Moteris neslepia, kad tik taupiai statant vienus statinius atsirado
galimybė imtis svarbiausio jos amžiaus projekto - šlėktų laikus
menančio šeimos dvarelio statybos.
„Jis bus mūrinis, su medinėmis kolonomis, virš kurių švies laivo formos
balkonas, suteiksiantis pastatui ekspresijos. Tikiuosi, kad abu mūsų
vaikai gyvens čia. Jeigu ne, tai gal mus su vyru bent aplankys“, -
ištaria žavi, veikli moteris, žvelgdama į sparčiai kylantį raudonų plytų
pastatą.
Be baigiamo statyti rūmo (per Kalėdas vidaus apdailos darbai turėtų būti
baigti), sodyboje jau stovi renovuotas lenkmečio laikų gyvenamasis
namas, senos daržinės vietoje - namas svečiams, senutėlė dūminė pirtis.
Ant kalnelio stypso nauja pirtelė, o prie jos mėlynuoja turkio spalvos
baseinas. Nuo jo atsiveria vaizdas, primenantis Kernavę: žemyn
driekiasi slėnis, tolumoje spindi Alsakio ežeras...
„Norint pasigrožėti ežeru, nebūtina prie jo brautis per žoles ir krūmus.
Ežeru galima gėrėtis ir plaukiojant baseine“, - išeitį iš keblios
padėties jau suradusi šeimininkė.
Prieš penkerius metus trijų hektarų valdą šeimininkai apjuosė beveik
kilometro ilgio medine tvora. „Mano mėgstama spalva - pilka, todėl
tvora nedažyta. Specialiai laukiau pusę metų, kol ji papilkėjo“, -
pačios sukurtą medžio pilkinimo technologiją atskleidžia Violeta.
Kažkodėl aklinoje tvoroje nepastebiu vartelių - tik pagrindinius.
„Vietoj jų į tvorą atrėmiau kopėčias. Taip daro norvegai, ir tai man
ten lankantis labai patiko“, - smagiai ištaria šeimininkė.
Šokčiodamos akmenėliais nubertais takais nuo baseino traukiame prie
svečių namo. Daugybė dalykų, įrengiant jį, įgyvendinta pirmą sykį, kaip
Violeta pati mėgsta sakyti, - praleidžiant vieną technologinį žingsnį
(ir, be abejo, sutaupant).
Pavyzdžiui, medinis pastatas išdygo be jokių brėžinių (kam mokėti
architektui?). Į jį vedantys masyvūs ąžuoliniai laiptai ne tik grožio,
bet ir taupumo sumetimais specialiai niekuo neimpregnuoti, nedažyti.
Lengvutėmis medinėmis čerpelėmis stogas dengtas ne tik iš išorės, bet,
pagal Violetos sumanymą, - ir iš vidaus. Ir tai kainavo kelis kartus
pigiau nei čerpių stogas.
„Jį pamatęs Prancūzijoje gyvenantis dailininkas Pranas Gailius pasakė,
kad čia jaučiasi kaip šieno kupetoje“, - svarbiu jos idėjų įvertinimu
džiaugiasi Violeta.
***
Taupant laiką (visko šeimininkei reikia tuoj pat), namas pastatytas iš
... nedžiovintų, taip pat neimpregnuotų, nelakuotų ir kitaip, jos
žodžiais tariant, nesugadintų rąstų.
Jau po mėnesio jį pastačius buvo sudėti langai, nors įprastai tai daroma
mažiausiai po pusmečio... Ir ką gi? Per žiemą medis išdžiūvo ir sienos
net skamba. Klausiu - gal šią technologiją užpatentavusi. „Ne, -
juokiasi Violeta, - bet pasiūliau taip pat padaryti keliems savo
draugams - ir jiems patiko“.
Šeimininkė priduria, kad taupant darbo jėgą masyvius laiptus į antrame
aukšte esantį miegamąjį auksarankis meistras Vytautas padarė
naudodamasis vien elektriniu pjūklu, vieną pakopų galą pakabino ore, o
kitą įleido į sienojus.
„Šią idėją nusižiūrėjau viename žurnale. Gal „Moters savaitėje“?
Meistro išprašiau, kad ir čia taip padarytų“, - smagiai dėsto išradinga
moteris.
Ąžuolinių, eksportui į Šiaurės šalis paruoštų lietuviškų stalų ir
medinių, pagal Violetos skonį „subalansuotų“ „Christian harold“ suolų
(panašūs seniau stovėdavo kiekvienoje lietuviškoje troboje) apdairi
šeimininkė įsigijo per išpardavimus.
„Norėjau modernios senovinės trobos interpretacijos ir turiu“, -
neslepia džiaugsmo moteris. Įdomiausia tai, kad šiuos baldus galima
įvairiai grupuoti, perstumdyti, pernešti iš svetainės į terasą, ir jie
visaip tiks.
