir vis liejosi tas džinas su toniku. Kiekiai buvo dideli. Dabar yra ką prisiminti.

O paskui vėl nevartojau alkoholio gal trejus metus. Aš dažnai taip prisigalvoju: kartais vasarą alaus išgeriu, kartais – nė lašo. Esu pats savo kūno šeimininkas.

- Dar nebuvo jokių minčių.

Taip, viskas jau laisvėjo, prasidėjo kalbos, kad galbūt galėsime važiuoti pažaisti užsienio klubuose. A.Gomelskis sakė, kad išleis tuos, kurie iki 29 metų atstovavo SSRS rinktinei, savimi pasirūpinti.

Bet apie nepriklausomybę negalvojome. 1989-aisiais dar visi kartu žaidėme Europos čempionate. Treneris buvo V.Garastas, mes likome treti.

Tada per laisvą dieną prieš pusfinalį patyriau traumą, išsisukau koją ir nebegalėjau žaisti. SSRS rinktinė pralaimėjo Graikijai.

Po to išvažiavau žaisti į Vokietiją. Rungtyniauti 1990 metų pasaulio čempionate Argentinoje lietuviai jau atsisakė, tik SSRS rinktinės treneris liko V.Garastas. Kauno „Žalgiris“ tada jau buvo sustabdęs savo dalyvavimą SSRS čempionate.

- Taip, ilgai, o paskui viskas įvyko labai greitai. Bet mes visai nežinojome savo komandos pajėgumo. Tada nuvažiavome į Akropolio taurės turnyrą Graikijoje ir italus aplošėme 40 taškų, prancūzus – 35-iais.

Iš tos baimės ir nežinomybės buvome labai susikaupę. Pajutome savo galimybes.

- Viską darėme patys. V.Chomičiaus dėka pasirašėme rėmimo sutartį su Melija, Ispanijos kolonija Maroke. Tai geras kurortas, bet nelabai žinomas. Todėl miestas mums sumokėjo 200 tūkst. dolerių, kad ikiolimpiniuose turnyruose žaistume su užrašu „Melija“ ant marškinėlių.

Po to Šarūnas Marčiulionis su roko grupe „Grateful Dead“ pagamino marškinėlius su skeletais, kurie labai išpopuliarėjo. Iš to taip pat gavome kažkiek pinigų. Pasirašėme sutartį su „Adidas“. Uždirbome ir už žaidimą Akropolio taurės turnyre.

Lietuvos valstybė negalėjo mums duoti pinigų. Tada viso šalies sporto metų biudžetas buvo 3 mln. litų, o dabar – keliolika kartų didesnis ir vis tiek neužtenka.

Tiesa, tuo metu gyventi Lietuvoje nebuvo brangu. Atsimenu, grįžęs iš Vokietijos pasikeičiau 1000 markių ir mėnesį važinėjau po visas palangas ir nidas, apsistodavau geriausiose vietose, valgiau brangiausiuose restoranuose ir vis tiek dar liko tų „vagnorkių“.

- Rusus aplošėme gal keturiasdešimt taškų, kitus – apie dvidešimt. Buvo problemų tik su kroatais. Tuo metu jų rinktinėje žaidė Toni Kukočas, Dino Radja, Draženas Petrovičius. Bet mes Saragosoje laimėjome.

- Buvo ten... Laisvą dieną G.Einikis nuėjo į kažkokią miesto šventę ar karuselių parką. Su kažkuo susistumdė, Šarūnas jį puolė ginti, tada ir jį policija suėmė. Paskui atėjo A.Sabonis ir greitai išsiaiškino.

Kitą rytą buvo teismas. Neva nukentėjusiai merginai, kuri G.Einikį pastūmė ar jis ją, tai buvo gal dešimtas konfliktas. Ji, atsimenu, visa randuota, lyg sumušta. Atėjo teisėjai su baltais perukais, ir per penkiolika minučių viskas baigėsi.

- Taip. Bet paskui paaiškėjo, kad taip buvo net geriau. Kaip toje rytiečių išmintyje. Nutraukė sūnui koją ir jis guodžiasi tėvui, kaip blogai. Tėvas atsako: juk dar nežinai, ar blogai. Po mėnesio prasidėjo karas, sūnaus be kojos į karą neima, o ten žūva tūkstančiai. Jis sako tėvui – kaip gerai. Tas atsako: dar, sūnau, nežinia, ar čia gerai, ar blogai.

Mums buvo taip pat. Pralošėme rusams ir pusfinalyje nebereikėjo žaisti su kroatais. Susitikome su JAV rinktine ir visiškai nesiplėšėme, nes prieš tą „Svajonių komandą“ vis tiek nelaimėsi.

