Poros anatomija: laikinai ar amžinai?

Apie problemas, su kuriomis susiduria poros ar dar tik antrosios pusės ieškantys žmonės, kalbamės su psichologu, Mykolo Romerio universiteto docentu dr. Gediminu Navaičiu.

„Apie kokias poras kalbėsime: susituokusias ar ne? – skuba pasitikslinti psichologas. – Nes jeigu kalbame apie žmones, kurie tik draugauja, tai yra viena situacija, jeigu apie tuos, kurie gyvena kartu ar yra susituokę, tos pačios taisyklės nebegalioja”.

Pasak G.Navaičio, skirtingi porų santykiai kelia skirtingas problemas, apie kurias dažnai net nesusimąstome.

Kas jie? Žmonės, kurie reguliariai susitinka, vaikšto į pasimatymus, tačiau kartu negyvena. Pradėjusi žengti į suaugusiųjų pasaulį, kiekviena mergina instinktyviai pradeda ieškoti partnerio, ir ne bet kokio, o tinkamiausio. Tačiau kaip žinoti, ar tai jis – tas tikrasis ir vienintelis? Draugystės statusas per daug neįpareigoja. Jaunų porelių skyrybos – įprastas ir dažnas reiškinys. Natūralu, kad paaugliai dar tik mokosi pažinti save, priešingą lytį ir poros santykių abėcėlę.

Didžiausios problemos, su kuriomis susiduria bendro gyvenimo nesaistomos poros, – pavydas, nepasitikėjimas vienas kitu ir neištikimybė. Vis dėlto psichologas gūžteli pečiais: „O kur čia jūs matote problemas?”

G.Navaitis: „Jeigu žmonės nesusituokę, oficialiai neįtvirtinę savo santykių, vadinasi, jie nėra įsipareigoję vienas kitam. Kas yra santuoka? Santuoka yra pripažinimas: „Daugiau nebeieškau kito partnerio, man nebereikia geresnio”. Jeigu žmonės nesusituokę, vadinasi, sąmoningai arba nesąmoningai jie leidžia sau ieškoti kito ar kitos. Ir čia nėra nieko blogo, tai yra natūralu. Visi mes ieškome geriausio, idealiausio varianto.

O pavydas yra tik porų bendravimo nesklandumas, ne problema. Jei mergina savo vaikinui nesugeba paaiškinti, kokiu tikslu ji eina su draugėmis į klubą, gali būti, kad ji pasąmoningai tikisi ieškoti dar kito, geresnio. Bet kas tai draudžia? Poros nesaisto aiškūs įsipareigojimai”.

Kalbėjimas ir aiškumas, kad ir kaip paprastai ir primityviai tai skambėtų.

Pavydas, nepasitikėjimas dažnai kyla dėl nežinomybės, kurią išgyvena partneris. Kuo vaikinas daugiau žinos apie tavo tikslus, nusiteikimą ir poreikius, tuo jausis saugesnis, mažiau nepagrįstai pavydės. Tą patį gali pritaikyti ir sau. Pabandyk atvirai pasikalbėti su vaikinu apie tai, kas neduoda ramybės ir kenkia jūsų santykiams.

Kas jie? Žmonės, kurie gyvena kartu, veda bendrą ūkį.

„Įrašas pase nieko nereiškia!” – tikriausiai panašią frazę ne kartą teko girdėti ir tau. O gal ja vadovaujiesi pati? Psichologas pataria atidžiau rinktis žodžius ir paklausti savęs: „Ar tikrai?” G.Navaitis: „Jeigu du žmonės gyvena kartu, veda bendrą ūkį, iš karto kyla klausimas, kodėl jie abu arba vienas iš jų vengia įsipareigojimų.

Kartu gyvenanti pora gali pripažinti, kad jiems daugiau nieko nebereikia, jie nebeieško kitų, bet labai dažnai tas susitarimas nebūna garsiai išsakytas. Dėl to atsiranda daugybė nesutarimų keliančių kasdieninių situacijų. Tarkime, Monika ir Giedrius kartu gyvena ir sako, kad yra pora. Ar gali Giedrius eiti šeštadienį į klubą, kalbinti kitas paneles, megzti naujas pažintis? Giedrius mano, kad jie su Monika nėra sutuoktiniai, jis – laisvas žmogus, todėl ką nori, tą ir daro. Monika mano, kad jie yra pora, todėl Giedrius neturėtų eiti į klubą linksmintis be jos.