„Prie jų telpa 24 žmonės“, - priduria gausaus būrio svečių dažnai
sulaukianti verslininkė.
Name sumontuota ir jos pačios kartu su meistru (ekspromtu!) sukurta
ekologiška grindų šildymo sistema. Užkūrus kampe stovintį židinį,
šiluma po kambarį pasklinda po grindimis išvedžiotais vamzdžiais ir pro
palangėse grindyse išgręžiotas skylutes patenka į išorę.
„Šildo geriau nei radiatoriai, kurių atsisakę irgi nemažai sutaupėme“,
- mintyse greitai suskaičiuoja Violeta.
Nėra nė vieno namo lango į pietus, o vakarinės pastato pusės langus nuo
kaitrios saulės spindulių pridengia terasos stogas, todėl nei vėdinimo,
nei kondicionavimo sistemos name nereikia. „Jokių langų į pietų pusę!“
- karščio išvargintiems lietuvaičiams dar vieną idėją pasufleruoja
Violeta.
***
Ji prasitaria, kad įrengiant miegamąjį irgi pavyko sutaupyti - čia nėra
spintos, o šeiminę lovą atstoja keli vienas ant kito sudėti čiužiniai.
Lovos galvūgaliu tapo masyvi ąžuolinė komoda. Vietoj spintos - prie
šlaitinio stogo pritaisyti du vamzdžiai, ant vieno iš jų kabo duris
atstojančios subtilių spalvų lininės servetėlės. „Daugiafunkcionalumas,
minimalizmas ir ekologija“, - šviesiais, ekologiškais namais džiaugiasi
Violeta.
Greitai sužinau, kad juose įgyvendinta ir daugiau taupymo projektų -
garinė pirtis įkaista vos per 40 minučių. Pro stiklines duris matyti
ne, kaip įprasta, viena, o dvi dušinės (taupant laiką čia galima
praustis dviese), čia pat - tualetas stiklinėmis durimis!
Virtuvėje - medinės spintelės, iš lentos išskobta taurių džiovykla,
medinės indų džiovinimo grotelės. „Medis, medis ir dar kartą medis“, -
statyboje ir interjere panaudotą medžiagą įvardija Violeta.
Bet ir tai dar ne viskas. Išėjusi į terasą išgirstu, kad taupydama
brangų metalą jos statramsčius šeimininkė nutarė sutvirtinti nuo darbų
likusiais metaliniais lynais, dengtais plastiku. „Pirma - jie laiko
terasos statramsčius, antra - neužstoja vaizdo į tvenkinį, trečia -
ant jų galima džiauti drabužius, ketvirta - jo savikaina artima
nuliui“, - gausybę savo sumanymo privalumų beria Violeta.
Moteris patikina, kad statyti namus, kurti interjerą - jos hobis
kvadratu: „Man statyti labai patinka. Kartais būna taip „linksma“, kad
nors verk - nieko nežinai, bet vis tiek turi padaryti“. Draugai,
sužinoję, kad ji vėl stato, užjaučiamai sako: „Oi, kaip tau sunku...“
Bet Violeta atkerta: „Kodėl sunku? Man tai teikia džiaugsmą. Be to,
tai suteikia tiek adrenalino, kad net nereikia kopti į kalnus“.
Labiausiai jai patinka statyti... be išankstinio plano, be brėžinių:
„Mūsų meistras jų nemoka skaityti ir aš nemoku, todėl statome labai
draugiškai, pasitardami“. Šitaip pasitardami sumeistravo, tarkim,
dviaukštį tiltelį į tvenkinį. Kai pavasarį pakilęs vanduo apatinį
tiltelį užlieja, vaikštinėjama viršutiniu. Kai vanduo nusėda, jis
atstoja suoliuką. „Viskas „subalansuota“ sveikatai ir laimei“, -
žinomą posakį sau pritaiko šeimininkė.
***
Kokia sodyba be vandens telkinių? Taigi jų sodyboje net trys - jau
minėtas baseinas ir du tvenkiniai. Vienas tvenkinys inksto formos,
kitas - drugelio. Pagal fengšui tai labai geras pasirinkimas. Takai
aplink drugelio formos tvenkinį iškloti ne įprastomis betoninėmis
trinkelėmis - vietoj jų kas žingsnį primėtyta girnapusių, kurių
Violetai parūpina pažįstamas sendaikčių pardavėjas. Į kelias girnapuses
įstatyti žydinčių gėlių vazonėliai. „Trys gėlytės ledinukės po litą
penkiasdešimt - ir visa investicija“, - iš savo taupumo pasišaipo
šeimininkė.
Per tvenkinio sąsmauką permestas baltas arkinis tiltelis, nuo kurio gali
grožėtis purpurinėmis vandens lelijomis ir fontanu. „Kažkada tokius
tiltelius statė parkuose, kad po jais plaukdamos pralįstų valtys. Mes
valtimi po tvenkinį plaukioti nesiruošiame. Man tiesiog gražu“, -
ištaria romantiškai nusiteikusi V.Moščinskienė.