Sužaidėme antros sudėties, pasimakalavome aikštėje, kad tik įsiamžintume, ir kitą dieną kovojant dėl trečiosios vietos mums buvo daug lengviau negu rusams, kurie pusfinalyje vienu tašku pralaimėjo kroatams.

Aišku, jei būtume nugalėję Kroatiją pusfinalyje, būtume laimėję sidabrą. Bet jeigu ne, rungtynėse dėl bronzos būtume patekę į tokią situaciją, kokioje atsidūrė rusai.

- Net ir pernai po Europos čempionato, kai grįžome pralaimėję Rusijai, sakė: taigi čia rusai! Aš to nesuprantu. SSRS rinktinėje pirmas stodavau už Lietuvos nepriklausomybę, bet sporto nepolitizuoju.

Mane SSRS rinktinėje vadindavo „politruku“, nes su rusais žiūrėdamas programą „Vremia“ aiškindavau, kur melas, kaip viskas neteisingai pasakojama.

O juk S.Tarakanovas ir kiti priklausė komunistų partijai. Jie į mane pažiūrėdavo, bet gerbė kitokį požiūrį. Tik Lietuvoje saugumiečiai kviesdavosi – gaudavau daug perspėjimų už idėjas prieš sovietų valdžią.

Atsimenu, kitas sovietų rinktinės treneris Jurijus Selichovas buvo pulkininkas.

Aš jam sakau: po karo viena dalis Vokietijos atiteko anglams ir amerikiečiams, kita – SSRS, ir vienoje pusėje liko tie patys vokiečiai ir kitoje, tik sistemos – vakarietiška ir sovietinė. O kodėl vieni pagamino „mersedesus“, o kiti – tik „trabantus“? Kaip galite man paaiškinti, kodėl sovietų valdžia geriausia?

J.Selichovas man sako: „Būtume kare per visą Vokietiją nuvarę, tai jokių „mersedesų“ apskritai nebūtų“. Pasikalbėdavome juokų forma.

Barselonoje grupėje pralaimėjome rusams, kad juos vėliau įveiktume kovoje dėl bronzos (82:78. – Red.). Kaip sakoma, išeinu, kad sugrįžčiau.

- Chrisą Mulliną, Michaelą Jordaną, o jis – mane. Gudrus, greitas, malonu buvo žaisti.

Mes tada žiūrėjome savikritiškai. Po rungtynių A.Sabonis pasakė: „Jie mums parodė, koks esame mėšlas“.

Nesiteisinome, nes supratome, kad amerikiečiai buvo gudresni, staigesni, šoklesni. Panašiai, kaip praėjusią savaitę Lietuvos rinktinės kontrolinėse rungtynėse su JAV rinktine.

Dabartinė JAV rinktinė man priminė 1992 metų amerikiečius, nes žaidė kaip komanda. Bet jie taip susikaupę gal buvo iš baimės, nes tiek metų nieko negali laimėti.

Jau rungtynėse su Rusija amerikiečiai neatrodė taip kietai. Manau, jie apsitrins ir į olimpiadą atvažiuos kramtydami gumą. O tada Pekine visko gali nutikti.

- Nebuvo jokių konfliktų. Atėjo jaunimas, bet pusė iš jų nieko negalėjo laimėti, nes žaidė Lietuvos krepšinio lygoje ir neturėjo jokios tarptautinio krepšinio patirties. Treniruotėse sudarydavome senų žaidėjų penketą, o kitą – iš jaunų. Valandą žaisdavome vieni prieš kitus. Mes dar bėgdavome, o jie – jau nebe.

Nereikalavome iš jų daugiau nei iš savęs. Tik tiek pat. Tie, kurie dirbo – Tomas Pačėsas, abu Žukauskai – į rinktinę papuolė, o kiti – ne. Taip nusprendė „apskritasis stalas“ – Krepšinio federacijos atstovai, treneriai V.Garastas, Henrikas Giedraitis ir komandos senbuviai – aš, Š.Marčiulionis, Sabas ir Artūras Karnišovas.

Mes davėme daug progų D.Maskoliūnui, jis visą pasirengimo laikotarpį žaidė starto penkete, bet „nevežė“. Kitas įžaidėjas Rytis Vaišvila visur keliavo kaip tryliktas krepšininkas, reikalingas, jei kas nors atsitiks.

Likus savaitei iki olimpiados vyko paskutinės kontrolinės rungtynės Amerikoje su brazilais. Per pirmą kėlinį atsilikome 20 taškų. Leidome žaisti R.Vaišvilai, ir jis vos „neištraukė“ pergalės – pralaimėjome gal tašku.