Kas šiuo atveju atsitinka? Sutuoktiniams įmanoma pasakyti, kad jie turi įsipareigojimų. Jie santuoka sau ir aplinkiniams garsiai pranešė, kad nebeieško kito, geresnio, partnerio.

Tuo tarpu analizuojant Monikos ir Giedriaus atvejį galima pasakyti, kad įsipareigojimo neieškoti kito/kitos nėra. O jeigu jie abu sąmoningai arba nesąmoningai ieško ko nors kito, tai kodėl gyvena kartu? Kaip matote, atsiranda daugybė klausimų, kuriuos santuoka daugeliu atvejų panaikina. Pripažinimas „nebeieškau kito” yra esminis susituokusios ir nesusituokusios poros skirtumas”.

Susitarimas. Pora turėtų aiškiai ir atvirai pasikalbėti apie tai, kokie yra ne tik jų santykiai, bet ir įsipareigojimai vienas kitam. Tokie pasakymai, kad „viskas ir taip aišku be žodžių”, ne visada gelbėja sprendžiant porų problemas. Garsiai išsakyti lūkesčiai kitam žmogui nubrėžia aiškias ribas, ko iš jo yra tikimasi ir kokios bus pasekmės, jei jis tų lūkesčių nesugebės patenkinti.

G.Navaitis: „Visada reikia garsiai išsakyti savo pageidavimus, o ne laukti, kol kas nors juos atspės. Labai dažnai paaiškėja, kad kai kuriuos partnerio (-ės) trokštamus dalykus kitas žmogus gali labai lengvai padaryti ir jie nėra tokie reikšmingi, kad reikėtų kaip nors ypatingai spręsti. Aišku, kiekviena pora savo problemas sprendžia taip, kaip jai patogiau, bet kad jas išspręstų, turi būti viena sąlyga: abu turi to norėti. Jeigu kuris nors vienas nenori spręsti problemų, tada nepadės niekas”.

Kas jie? Žmonės, kurie savo santykius yra įteisinę santuoka.

Tik fantastikos mėgėjai gali manyti, kad žiedas ant piršto ir įrašas pase išvaduos porą nuo visų iki šiol kankinusių problemų, tačiau posakyje „arba skirtis, arba tuoktis” tiesos yra. Santuoka rodo poros pasiryžimą būti kartu, kad ir kas nutiktų.

G.Navaitis: „Susituokusiai porai įvairių klausimų kyla mažiau, nes yra aiškūs atsakymai, ką jie gali daryti, kaip jie gali elgtis ir kaip ne.

Suprantama, mes, žmonės, tuos susitarimus dažnai sulaužome, ne visada jų laikomės, tačiau aiškiai žinome savo atsakomybės ribas ir sutuoktinio pareigas. Čia ir yra esminis skirtumas tarp susituokusios ir nesusituokusios poros. Santuoka yra labai aiškus įsipareigojimas ne tik vienas kitam, bet ir prieš aplinkinius žmones.

Labai paprastas pavyzdys: susitinki kavinėje vaikiną ir jis sako: „Esi labai graži ir įdomi, norėčiau tave pamatyti dar kartą”. Atsakai: „Bet aš turiu draugą!” O jis sako: „Na, ir kas? Aš irgi turiu daug draugų, bet tu man vis tiek patinki”. O jeigu pasakytum: „Bet aš esu ištekėjusi!”? Skirtumas šiuose pasakymuose yra, ar ne? Sutuoktinių santykiuose yra daugiau aiškumo.

Santuoka labai dažnai suvokiama ne tik kaip tam tikras įsipareigojimas, bet ir laisvės praradimas. Psichologas sako, kad tokios nuostatos laikosi poros, kurios nėra visiškai tikros dėl savo sąjungos.

G.Navaitis: „Jei žmogus jaučiasi tinkamai pasirinkęs, galiu pasakyti, kad yra priešingai – santuoka yra ne laisvės praradimas, o jos įgijimas. Nes kol nesi radusi antrosios pusės, tol turi ieškoti. O kai surandi, gali užsiimti kitais dalykais: profesine karjera, vaikų auginimu, namų statymu. Esi laisva.

