*
Virginija Kochanskytė (56 m.), aktorė:
„Nuostabiausias mano vasaros (ir gyvenimo) romanas prasidėjo
nuostabiausioje Lietuvos vietoje - Nidoje ir tęsiasi daugiau nei
dvidešimt metų. Ką tik baigusi aktorystės studijas atostogų buvau
apsistojusi girininko namelyje. Tas girininkas turėjo draugų
skulptorių, kuriuos pakvietė užbaigti kažkokio bareljefo.
Jie dirbo, o aš viriau ir nešiojau jiems kavą. Nešiojau, nešiojau ir
įkliuvau. Su vienu iš jaunų, simpatiškų skulptorių - dabartiniu savo
vyru Arūnu Sakalausku - mus susiejo ypatinga draugystė. Kelias
savaites kartu eidavome prie jūros, į paplūdimį, vakarodavome,
grybaudavome, skindavome žolynus, kalbėdavomės apie menus. Grįžęs į
Telšius, jis skambindavo man į Šiaulių teatrą, kur tuo metu dirbau.
Susitarę susitikdavome ten, kur gastroliuodavo mano teatras, - tai
Kaune, tai Vilniuje.
Kitą vasarą jis dirbo Klaipėdoje, o mūsų teatras ten atvažiavo
gastrolių. Vieno susitikimo metu jis man prisipažino apie savo jausmus,
aš - irgi ir nusprendėme tuoktis. Abu buvome baigę mokslus, abiem buvo
ne aštuoniolika. Atėjo laikas nuspręsti - arba gyvename kartu, arba
skiriamės. Jis skirtis nenorėjo, aš - irgi.
Arūnas buvo tas žmogus, šalia kurio pajusdavau vidinę harmoniją,
problemos išnykdavo, pasaulis pasidarydavo gražus. Aš jį patraukiau
romantiškumu, subtilumu. Prisipažino mane pastebėjęs daug anksčiau, o
ypatingą įspūdį jam padariau Šventojoje, kur, likus metams iki mūsų
susitikimo, gastroliavo Šiaulių dramos teatras.
Po vestuvių Arūnas įsikūrė Klaipėdoje, aš pradėjau dirbti Kauno dramos
teatre. Taip ir gyvenome - jis tvirtai prisišvartavęs Klaipėdoje, aš
keliaudama su koncertais ir vesdama renginius po visą Lietuvą. Tik
visai neseniai apsigyvenau pas vyrą Klaipėdoje, prie jūros, kur
užsimezgė mūsų romantiškas ryšys. Palikusi teatro sceną atradau
kamerinę erdvę - literatūrines kompozicijas. Esu pati jų režisierė,
atlikėja ir scenarijaus autorė.
Ar dėl mūsų meilės kalta ta praėjusi vasara? Gali būti ir taip. Nes
vasara - toks metų laikas, kai visi atveriame savo širdis jausmams.
Mažiau rūpesčių, daugiau polėkio, svajonių. Ypač Lietuvoje, kur vasara
tokia trumputė...
Laimei, didelių nesusipratimų tarp mūsų iki šiol nebuvo. Kad ir kas
nutiktų, visada turime viską išsiaiškinti, niekas neturi išaugti į
stresą, konfliktą. Ar ne taip supratai, ar ne ta intonacija kažką
pasakei, kalbantis viską galima išsiaiškinti. Neneigsiu - labai dažnai
mums, o ypač mano vyrui, į akis sakydavo: „Ar jūs nebijote gyventi
atskirai?“ Esą mane, aktorę, nuolat supa gerbėjai, įdomūs žmonės, daug
pavojų paslysti. Bet, matyt, vyras taip savimi pasitiki ir taip mane
gerbia, kad visada atsakydavo: „Ne“. Aš irgi visada elgiausi taip, kad
savo veiksmais mylimo žmogaus nepažeminčiau, nes viskas sugrįžta
bumerangu. Taigi į flirtą, į atsitiktinius romanus visada žiūrėjau
labai skeptiškai.
Beje, yra žmonių, su kuriais jaučiamės artimos sielos. Aš tokių turiu.
Ir mano vyras turi. Bet juk siela neturi lyties! Jas vienija
draugystė, bičiulystė - ir nieko daugiau. Ir jeigu žmogui pakanka
išminties, tai matydamas, kad jo mylimasis kalbasi su tokiu žmogumi, jis
tik džiaugsis. Žinau: jei mano žmogus staiga nuspręstų skirtis, galiu
sprogti iš pavydo, bet tuo nieko nepakeisiu, nes būna momentų, kai
žmogus nepaklūsta sau. Tai - aistra, labai stipru, tai - karminiai
dalykai.