Brazilai – neaukšti ir mus visą laiką spaudė. Bet R.Vaišvila ramiai ir be jokios baimės varydavosi kamuolį, o kai A.Sabonis atsidengdavo, laiku atlikdavo perdavimą.

Pamatėme, kad duetas R.Vaišvila ir A.Sabonis veikė geriau nei D.Maskoliūnas ir A.Sabonis.

Į V.Praškevičiaus vietą norėjome išsikviesti Andrių Jurkūną, bet jis nutarė nevažiuoti. Manėme, kad jis tiks geriau, nes buvo žaidęs nacionalinėje rinktinėje dar prieš Europos jaunimo čempionatą, kur tada iškovojo auksą. Išsiuntėme namo V.Praškevičių, o A.Jurkūnas nepasirodė.

Prasidėjo rašymai apie „dedovščiną“, kad mes juos engėme. Ką, liepėme mūsų krepšius nešioti? Batus valyti? Ne, jie tiesiog įsižeidė.

Manęs taip pat dažnai nepaimdavo į SSRS rinktinę. Pavyzdžiui, 1987 metų Europos čempionate Graikijoje nebuvau, nes buvo pasakyta, kad važiuos Heino Endenas, o ne R.Kurtinaitis. Bet aš neįsižeidžiau. O kitąmet patekau į olimpiadą.

- Pratęsime dėl pražangų jau negalėjo žaisti A.Sabonis ir Š.Marčiulionis. Natūralu, kad aš, senbuvis, ėmiausi iniciatyvos. Nesurinkau labai daug taškų, bet gal dešimt įmečiau pačioje pabaigoje, kai jie buvo labai svarbūs. Nemanau, kad atlikau žygdarbį, tiesiog padariau, ką privalėjau.

Po to nesusiklostė rungtynės su Argentina (61:65). O pralaimėjimas Amerikai buvo planuotas (82:104). Mus „patempė“ kinai, nes sugebėjo įveikti Argentiną. Kitaip jau ketvirtfinalyje būtume žaidę su Jugoslavija. O susitikome tik pusfinalyje.

- Ir su Predragu Danilovičiumi, ir su Aleksandru Djordjevičiumi, ir su Vlade Divacu už aikštės ribų buvome draugai. Ši karta buvo jau išaugusi iš tų laikų, kai spjaudydavosi, plėšydavo marškinėlius ir žnaibydavosi.

Atlantos olimpiados pusfinalyje Jugoslavija mus nugalėjo paskutinę rungtynių minutę. Gaila.

Atsimenu, A.Sabonis veržėsi prie krepšio, ir V.Divacas krito jam po kojomis kaip futbolo vartininkas. Sabas, kad neišsisuktų kojos, per jį lipo, klupo, ir varžovai perėmė labai svarbų kamuolį.

Paskui mes skubotai metėme, jie išlaikė kamuolį, ir viskas išsisprendė pačioje pabaigoje (58:66).

Džiaugiausi, kad tai, ko mes negalėjome padaryti, atliko kita karta. Aš, Š.Marčiulionis, A.Sabonis, A.Karnišovas nesugebėjome palaužti Jugoslavijos, o naujai kartai pavyko Sidnėjuje, ir Lietuvos rinktinė iškovojo dar vieną trečiąją vietą.

- Taip. Kažkada Amerikoje man pasakojo pavyzdį apie stiprią psichologiją. Larry Birdas vienose rungtynėse iš 17 metimų pataikė 4, o kitą dieną – 16 iš 17. Jis sugebėjo viską pamiršti ir nusiteikti naujai kovai. Tai ir yra profesionalumas – ne tai, kiek tu uždirbi pinigų, o tai, kaip save paruoši rungtynėms.

Pekine bus labai svarbu laimėti pirmąjį olimpiados mačą prieš Argentiną. Tai – lyg mažasis finalas. Tokiame trumpame turnyre pirmosios rungtynės iš karto suskirsto komandas į dvi grupes – nugalėtojus ir pralaimėtojus.

Atsitiesti būna labai sunku. Jei paskui prakiši ir antrąsias rungtynes, teorinių šansų eiti į kitą etapą lieka daug, bet psichologiškai pakelti komandą per tokį trumpą laiką – labai sunku.

Mačiau, kaip atrodė Lietuvos rinktinės žaidėjai, kai dabar pralaimėjome Amerikai. Tai nebuvo staigmena, bet buvo netikėta, kiek daug gavome į skudurus.

Krepšininkai nekalbėjo kone visą parą, vaikščiojo kaip žemę pardavę. Tai natūralu. Bet jei esi profesionalas ir tokio lygio kaip mūsų rinktinės žaidėjai, turi sugebėti išsimiegoti, užsimiršti ir žaisti.

