Kaip didžiausi sporto mėgėjai stebi varžybas per televizorių? Patogiai išsidrėbę krėsle su pakeliu traškučių? Bare su bokalu alaus? Tik ne G.Dauguvietytė, kuriai bet kokie skanėstai yra niekis prieš olimpines aistras.
„Net neįsivaizduoju, kaip negavau hemorojaus, nes kol vyko Pekino olimpiada, nuo televizoriaus beveik nesitraukdavau. Net pavalgyti kartais nesuspėdavau, - juokėsi G.Dauguvietytė. - Lapkritį man bus 82-eji. Dabar didžiausias mano noras yra sulaukti kitos olimpiados Londone ir ją pamatyti“.
Per savo gyvenimą žinoma moteris yra mačiusi daug olimpinių žaidynių. Nuo tada, kai jos namuose atsirado televizorius, nepraleido nė vienų.
„Puikiai atsimenu Meksikos, Barselonos olimpiadas. O kaip džiaugiausi, kai 2004 metais Atėnuose lietuviai krepšininkai nugalėjo JAV rinktinę. Kokia tada buvau laiminga“, - pasakojo G.Dauguvietytė, galinti be galo vardyti mėgstamas sporto šakas, komandas, sportininkus, analizuoti įvairių sporto šakų niuansus.
- Kokia buvo pirmoji jūsų pažintis su sportu? - „Lietuvos rytas“ paklausė G.Dauguvietytės.
- Tai buvo 1939-ųjų Europos krepšinio čempionatas. Man ėjo keturiolikti metai.
Su drauge sėdėdavome ne pamokose gimnazijoje, o pusiau tvarte, ant nenušlifuotų suolų - buvo galima pašiną į užpakalį įsivaryti.
Dabar toje pačioje vietoje stovi Kauno sporto halė.
Tuomet ten vyko Europos pirmenybės. Kaip šiandien atsimenu Praną Lubiną, Zenoną Puzinauską, Leoną Baltrūną, Vytautą Budriūną, Mykolą Ruzgį, Leoną Petrauską.
Tų laikų lietuvių žvaigždes. Buvo gražūs vyrai.
Atsimenu ir prancūzus, tarp kurių vienas man buvo labai gražus.
- Kaip ir kada jūs susidomėjote krepšiniu?
- Domėjausi viskuo. Sėdėdavau ir aerodrome, mačiau visus lėktuvus, net ANBO - Antano Gustaičio lėktuvą, kurio pavadinimas reiškė „Antanas nori būti ore“. Mačiau, kaip tas lėktuvas kilo.
Buvau pasiutusi, todėl pabėgusi iš pamokų turėjau užpildyti laiką. Gimnazijoje girdėjau, kad krepšinio žaisti atvažiavo amerikonai, kad yra toks aukštas P.Lubinas. Mane ne tiek tas krepšinis domino, nes nežinojome taisyklių, bet ėjome tiesiog pažiopsoti, kaip atrodo tie žaidėjai.
- Matėte, kaip jie triumfavo antrą kartą iš eilės tapę Europos čempionais?
- Ne. Aš ir dabar tų triumfų nežiūriu. Dabar per olimpiadą nesuspėdavau net pavalgyti.
Į virtuvę bėgdavau tada, kai rodė mažiau įdomius dalykus arba per apdovanojimus.
O kai 1939-aisiais lietuviai laimėjo Europos čempionatą, tokios pompos kaip dabartiniais laikais nebuvo. Rašė laikraščiai, bet tai ir buvo viskas.
Čempionų komandoje žaidė Kipro Petrausko sūnus Leonas, o aš toje šeimoje beveik gyvenau, todėl daug ten sužinodavau. Girdėdavau jų pokalbius apie krepšinį.
- Esate pasakojusi, kad meilę sportui jums įskiepijo tėvas, legendinis režisierius ir dramaturgas Borisas Dauguvietis.
- Mano tėtis buvo Šachmatų ir Bokso federacijų pirmininkas, kažkokias pareigas ėjo Dviračių sporto federacijoje.
Tėvas mirė 1949 metų liepos 13 dieną. O liepos 12-ąją vyko baisusis bokso mūšis tarp Algirdo Šociko ir Nikolajaus Koroliovo. Laimėjo A.Šocikas, bet rusai teisėjai taškais pergalę atidavė N.Koroliovui.
Tada kilo muštynės, publiką laistė vandeniu.
Tėvas gulėjo ligoninėje. Likus kelioms valandoms iki mirties jis dar skambino ir paklausė, kas laimėjo.
Tėtis labai mėgdavo ir šachmatus. Pas mus pavalgyti ateidavo Vladas Mikėnas (legendinis Lietuvos šachmatininkas. - Red.). Tada jis buvo dar tik pradedantis šachmatininkas.
Pati šachmatais niekada nelošiau. Tėvas sakė: „Išmokysiu tave ir dar mokėsiu tau pinigus, tu tik lošk“. O aš atsisakydavau.
Tačiau tėvas priversdavo visus mano kavalierius lošti šachmatais. Tai būdavo kažkas baisaus.
Ateina kavalierius, tėvas klausia: „Loši?“ - „Lošiu!“
Atsisėda ir kokias tris valandas varo, o aš kampe sėdžiu ir laukiu, kol mano kavalierių tėvas paleis pasivaikščioti.
O dviračiais nesidomėjau, nes man dviratį nupirko, kai buvau 14 metų - moterišką, su tinkleliu ant galinio rato, kad sijonas neįsiveltų.