O jeigu santuoka suvokiama kaip laisvės suvaržymas, tai reiškia, kad žmogus dar nėra pakankamai subrendęs prisiimti įsipareigojimus.

Pateiksiu paprastą situaciją. Jeigu mergina eina į klubą su vaikinu, kuris jai patinka, ji gali atsipalaiduoti ir linksmintis, nes nereikia šaudyti akimis į kitus, stengtis, kad atkreiptų į ją dėmesį. Jeigu ateina su vaikinu, kuris jai nepatinka, arba šiaip koks prikimba, ji nesijaučia laisva, nes negali bendrauti su kitais, kurie jai galbūt labiau patinka. Taigi laisvę kiekvienas supranta skirtingai”.

Lengviausias, tačiau ne visada geriausias būdas – skyrybos, sunkiausias – kompromisų ieškojimas ir bendras darbas.

G.Navaitis: „Smulkmenos, kurios dažnai draugystės pradžioje atrodo menkos ar net mielos, gali kauptis. Akivaizdu, kad artimam, mylimam žmogui mes darome didesnes nuolaidas. Ryškiausia, besąlygiška yra tėvų meilė vaikams. Panašiai yra ir poroms – kuo jų santykiai artimesni, tuo nuolaidų daugiau.

Aišku, visada yra ribos, kurias peržengus santykiai praranda prasmę. Todėl jeigu norime gerų santykių, visas kilusias problemas reikia spręsti dviese. Sakoma, kad buvimas poroje yra darbas. Bet ir darbas darbui nėra lygus: vieniems jis – vergovė, kitiems – didžiausias malonumas. Kai žmogus dirba tai, kas jam patinka, kas teikia džiaugsmą, ar gali būti maloniau?”

Kada kyla problemų? Tada, kai žmogus yra kuo nors nepatenkintas arba nėra visiškai tikras dėl savo jausmų kitam. Todėl kartais verta sąžiningai atsakyti sau į klausimą: „Ar tai tikrai TAS žmogus, su kuriuo galėsiu būti laiminga?”

G.Navaitis: „Jeigu surandamas tinkamas žmogus, panašiai kaip grybas miške, tai viskas ir taip klostysis savaime be jokių pastangų ir prisitaikymo, be to, ką dažnai vadiname darbu poroje”. Bet kaip žinoti, kad sutiktas žmogus yra tinkamas? Jeigu abejoji širdies siunčiamais signalais ir intuicija, psichologas siūlo pasinaudoti 3 paprastais testais, kuriuos sudėjusi į krūvą gausi apytikslę santykių prognozę.

G.Navaitis: „Jeigu natūralus vaikino kūno kvapas tau yra patrauklus, vadinasi, jūsų abiejų imuninės sistemos yra gerai suderintos ir palikuonis biologiškai bus tvirtas”.

G.Navaitis: „Jūsų įgimtos savybės turi viena kitą papildyti, o įgytos – sutapti. Jeigu įgimtos, tokios kaip temperamentas, kūno savybės ir pan., viena kitą papildys, o įgytos, tokios kaip požiūris į svarbiausius dalykus, tikslai, vertybės, nuostatos ir t.t., sutaps, galima tikėtis gerų santykių”.

G.Navaitis: „Šis testas mažas, bet gana tiksliai galima sužinoti, kokia bus poros santykių sėkmė. Sąžiningai ir objektyviai 10 arba 5 balų sistema įvertink savo šeimos (t.y. tėvų) gyvenimą. Paklausk vaikino, kokį sėkmės balą parašytų savo tėvams. Šiuos du skaičius sudėk ir padalink per pusę. Tai bus beveik tiksli tavo santykių su vaikinu prognozė”.

***

Jeigu visi šie testai rodo gerus rezultatus, sveikiname, jeigu ne – neskubėk nukabinti nosies. Visose taisyklėse yra išimčių, ir visos problemos, jei tik labai to nori, yra išsprendžiamos. G.Navaitis: „Kiekviena namų šeimininkė puikiai žino, kad dulkės ir netvarka atsiranda savaime, tačiau tvarka – ne. Taigi, norint palaikyti tvarką, visada reikia šiokių tokių pastangų”.