B.Vizgirdienės namuose — angliška prabanga ir prancūziška romantika

Amerikoje, Los Andželo operoje, baigusi dainininkės karjerą, B.Vizgirdienė studijavo interjero dekoravimą, todėl puikiai išmano šią sritį ir savo šeimos butą sostinėje, priešais Lukiškių aikštę, per kelerius metus spėjo paversti prabanga alsuojančiais angliško ir prancūziško stilių namais.

„Kai grįžtu iš tolimų kelionių arba iš šeimos sodybos Dubingiuose, visada pasijuntu maloniai — pirmiausia mane pasitinka katinas, paskui apsupa mieli daiktai. Kadangi mano šeima — vaikai ir anūkai — gyvena labai toli, Amerikoje, kiekvieną kartą pažiūriu į ant staliuko stovinčias jų nuotraukas ir su jais mintimis pasisveikinu“, — pakvietusi prisėsti ant spalvingomis pagalvėlėmis nukrautų sofų pasakojimą pradeda moteris.

Prasitaria, kad šio buto ji su vyru ieškojo beveik trejus metus. Iki tol į Lietuvą sugrįžę lietuviai gyveno šalia stovinčiame name, dviejų kambarių bute, prikimštame iš Amerikos atsigabentų daiktų. „Širdis plyšo dėžėse ieškant ko nors reikalingo“, — nelengvą metą prisimena Birutė.

Šį vilnietiško gyvenimo rojų juodu įsigijo iš ruso verslininko, butą nuomojusio vienai britų animacijos studijai.

„Įsivaizduokite — čia dirbo 27 žmonės iš Londono, ant parketo buvo nutiesti bėgiai, kuriais važinėjo operatorius su kamera ir buvo kuriamas kinas“, — šūkteli moteris. Nuo laiko ir trinties neįkainojamos vertės inkrustuotas parketas buvo visiškai pajuodęs. Norint atskleisti grožį, jį teko šlifuoti, rodos, septynis kartus.

Stengdamasis įtikti pirkėjams, visus bute buvusius vertingus lubų ir sienų lipdinius tuometis jo savininkas buvo nudažęs baltai. „Vis tiek kai pamačiau palubėse kabančius lipdytus paukščiukais ir gėles, man vos neprireikė validolio — taip jie mane sužavėjo“, — šiandien jau juokiasi Birutė.

Deja, norint jais pasidžiaugti, iš pradžių teko nuvalyti baltų dažų sluoksnį. Tik tada atsiskleidė originalios, gaivios lipdinių spalvos. Prie jų Birutė priderino šiltas sienų spalvas, ir kiekvienas kambarys įgijo savitą dvasią.

Vos įžengus į svetainę, kurioje, atrodo, sustoja laikas, žvilgsnį patraukia įspūdingo dydžio Birutės ir Rimtauto portretas, nutapytas garsaus portretisto Vytauto Ciplijausko, bei kitas, pieštas dailininko modernisto, Rimtauto tėvelio Viktoro Vizgirdos. Jame — romantiškai nusiteikusi jo marti Birutė...

Ramybe dvelkiančią svetainę puošia iš buvusių Vizgirdų namų Los Andžele atgabenti angliško stiliaus riešutmedžio baldai: minkštos, lengvos, patogios sofos, aptrauktos dailiai tarpusavyje derančių spalvų audiniais. Senoviniai šviestuvai, stilingos net iš Japonijos atkeliavusios kėdės. Birutė jas pastebėjo aukcione — kėdės buvo aptrauktos nepaprasto grožio japonišku šilku. Kad tai — tikras lobis, supratusi tik tada, kai tokius dalykus išmanantis žmogus paklausė: „Ar jūs žinote, ką turite?“

Šeimininkų pasididžiavimas — XIX a. prancūzų meistrų gamybos purpurinė, aukso karūna puošta koklių krosnis — pasak Birutės, „totalus“ originalas, už kurį viena norvegų firma jiems siūlė tiek, kiek kažkada kainavo visas butas. Tokios pat krosnys, pagal pasakojimus, stovėjusios visuose buto kambariuose, deja, per amžius sunyko ir sugriuvo.

Šalia svetainės kambaryje, kurį Birutė vadina savo „sandėliuku“, pūpso iki pat žemės prabangia staltiese užklotas staliukas, ant kurio išrikiuotos šeimininkų istorinės nuotraukos. Jose jie įamžinti su JAV prezidentu George'u W.Bushu, muziku Mstislavu Rostropovičiumi, Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi, dainininku Placido Domingo, Didžiosios Britanijos karaliene Elizabeth II...