- Atsiminimuose minėjote, kad vaikystėje troškote susipažinti su boksininku A.Šociku. Kodėl?
- Labai norėjau susipažinti. Tada jis buvo nevedęs, vadinamas ringo džentelmenu.
Buvo ne tokie laikai - neprieisi ir nepasakysi, kad aš noriu susipažinti. O tėčiui jei ir pasakiau, kad noriu susipažinti su A.Šociku, tai jis numojo ranka, ir viskas.
A.Šocikas man buvo labai gražus. Tai buvo vienintelis iš Lietuvos sportininkų, su kuriuo norėjau susipažinti. Bet tai - tik dėl moteriškos simpatijos.
- O dabar ar yra bent vienas Lietuvos sportininkas, su kuriuo norėtumėte pavakarieniauti?
- Su manimi vienas žinomas Lietuvos sportininkas nori. Bet nesakysiu kuris. Pažadėjau šampano išgerti. Paskambino prieš olimpiadą - perskaitė mano knygas ir paskambino.
Kalbėjomės ir apie knygas, ir apie treniruotes - apie viską. Jei sportininkas nekvailas, yra ką kalbėti.
Jei būčiau jauna, man patiktų Ramūnas Šiškauskas. Aš pati temperamentinga, gyva, man patinka ramūs, išlaikyti, sportiški vyrai.
R.Šiškauskas man kaip žmogus ir kaip asmenybė yra labai aukšto lygio. Man garbė, kad toks Lietuvos žmogus žaidžia užsienio klube.
Labai gerbiu Virgilijų Alekną. Nes jis - asmenybė. Neišlepintas, neišpopintas, nenupaišytas. Jis pats savo jėgomis parodo, ką gali.
Aš mėgstu asmenybes. Man patinka kova - kuris greitesnis, kuris vikresnis. Mėgstu ne komandines šakas, o asmenybes.
Visiškai nesergu už dabartinius krepšininkus. Iš paprastų bernelių padarė milijonierius, kurie jau nebežino, ką daryti. Man jie atstumiantys. Išskyrus R.Šiškauską.
Per olimpines žaidynes ir čempionatus patriotizmo jausmas, žinoma, vis tiek lieka. Bet jei jie pralaimi, reaguoju šaltai - vadinasi, pralaimėjo stipresniems.
- Tačiau esate minėjusi, kad sergate už Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšininkus.
- Sergu. Bet rungtynių stengiuosi nežiūrėti. Visi mano draugai žino, kad kai nežiūriu, „Lietuvos rytas“ laimi. O jei tik žiūriu, iškart pralaimi.
Tas pat buvo per olimpiadą. Kai lietuviai žaidė, stengiausi nežiūrėti. O kai žiūrėjau, jie pralaimėjo.
Visi tai žino ir prašo: „Galka, tik tu nežiūrėk, tik nežiūrėk“.
O man įdomu nors trumpam paspausti mygtuką ir pažiūrėti, kaip ten - dviem taškais ar dvylika. Nors sekundei. Bet kartais susilaikau nepažiūrėjusi.
- Ar tikrai jūsų negalima trukdyti per „Formulės 1“ varžybas?
- „Formulė 1“ yra mano šišas. Man labai liūdna spalio mėnesį, kai ji baigiasi, ir labai linksma, kai artėja kovo mėnuo - naujų varžybų pradžia. „Formulę 1“ ištikimai žiūriu daugiau kaip dvidešimt metų.
Pati niekada nevairavau, mašinos neturiu ir niekada nenorėjau, nesuprantu technikos.
Bet abu su amžinatilsį vyru Jurijumi žiūrėjome „Formulę 1“, nors abu nevairavome.
Žinau kiekvieną pilotą, jų bolidus, komandas, kaip vairuotojai keičiasi, kuris išeina, kuris naujas ateina, kiekvieno jų sugebėjimus.
Per 20 metų, žiūrėdamas beveik kas antrą savaitę, nori nenori suprasi visus niuansus, visas taisykles, matau, kaip jie klysta. Ablauchas, ir tas suprastų.
Nepaprastai mėgstu lengvąją atletiką: šuolius į aukštį ir tolį, trišuolį, ieties ir disko metimus, bėgimą.
Gal tik maratoną nelabai, nes jis man per ilgas.
- Pati ar sportavote?
- Jaunystėje pagal tų laikų standartus buvau aukšta - 172 cm ūgio. Ilga, liesa. Todėl mane varė į tinklinį. Bet man ten nepatiko.
Gimnazijoje žaidžiau ir krepšinį. Bet išvarė, nes buvau per daug pasiutusi.
Jei iš manęs atimdavo kamuolį, tai aš pasivydavau varžovę, susigrąžindavau kamuolį ir dar pasistumdydavau. Tai dėl temperamento su krepšiniu teko greitai atsisveikinti.
Buvau baisi chuliganė. Namie buvau auklėta prancūzų ir vokiečių kalbos mokytojų, fortepijono. Bet kai tik išeidavau, prasidėdavo nepiktybinis chuliganizmas.
Turėjau savo gvardiją, buvau gaujos vadas ir vis ko nors prisifantazuodavau.
Sporte neprifantazuosi, esi priverstas paisyti taisyklių. O kai eini dūkti, į zoologijos sodą beždžionių erzinti, taisyklių nebelieka. Ten kaip tik žaidimai be taisyklių.