O pigus vasaros romanas? Prieš užmegzdamos jį turime žinoti, kad žinia,
jog esi „lengvai prieinama“, sklinda žaibiškai. Ir tai, kad esi
turėjusi keletą romanų, greitai pasieks tavo vyrą. Kuris vyras norės su
„lengvai prieinama“ moterimi gyventi, pakviesti ją į savo gyvenimo
kelionę?“
*
Jolita Žinevičienė (40 m.), sostinės restorano „Dalia“ direktorė:
„Su juo susipažinome Klaipėdoje, Jūros šventėje. Jis buvo nepaprastai
gražus, šiek tiek atsainus, arogantiškas. Aš tuo metu jaučiausi įžeista
vieno žinomo vyriškio, kaip sakoma, žvaigždės, kuris po romantiško
mudviejų pasivaikščiojimo senamiestyje tiesiai šviesiai pasiūlė su juo
praleisti naktį. Atsimenu, apsižodžiavusi ir palikusį jį į Palangą
vežančiame taksi, bėgau per miestą. Ilga smėlio spalvos suknele,
įraudusiais skruostais ieškojau kavinės, kurioje manęs turėjo laukti
draugai. Staiga matau: priešais ateina du vyriškiai, o vienas iš jų
sako: „Jūs nuostabiai atrodote“. Aš tik pagalvoju: „Dar vienas
atsirado...“ ir skubu pro jį. Bet jis apsisuka, pasiveja ir pakartoja:
„Jūs tikrai nuostabiai atrodote. Ar galima jus palydėti?“
Trumpai pagalvojusi atsakau: „Taip“. Šiaip nebūčiau leidusis net į
kalbas, bet tąkart buvau taip supykusi, kad nieko nebijojau. Jis
pristatė savo sūnų ir mes kartu suradome kavinę, kur sėdėjo mano
draugai. Greitai jo sūnus nuvažiavo namo, draugai išsiskirstė, ir mes
likome dviese. Lijo, buvo naktis, o mes praradę laiko nuovoką lauko
kavinėje sėdėjome iki paryčių.
Jis prisipažino, kad yra lietuvis, kad turi kitos šalies pilietybę ir
kad jam kitą rytą reikia išskristi. Šnekėjome vienas kitą suprasdami iš
pusės žodžio, vienas kitame atsispindėdami lyg veidrodyje. Juk būna,
kad sutinki žmogų ir nieko nenori nuo jo slėpti: jo klausimas - tavo
atsakymas. Tu pradedi sakinį, jis baigia. Jis pasirodė toks pat kaip
ir aš - subtilus, jautrus, gebantis analizuoti. Smagiausia buvo tai,
kad tarp mūsų pirmiausia užsimezgė žmogiškasis ryšys, o tik paskui -
ryšys tarp vyro ir moters.
Švintant jis palydėjo mane į viešbutį, aš atsiguliau, bet užmigti
negalėjau. Prieš akis stovėjo naujojo pažįstamo veidas. Nenorėdama
kankintis atsikėliau, išsikviečiau taksi ir dar gerokai prieš jam
pasirodant jau buvau Palangos oro uoste. Jis atvažiavo, priėjo prie
manęs, apkabino ir mes ilgai stovėjome apsikabinę. Laiko iki skrydžio
dar buvo, todėl pasivaikščiojome prie jūros, o jis ištarė: „Norėčiau
tave dar kada nors susitikti“. Aš atsakiau: „Bet mes jau susitikę...“
Kaip dabar atsimenu: oro uoste jis užrašo ant popierėlio savo telefono
numerį ir eina pro apsaugą, bet greitai atsisuka ir sako pareigūnėms:
„Leiskite mane pas ją sugrįžti“. Šios sako, kad tai neįmanoma, o jis
pagrasina nusirengti nuogai ir pradeda nusirenginėti. Šios gūžčioja
pečiais, bet praleidžia. Jis sugrįžta, pribėga, apkabina mane ir mes
vėl stovime apsikabinę. Bet laikas eina, turime skirtis.
Matau, kaip pakyla jo lėktuvas ir dingsta debesyse. Sėdžiu tol, kol,
kaip spėju, jo lėktuvas nusileidžia jo šalies oro uoste. Tada parašau
žinutę: „Ar jautei, kad aš tave lydėjau?“ Žinoma, pasipylė skambučiai,
elektroniniai laiškai, ir po savaitės mes susitikome Europoje. Vienas
pas kitą skraidėme ilgai. Jis lankėsi Lietuvoje, aš buvau jo namuose.
Bet vieną dieną jis nusprendė, kad mūsų santykiai pasiekė tokią ribą,
kai reikia priimti sprendimą. „Deja, aš nieko negaliu tau pasiūlyti.
Tu turi du vaikus, kuriuos reikia išleisti į mokslus, o tai mano šalyje
daug kainuoja. Siūlydamas ką nors tau, aš turiu įsipareigoti ir jiems,
bet to negaliu padaryti“.
To, ką patyriau, niekam nelinkėčiau. Mąsčiau, analizavau - kodėl taip
nutiko, kodėl būtent man. Patyrusi tokį jausmų skrydį, nenorėjau grįžti
į realybę. Į ją sugrąžino šiurpi avarija, į kurią greitai patekau.
Jos metu žuvo žmogus. Man buvo sutrupinta koja, teko gydytis, iš naujo
mokytis vaikščioti. Nebuvo lengva. Bet skaudžiausia buvo tai, kad
draugas manęs neaplankė, nepaguodė - iš viso neatvažiavo.
Vadinasi, aš jam nebuvau svarbi!
Mano vaikai buvo paaugliai, jiems reikėjo gaminti valgyti, uždirbti
pinigų, aš to padaryti negalėjau, nors pamažu sveikau. Kai atsistojau
ant kojų, su savo draugu susitikau Europoje, bet abipusė trauka jau buvo
išblėsusi. Aš buvau suvokusi savo vienatvę, o jis, matyt, pasirinkęs
pragmatiškesnį variantą. Nuostabiai, romantiškai prasidėjęs vasaros
romanas baigėsi.
Iki šiol retkarčiais susitinkame, pabendraujame, bet jausmų nebelikę.
Vis dėlto atsigręžusi atgal galiu pasakyti, kad viską pakartočiau iš
naujo. Nors gyvenimas mane nusviedė į juodžiausias gelmes, bet suteikė
polėkį iki pat debesų, kurio nė už ką neatsisakyčiau“.
Kalbino Snieguolė Dovidavičienė