„Beje, buvau jos labai pagerbta. Kai prisistačiau, kad esu Lietuvos operos ir baleto teatro paramos ir labdaros fondo pirmininkė, ji manęs paklausė, ar tiesa, kad mūsų opera tikrai gera. Atsakiau, kad tikrai gera, — reikšmingą akimirką prisimena su karaliene per jos vizitą Vilniuje bendravusi Birutė. — Tas nuotraukas paliksiu vaikams ir anūkams, kad jie turėtų atsiminimą — kokia buvo jų mama ir močiutė“.

Rusvais tonais dekoruotą valgomąjį puošia senovinė lietuviškais raštais dekoruota spinta, kurioje šeimininkas išrikiavo savo vyno kolekciją. Kambario viduryje — autentiškas išskleidžiamas (ne kartą patikrinta — prie jo telpa 14 žmonių) tarpukario liukso klasę atspindintis „art deco“ stiliaus riešutmedžio stalas, prie kurio Birutė sumaniai pritaikė šiuolaikines lietuviškas kėdes. „Jas uždengiau užtiesalais, nes katinas truputį apdraskė“, — atskleidžia vieną iš savo gudrybių.

Prie valgomojo sienos stovi masyvi riešutmedžio komoda, kurią Birutė rado „nuosavo antikvaro“ Gintaro dirbtuvėje, kur nuolat pilna sukiužusių senų daiktų.

„Ten jaučiuosi kaip vaikas saldainių parduotuvėje — nors viskas sukiužę ir sulūžę, vis ką nors randu. Taip buvo ir dėl šitos komodos: ji buvo taip apkrauta daiktais, kad pamačiau tik vieną koją ir durelių kraštą. Meistro paprašiau ją ištraukti, sutvarkyti ir po trijų savaičių pamačiau tokį stebuklą! Nuvalius dažus, pašalinus pažeidimus, komoda sutvisko kaip lietuviško gintaro lašas“, — emocijų neslepia meniškos prigimties moteris.

Šią dailią komodą puošia aukcione Amerikoje įsigytas laikrodis, puoštas metalinėmis statulėlėmis, porceliano vazos ir figūrėlės, spalvingos itališkos lėkštės, kurias Birutei iš Italijos parvežė jos vyras Rimtautas. Juodais ir baltais raštais dekoruota lėkštelė su puodeliu — šviesaus atminimo Rimtauto mamos palikimas. „Kodėl kai kurios moterys nenori apsisupti tokiais daiktais? Juk jeigu juos gražiai pristatai, tinkamoje vietoje padedi, jie labai gražiai papuošia namus“, — į šeimos tradicijų nepuoselėjančiųjų sąžinę bando prabilti moteris.

Vienintelę Vizgirdų namuose šiuolaikinę itališką indaują puošia išskirtinių krištolinių indų kolekcija. „Niekas nepirkta, viskas dovanota“, — perspėja ir krištolo mėgėja. Labiausiai ji džiaugiasi „apšarmojusiomis“ legendinių Prancūzijos krištolo namų „Lalique“ bei „Baccarat“ vazomis, visomis prasmėmis neįkainojamomis.

Šalia — kitos neįkainojamos dovanos: porcelianinė ponios Almos Adamkienės dovanota porceliano vazelė bei Kinijos ambasadoriaus dovana — senovinė, vienai iš kinų imperatoriaus dinastijų priklausiusi iš pažiūros kukli vazelė. Birutė neneigia, kad draugams jai dovaną parinkti nesunku: „Visi žino, kad mėgstu antiką, ir tai dovanoja“.

Žaliais ir oranžiniais tonais dekoruotą miegamąjį Birutė vadina gyvenimo kambariu. Jį sudaro dvi zonos — miego ir poilsio, atskirtos savotišku baldakimu. „Čia mudu su Rimtautu ir gyvename — skaitome laikraščius, knygas, žiūrime televizorių“, — sako kambarį įrengusi šeimininkė.

Aukšta ir plati šeiminė lova (tiksli angliško stiliaus kopija) — lygiai tokia pati, kokiose prieš kelis šimtmečius miegodavo tikri anglai. Lova turi tris laiptelius, kuriais galima pakilti norint ant jos užlipti. Kadangi Birutė — aukšta moteris, jų neprireikia.

