Monumentaliosios dailės kūrinyje įamžinta ne tik visos Gruzijos didybė
- išraiškingos skulptūros formos tarsi įprasmina ir gruzinų moterų
išdidumą, jų tikrąjį moteriškumą ir begalinį pasiaukojimą dėl vaikų,
vyro, šeimos, Tėvynės.
***
Kai daugiau nei prieš ketverius metus pirmą kartą pamačiau Ingą
Kerdikošvili, man gruzinė paliko gerų manierų, stojiško charakterio
moters įspūdį.
Didelių mąslių akių, gražių veido bruožų moteris į darganotos žiemos
taršomą Vilnių tada su dviem sūnumis atvykusi paskui savo vyrą -
Gruzijos konsulą Georgijų Kerdikošvilį, įsisiautusi į šiltą megztinį,
vaišino mus skaniu gruzinišku vynu.
Tada ji dar tik bandė pratintis ir prie lietuviško klimato, ir prie
naujų gyvenimo sąlygų.
„Mokyklos laikais man teko trumpam lankytis Vilniuje. Nors jūsų mieste
buvau tik kelias dienas, iš karto jį pamilau. Tai - mano vaikystės
svajonių miestas. Kai sužinojau, kad vyras paskirtas dirbti Lietuvoje,
netvėriau džiaugsmu. Prisipažinsiu: realybe tapusios vaikiškos
svajonės įnešė šiek tiek sumaišties mano atžalų gyvenime. Vaikai dar
nebuvo pasiruošę išvykti iš Tėvynės. Mažasis, kuriam tada buvo
devyneri, - didelis Gruzijos patriotas ir metus niekaip negalėjo
priprasti prie naujo miesto, draugų, mokyklos.
Beje, Gruzijos vyriausybė tada išgyveno ne pačius geriausius laikus,
todėl diplomato atlyginimas nebuvo didelis ir neturėjome kito
pasirinkimo, kaip leisti vaikus į rusų mokyklą, juo labiau kad vaikai
jau turėjo rusų kalbos pagrindus“, - pasakoja I.Kerdikošvili.
Pasitarę su lietuvių mokyklų pedagogais, tėvai nusprendė, kad berniukams
geriausia bus baigti mokslus rusų mokykloje.
„Mus įtikino, kad lietuvių kalba - labai sunki ir per kelerius metus
vaikai tiesiog nespės gerai jos išmokti. O vyresnėlio Sabos po kelerių
metų jau laukė baigiamieji abitūros egzaminai“, - apie pirmaisiais
gyvenimo Lietuvoje metais užklupusius sunkumus pasakojo moteris. (Nuo
praėjusio rugsėjo Saba - Tarptautinių santykių ir politikos instituto
studentas, savo specialybės mokosi lietuvių kalba. - Red.)
***
Niekas tada nė neįtarė, kad po beveik penkerių metų Ingos ir Georgijaus
gimtąjį Gorį niokos Rusijos „taikdariai“, o jų invazija į svetimos
šalies teritoriją negrįžtamai sutrikdys seno miesto gyvenimą.
Ketverius metus išdirbęs konsulu, Ingos vyras Georgijus nuo šiol
Gruzijos paskirtas ambasadoriumi Lietuvoje. Taip jau atsitiko, kad
naujos jo pareigos sutapo su liūdnais įvykiais gimtinėje.
Šeima draskoma vidinių prieštaravimų. Lietuvoje reziduojantis
diplomatas neramiai klausosi kasdien pasiekiančios informacijos apie
Rusijos kariuomenės niokojamą Gruziją ir nuolat ieško būdų, kaip
susisiekti su ten likusiais artimaisiais.
Kai prasidėjo neramumai Gruzijoje, Inga kartu su sūnumis -
aštuoniolikamečiu Saba ir trylikamečiu Grigorijumi - atostogavo
gimtajame mieste Goryje.
Pietų Osetijoje jau vyko kariniai veiksmai, o bombarduojamo Cchinvalio
(Pietų Osetijos miestas. - Red.) garsai pasiekdavo Gorio gyventojų
ausis.
***
„Mano karta priversta išgyventi ketvirtą karą“, - liūdnai sako 39-erių
Inga, kuri iki šiol ramiai negali kalbėti apie tai, ką jai teko
išgyventi per pastaruosius keliolika metų.
Nuo 1991 metų jos gimtasis kraštas nuolat siaubiamas, žudomi nekalti
žmonės, šalis kenčia nuo politinės ir ekonominės suirutės.