Sodybos pasididžiavimas - iš tolo baltomis langinėmis šviečiančioje
senojoje troboje stovintis „Nomedos židinys“. Spalvingais ir linksmais
piešiniais garsios menininkės N.Marčėnaitės išmargintas darbas -
Violetai neįkainojamas. Beje, jį galima vadinti kolektyviniu meno
kūriniu, mat prie jo triūsė keli žmonės: šeimininkė pirko koklius, iš
jų krosnininkas sumūrijo rožinę krosnį, kitas meistras - židinį, o
Nomeda apklijavo mažytėmis pačios ištapytomis ir glazūruotomis
plytelėmis.
„Labai šiltas, labai gražus židinys. Užtat jokių kitų menų svetainėje
man nereikia“, - įsitikinusi meniškos prigimties moteris.
Namuose pastebiu ir daugiau įgyvendintų rožinių Violetos idėjų -
švelniai rožinės durys, rožiniai baldai, rožinės priebučio sienos...
Primenu, kad rožinę spalvą mėgstanti moteris trokšta švelnumo. „Jo
troškau prieš pradėdama statybas, dabar - jau nebe“, - juokiasi
statybų maratono niekaip nebaigianti V.Moščinskienė.
Mediniais laiptais kylame į antrame aukšte įrengtą dar vieną miegamąjį,
pro kurio langus atsiveria vasariškas sodybos ir ežero vaizdas. Į jį
vedantys laiptai irgi Violetos patobulinti. Kadangi jie buvo per statūs
ir lipti jais buvo neįmanoma, Violetai šovė į galvą mintis jų pakopas
iki pusės nupjaustyti. Dabar laipioti - vienas malonumas.
Pasienyje pastebiu banglentę ir kelis molbertus. Paaiškėja, kad tai -
šeimininkų hobio reikmenys. Tiesa, molbertus Violeta ištraukia tik
prieš dailės plenerus, kai į juos vyksta arba juos surengia savo
sodyboje. Kasmet, dažniausiai prieš Žolinę, pasikviečia Šiltų širdžių
klubo moteris, kurios čia ne tik tapo, bet ir ilsisi, pliuškenasi
baseine, dalijasi idėjomis.
***
Pro langus atsiveriančiose laukymėse, kurias skiria kelias su mediniais
(irgi nedažytais) vartais, stiebiasi jaunas pušynas ir šeimininkės
40-mečio proga pasodintų 40 berželių. Rudenį po jais ima dygti pačios
pasėti grybai, žydi lauko gėlės. „Gal aš noriu tapti „Mis ekologija“,
ar ką?“ - pati savęs juokais klausia santarvėje su gamta gyvenanti
moteris.
Prieš svečių namus, toliau nuo tvenkinio, - apskritimo formos žvyru
išpilta aikštelė, kurios viduryje guli paprastas lauko akmuo. Jį
Violeta vadina Svajonių skrituliu. „Gali aplink jį vaikščioti ratu ir
svajoti, ko nori. Visiems sakau, kad svajonės išsipildo“. Ar dažnai
ten vaikštanti? „Anksčiau vaikščiodavau dažniau“, - šypsosi visas
svajones bebaigianti įgyvendinti moteris.
Pasiūlo užlipti ant nuosavo piliakalnio, kuris atsirado iškasus
tvenkinį. Užuot iš jo iškastas žemes paskleidę bet kaip, šeimininkai
supylė piliakalnį, jo viršuje įrengė laužavietę, kurioje per Jonines
liepsnoja laužas. „Jis susilieja su kaimynų laužais ir taip siunčiamas
signalas į kosmosą. Beje, šiemet laužą deginome net keturis vakarus -
per visą ilgąjį savaitgalį, tad signalas turėjo būti labai stiprus“, -
toliau šmaikštauja Violeta.
Jau penkerius metus šeima laukia, kol ant pasvirusio stulpo, vadinamo
Pizos bokštu, apsigyvens gandrai. Jie seniai vaikštinėja po sodybos
teritoriją, renka varles, bet lizdo vis nesuka. „Gal ir gerai, kad
nesuka. Juk dukteriai Eglutei - tik šešiolika, o sūnus Andrius - dar
nevedęs“, - pasvarsto apie anūkus pasvajojanti žavi moteris.
Baigiantis viešnagei lenkiško kraujo turinti verslininkė prisipažįsta,
kad gyvena vadovaudamasi vienoje vokiškoje „tinginių knygoje“
perskaitytais patarimais - kaip visko pasiekti mažiausiomis sąnaudomis.
Patikina, kad viskas, kas yra šeimos sodyboje, atsirado labai
nesistengiant ir daug neinvestuojant. Paprasčiausiai įgyvendinant vieną
ar kitą netikėtą idėją. Priduria, kad net gėlių ji specialiai nesodina,
nes geriausiai veša tos, kurių sėklų atneša vėjas.