- Atlantoje jums pavyko pasirengti bronzinėms rungtynėms su Australija?

- Mačas buvo sunkus, bet mums nekilo klausimų, kas laimės. Visą laiką pirmavome nedideliu taškų skirtumu ir dėsningai laimėjome (80:74).

- Iš Atlantos skridome užsakytu lėktuvu. Kai nutūpėme Kanadoje pasipildyti degalų, užėjome į oro uosto parduotuves. Ten pardavinėjo įvairius suvenyrus, tarp jų – indėnų rūbus. Kartu skrido sirgalių, ir vienas verslininkas man nupirko zomšinius mokasinus iki kelių su kutais. Jie buvo žiauriai geri, turiu iki šiol.

Kadangi Kanadoje būna šalta, man dar padovanojo kailinę kepurę ir kailines pirštines iki alkūnių. Po sutiktuvių laikraštyje pasirodė nuotrauka, kurioje aš stoviu ant trapo su šortais, geltonais marškinėliais su skeletais ir tais batais, pirštinėmis ir kepure. Po nuotrauka – užrašas: „Sveikas atvykęs į amžino įšalo žemę“.

Tą kartą važiavome į Kalnų parką Vilniuje, rėmėjai dar prikabino ant kaklo kažkokių dešrelių. Taip linksmai mes reiškėme savo džiaugsmą.

- Taip, žaidžiau, kol nesulūžau. Kai atliko kryžminių kelio raiščių operaciją, visi sportai baigėsi. Sidnėjaus olimpiadą žiūrėjau su švarku – buvau tapęs Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriumi.

Ta olimpiada buvo labai gerai organizuota, arenos ir gyvenimo sąlygos – puikios. Turbūt panašiai kaip dabar Kinijoje. Kai Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas Vytas Nėnius pirmas nuvažiavo į Pekiną, pasakė, kad ten geriausios sąlygos iš visų jo matytų olimpiadų.

Sakiau: duokite surengti žaidynes kokiai Kubai, tai jie metus bus tuščiais pilvais, bet viską padarys idealiai.

- Žiūrėjau Atėnų olimpiadą per televizorių ir kažkurias rungtynes komentavau per pertrauką studijoje. Sakiau, kad jei dabar netapsime čempionais, nežinosiu, ką ir sakyti. Viskas klostėsi taip gerai, o pusfinalyje visai nelauktai suklupome prieš pilkus italus (91:100).

Lietuva buvo aiški favoritė. Bet ir futbole tik 60 proc. rungtynių laimi stipresnė komanda.

Ženklais nelabai tikiu. Man atrodo, kad jei pats nepadarysi, niekas už tave nepadarys. Ir horoskopas už tave nepadarys. Jei tik svajoji, o nedirbi, joks horoskopas sėkmės nelems.

Pekine viskas priklausys nuo vyrų. Po kontrolinių rungtynių Makao pasilikome keletą dienų treniruotėms, kad palopytume silpnąsias vietas.

Labai svarbu, kaip sužaisime su Argentina. Kad tik neprisikalbėjus, bet po turnyro Ispanijoje, kur laimėjome, turime psichologinį pranašumą. O Argentina nėra tokia, kokia buvo prieš ketverius metus Atėnuose, kur žaidė su pasitikėjimu, entuziazmu ir tapo olimpine čempione.

- Aš galiu būti tik Ramūno asistentas. Kai turėjau savo vardu pavadintą sporto mokyklą, jis ten treneriu dirbo dešimt metų. Įtakos turi ir Ramūno tėčio atminimas: Stepas Butautas man dėstė institute, ir daug jo idėjų dabar pasitvirtina.

Vis dėlto sunku būti antram. Su Ramūnu dažnai vienas kitą iš pusės žodžio suprantame, bet daug ką matome ir skirtingai. Aš pasakau savo, jis – savo, o Robertas Kuncaitis – savo nuomonę. Kai Ramūnas klausia, kaip darysime, sakau: „Tu nuspręsk, tavo atsakomybė“.

- Ateities neplanuoju, nes gyvenimas planus vis sujaukia. Po olimpiados vėl treniruosiu Vroclavo „Sląsk“ klubą, nors mačiau, kaip buvo susipykę savininkai ir jau maniau, kad grįžus iš Pekino liks tik žvejoti. Bet matau, kad neteks sėdėti su meškere.

O rinktinėje man patinka. Krepšinis man – ir pomėgis, ir darbas, ir meilė. Kai žurnalistai paklausė Česlovo Juršėno, kaip jis žiūri į moteris, išgirdo: politika yra mano moteris.

Aš lygiai tą patį galėčiau pasakyti apie krepšinį.