„Pirmą kartą mano gyvenimą sudrebino 1991 metų įvykiai, kai Rusija
išprovokavo konfliktus Gruzijos teritorijoje - Pietų Osetijoje,
Abchazijoje, o vėliau dar baisesnį - pilietinį karą, kuris mano šalį
tiesiog paralyžiavo.
Dabar - neįtikėtina Rusijos „taikdarių misija“ Gruzijos teritorijoje,
kur vėl kenčia eiliniai, civiliai žmonės“, - neslėpdama susijaudinimo
ir ironijos kaimyninei valstybei sako Gruzijos paskirto ambasadoriaus
Lietuvoje žmona.
***
Ingos vaikystė ir jaunystė prabėgo Goryje. Kiek ji prisimena, tarp jos
tautiečių ir osetinų niekuomet nebuvo jokių nacionalinių prieštaravimų.
Kai po karinio konflikto 1991 metais Pietų Osetijos teritoriją pradėjo
kontroliuoti Rusija, jai griežtai nubrėžus pasienio ribas, kadaise
tarpusavyje draugavusios šeimos buvo atskirtos.
„Iki pastarųjų dienų įvykių gyvenome gerbdami vieni kitų tradicijas ir
tautinę savimonę. Buvome be galo tolerantiški vieni kitiems. Dabar
nežinau, kaip bus“, - nutyla Inga ir jos žvilgsnis nuklysta pro langą į
tolį.
Jai sunku kalbėti. Ji tarsi padalyta per pusę. Viena dalis - čia, su
šeima Lietuvoje, tačiau mintys, širdis ir siela - Tėvynėje, kur, pabėgę
iš nusiaubto gimtojo miesto, jos artimieji išsibarstė kas kur.
Sesuo su savo šeima ir mama glaudžiasi pas artimą draugę Tbilisyje,
brolis su žmona ir vaikais, prasidėjus karo įvykiams, įstrigo Gruzijos
vakaruose. Iš ten nėra galimybės pasiekti sostinės, kadangi
pagrindinius kelius kontroliuoja Rusijos kariuomenė. Ji neįleidžia ir
neišleidžia gruzinų tautybės gyventojų.
„Ten rizikinga. Kai pavyksta su broliu susisiekti telefonu, jis
pasakoja, kad po miestelį, kuriame šiuo metu glaudžiasi, šlitinėja girti
rusų kareiviai. Yra atvejų, kai jie plėšikauja, ima jaunas simpatiškas
moteris ir veža nežinoma kryptimi. Tuos faktus ne kartą patvirtino ir
artimieji iš Gorio miesto.
Mano seneliui, kuriam dabar 91 metai, ir močiutei, kuriai 85 metai,
palikti namus buvo sunkiausia. Jie Kochetijoje turi savo vynuogyną.
Ten ir išvažiavo. Mama laukia brolio Tbilisyje, ir jeigu artimiausiu
metu kariuomenė bus išvežta iš Gorio, visi žada grįžti į gimtuosius
namus, kurie, kiek žinau, dar nėra sugriauti. Tik per bombų antpuolius
langų stiklai išbyrėjo“, - pasakoja Inga, vos prieš kelias savaites
ištrūkusi iš karo zonos.
***
Moteris nežino, koks likimas ištiko jos klasės draugus, vaikystės
pažįstamus, kaimynus. Per sumaištį nutrūko visi ryšiai. Su nenusakoma
širdgėla ji stebi televizijos žinių laidų filmuotus vaizdus, kuriuose
nusiaubtas jos gimtasis miestas ištuštėjęs ir aplaistytas tėvynainių
krauju.
„Tie, kurie nepasitraukė iš Gorio ir liko gyvi, gyvena košmare.
Nepaisant to, mano tėvai nuolat gailisi, kad išvažiavo iš Gorio. Ne dėl
paliktų namų, o dėl to, kad ten liko kaimynai ir draugai. Prieš juos
jie jaučiasi kalti, tarsi būtų juos išdavę. Mano draugė, pas kurią jie
dabar gyvena, tikrąja to žodžio prasme nešioja juos ant rankų. Ji
parodė labai daug dėmesio, dėjo nemažai pastangų, kad mano artimiausi
šeimos nariai apsigyventų jos namuose“, - sako Inga ir tikina, kad bet
kuris žmogus panašiai pasielgtų, jeigu jo tautą ištiktų tokia nelaimė.
