Sako, kad šitaip ne tik pailsi, pamedituoja,
bet ir į namus parkeliauja su pilnais krepšeliais kvapių uogų: užteks
ir šeimai pasimėgauti, ir žiemai šaldytų ar virtų liks. Ragavusieji
tokių vasaros skanėstų kaip bitelių sunešto į korį medaus tikina: tai
- delikatesas. To negausi parduotuvėse. Nebent kokiame prabangiame
restorane.
***
Gintarė Skerytė (48 m.), dainininkė:
„Ar patinka uogauti? Ne, labiau - uogas valgyti. (Juokiasi.) Štai ir
dabar - su jumis kalbu, o burna pilna aviečių. Vasaras leidžiu
sodyboje, kuri yra miško apsuptyje. Nereikia per brūzgynus irtis ir
ilgai ieškoti uogų - jos čia pat, vos ne mano kieme, auga. Mėgstu be
išimties visas uogas. Visos skanios.
Visada laukiu vasaros gastrolių į Nidą. Ten prieš koncertą visada randu
laiko ištrūkti į mišką, kur iki soties prisivalgau mėlynių.
Tačiau specialiai uogauti į miškus netraukiu, nes šis procesas man - ne
prie širdies. Aš uogauju štai kaip: rytą sodyboje, nešina pilnu
puodeliu kavos, leidžiuosi prie tvenkinio, kur auga didžiuliai aviečių
krūmai. Skinu uogas tiesiai į burną ir užsigeriu jas kava. (Juokiasi.)
Neglumina, jei iš avietės išlenda baltas kirmėliukas: kas natūralu, tas
nesvetima. Taigi pasisakau tik už patogų uogavimą.
Tačiau labai gerbiu žmones, kurie kantriai, po vieną uogą, renka jas į
didžiausius kibirus. Kai matau turguje močiutę, parduodančią žemuoges
ar mėlynes, žinau tikrąją tų uogų vertę. Nes jų pririnkti reikia ne tik
kantrybės, bet ir didelio kruopštumo.
Žiemai atsargų nekaupiu, nes šaldytuvas labai mažas. Gyvename trise ir
vien tik moteriškės (Gintarė turi dukteris Moniką ir Kotryną. - Red.),
paisome kūno linijų, todėl ir neskubame pirkti didesnio“. (Juokiasi.)
***
Edita Mildažytė (42 m.), žurnalistė, televizijos laidų vedėja ir
prodiuserė:
„Buvo laikas, kai uogaudavau. Vieną vasarą esu net 26 litrus žemuogių
pririnkusi! Bet kai žiemą jų niekas nevalgė, supratau, kad tai -
nereikalingas vargas. Laikai, kai uogaudavau, baigėsi!
Dabar žiemai vis užšaldau miško uogų, tačiau pati jų nerenku -
nusiperku iš kaimo vaikų. Dažniausiai tai būna žemuogės ir mėlynės.
Pastarosios atšildytos nepraranda nei formos, nei skonio. Jas rytais su
sausais pusryčiais ištisus metus valgome. Kartais pasirinkti mėlynių į
mišką nueina ir mano vaikai.
Žemuoges mėgstu sutrinti su ką tik išsuktu medumi ir taip indeliuose
užšaldyti žiemai. (Reikia devynių dalių žemuogių ir vienos dalies
medaus. Būtinai trinti mediniu šaukštu. - Red.). Tai - delikatesas,
kurio negausi parduotuvėse, nebent kokiame brangiame restorane. Iš taip
paruoštų žemuogių mėgstame daryti šerbetą su šampanu ir vaišinti
draugus.
Kartą ragavau vištų kepenėlių su trintomis žemuogėmis. Skonis -
nepaprastas.
Aš labiausiai mėgstu bruknes. Žiemai būtinai bent kelis stiklainius šių
uogų uogienės išsiverdu.
O dabar papasakosiu vieną nutikimą, ir suprasite, kodėl nekvaršinu
galvos dėl uogavimo ir vaikams nekalu į galvą, kad tai - būtina.
Kai tik nusipirkome sodybą, nusprendžiau pasodinti kelias lysves
braškių. Vis tikėjausi, kad vaikai vos atsibudę dar su pižamomis eis į
daržą ir braškiaus. Kelias vasaras vargau su tomis lysvėmis, karpiau
ūsus... Bet vaikai nei pabudę, nei prieš miegą nė kojos nekeldavo į tą
braškyną!
Jeigu pririnkdavau uogų, jas nuplaudavau, cukrumi pabarstydavau - dar
suvalgydavo kelias uogas, o kitos supūdavo. Vieną vasarą mano kantrybė
trūko ir Gintui (G.Vyšniauskas - E.Mildažytės vyras. - Red.) liepiau
viską nušienauti“. (Juokiasi.)
***
Janina Lapinskaitė (55 m.), kino režisierė: „Kai renki uogas,
negalvoji, ką dedi į krepšį - mąstai apie gyvenimą, kūrybą“.
„Į mišką uogauti dažniau eidavau, kai buvo maži vaikai. Vis saujelę
uogų parnešdavau jiems pusryčiams. Nors būdavo nuobodu rinkti mėlynes
(jų aplink sodybą nors vežimu vežk), kiekvieną vasarą būtinai virdavau
uogienes, kompotus.
Kaip sako mano vyras (kino režisierius Algimantas Puipa. - Red.),
geros žmonos pareiga - nors kartą per mėlynių sezoną išvirti šeimai
šaltanosių. Tai tokie virtiniai su mėlynėmis - net nežinau, kodėl jie
taip vadinami. Juos reikia valgyti atsargiai, nes jeigu neapdairiai
besi šakute į šaltanosį, būtinai mėlyna čiurkšle nusidažysi.
Neslėpsiu, uogavimas - puiki meditacija. Tuo metu kyla gražiausių
kūrybinių minčių. Juk kai renki uogas, negalvoji, ką dedi į krepšį -
mąstai apie gyvenimą, kūrybą. Aplanko ramybė, kuri tokia reta mūsų
kasdienybėje. Tačiau gaišti laiko kelias valandas uogaujant, kai kibire
matyti vos saujelė uogų, - neverta. Todėl kai atvažiuoja anūkė,
išsirengiame į mišką rinkti uogų „į burną“. Vis jai primenu, kad
mėlynės sveika akims. Tada abi su anūke iš miško grįžtame mėlynais
liežuviais“.
Kalbino Alma Zygmantaitė