Inga su nerimu laukia žinių ir iš karo zonos, kur Gruzijos kariuomenėje
tarnauja jos pusbrolis. Jis gyvas ir sveikas. Bet rytojus yra viena
nežinia.
Gruzijos paskirto ambasadoriaus Lietuvoje G.Kerdikošvilio žmona su
siaubu pasakoja ir apie tai, kad Rusijos kariuomenė ne tik bombardavo
svarbiausius strateginius pastatus - ligonines, paštą, radijo ir
televizijos būstines. Mažame Nikozio kaimelyje kariuomenė iki pamatų
sugriovė XVII amžiuje statytą cerkvę. Ten tuo metu glaudėsi nemažai
žmonių. Po šio išpuolio Gruzijos pravoslavų cerkvės patriarchas
kreipėsi į Rusijos stačiatikius, kviesdamas atsikvošėti, nes vieno
tikėjimo tautos negali leisti, kad lietųsi nekaltų žmonių kraujas.
Siaubas ir nerimas lydėjo Ingą ir tais metais, kai Gruzijoje vyko
Abchazijos karas, kai šalis kentė badą, nepriteklius ir gyveno
nežmoniškomis sąlygomis be vandens, dujų, elektros energijos.
***
Ryžto ir pasiaukojimo Ingai reikėjo, kai jos vyras nusprendė stoti į
neseniai atidarytą pirmąją Gruzijos diplomatų aukštąją mokyklą. Su
dviem mažais vaikais šeima iš Gorio patraukė gyventi į Tbilisį.
„Sunku buvo palikti artimuosius, kurie labai daug padėjo ir morališkai,
ir net finansiškai, bet aš mačiau Georgijaus lyderio gabumus, jo
gebėjimą bendrauti ir tikėjau, kad jis šioje srityje gali daug
pasiekti“, - pasakoja Inga. Moteris tada sudarė visas sąlygas vyrui
siekti karjeros aukštumų.
„Stengiausi, kad namie jis galėtų ruoštis egzaminams, kad kuo daugiau
laiko turėtų studijoms“, - pasakoja Inga, dar kartą įrodydama, kokios
senos ir tvirtos gruziniško auklėjimo tradicijos ir kaip jų paiso
šeimos moterys.
Šios poros meilės istorija tikrai nėra banali, veikiau - uždeganti ir
romantiška. Ji man primena vieno nebylaus gruziniško filmo siužetą.
Inga ir Georgijus mokėsi toje pačioje klasėje. Pirmą kartą jie susitiko
būdami vos šešerių metų.
„Pamenu, jis man tada prisipažino mylįs ir pasakė: „Vis vien tu
būsi mano žmona“. Per visus mokslo metus Georgijus viską darė, kad tik
atkreiptų mano dėmesį į save. Būdama šeštoje klasėje pradėjau lankyti
krepšinio treniruotes, Georgijus tuo metu žaidė futbolą. Kai sužinojo,
kad mėtau kamuolį į krepšį, jis metė futbolą ir taip pat užsirašė į
krepšinio treniruotes“, - pralinksmėjusi pasakoja Inga,
sportininkės karjerą pratęsusi net Gruzijos moterų krepšinio rinktinėje.
***
Gruzijos technikos universitete baigusi skaičiavimo technikos
inžinieriaus specialybę, I.Kerdikošvili iki šiol dirba diplomato žmona.
Šiandien jos tikslas - suburti gruzinų bendruomenės vaikus į
sekmadieninę gruzinų mokyklėlę prie Gruzijos ambasados Lietuvoje. Nori
Lietuvoje gyvenantiems gruzinams įsteigti nedidelę knygų gimtąja kalba
biblioteką.
O didžiausia moters svajonė - atsikratyti baimės netekti savo Tėvynės,
savo istorijos, savo kultūros.
„Kadangi pati buvau akistatoje su realia grėsme prarasti tai, kas žmogui
brangiausia, šiandien bene didžiausias ir vienintelis mano noras - savo
gimtajame krašte matyti ne karą, ne kraują, ne skausmą ir ašaras, o
išvysti, kaip jis gražėja ir kuriasi, kaip jame atgyja džiugesio kupinas
gyvenimas. Gruzinų tauta yra išdidi ir nepalenkiama, nors ją klupdė ne
kartą. Ir vis dėlto manau, kad tai bus paskutinis kartas“, - sako
Gruzijos paskirto ambasadoriaus Lietuvoje žmona I.Kerdikošvili.