Virš lovos kabo iš tolo pastebima antikvarinė retenybė — XVIII a. nežinomo anglų tapytojo pieštas jaunos valstietės portretas, kurį senų baldų parduotuvėje Birutė kažkada pamatė atremtą į sieną. „Kaip ant sparnų grįžau namo, vyras irgi tuo, kad aš džiaugiuosi, džiaugėsi“, — dėsto moteris dešimtmečio senumo istoriją.

Pakeliui į virtuvę šeimininkės paprašome leisti apžiūrėti vonios kambarį. Ji mielai sutinka ir prasitaria, kad nusprendusi jį rekonstruoti keitė viską — tik juodas sienų plyteles paliko, mat buvo ką tik suklijuotos. Norėdama kambariui suteikti šilumos ir jaukumo, pakabino didžiulius veidrodžius, o meistrams užsakė pagaminti masyvius raudonmedžio baldus. Nuo šio sumanymo ją bandę atkalbėti darbininkai gąsdino, kad medis supus, durys susiklaipys ir bus šnipštas, bet nieko panašaus nenutiko. Apskritai, pasak Birutės, vyrai turėtų labiau pasitikėti svarbiais darbais užsiėmusiomis moterimis.

Smetoniška balta vonia — didžiulė. Ilga, gili ir vien dėl to verta susižavėjimo. Dabar tokių nebegamina. Birutės užsakymu ji dekoruota balto marmuro plytelėmis ir lipdiniais. Įdomiausia, kad viskas sukurta Lietuvoje, kur visko yra, tik reikia mokėti ieškoti. „Baigusi buto rekonstrukciją sužinojau viską — ne tik kur ir kokias vinis ir kabliukus kalti, bet ir kur jų nusipirkti“, — juokauja Lietuvoje statybų praktiką išėjusi moteris.

Pakeliui į virtuvę akį patraukia ypatingas akcentas — sieninė spinta, kurią pažįstama tapybos mokytoja išdailino prancūziškais kaimiško stiliaus piešiniais ir pavertė tikra buto puošmena. „Man labai miela į ją žiūrėti“, — neslepia ir Birutė.

Vizgirdų namuose, kaip ir dera angliško stiliaus interjerui, vyrauja medis, varis, geležis, šiltos ir ramios baldų bei sienų spalvos, o juos puošia šeimininkų įvairiausiose pasaulio šalyse įsigyti daiktai ir draugų dovanos. „Esu lengvai pamišusi dėl senienų, todėl modernių daiktų čia nėra“, — didžiuojasi antikvaro mėgėja.

Ji pasidžiaugia, kad važiuodama per Lietuvą iki šiol randa gražių daiktų, kuriuos įsigijusi gali išgelbėti juos nuo pražūties, suteikti antrą gyvenimą. „Sykį mūsų sodyboje darbavęsi darbininkai, sužinoję, kad domiuosi senienomis, pasiūlė rusišką virdulį, kurį žaisdami futbolą spardė vietoj kamuolio. Paprašiau nustoti jį spardyti ir atnešti man. Nuvalius nešvarumus, ant virdulio išryškėjo atspausti Rusijos caro laikų medaliai. Negalėjau patikėti tuo, ką matau“, — iki šiol laimikiu džiaugiasi Birutė.

Ji prisipažįsta, kad sužinojusi apie atidaromą nauja antikvarinių daiktų parduotuvę, tampa pirmąja jos lankytoja. Nuostabiausių šviestuvų, vazų, peleninių būtinai nusiperka ne tik sau, bet ir dovanų draugėms. „Nežinote, ko ten būna! Kartais dėl tų daiktų galima net nualpti“, — dėsto aistringa amžiaus paženklintų daiktų kolekcininkė.

Sykį vienoje antikvarinėje parduotuvėlėje nužiūrėjo nepaprastai gražų valgomojo stalą ir iškart pranešė naujakuriams — iš Amerikos grįžusiems draugams Nerijai ir Romui Kasparams. „Toks gražus ir taip gerai išsilaikęs, kad belieka baltai pavydėti“, — silpnybės antikvariniams daiktams neslepia Birutė.

Antikvarinių daiktų aistra ji užkrėtė ir kaimyną advokatą, kuris, kaip atsitiktinai paaiškėjo, tapo jos varžovu. „Sykį vienoje parduotuvėje pasiteiravau, kas joje perka daugiausia. Pasakė, kad vienas advokatas, ir nurodė jo pavardę. Supratau, kad tai — mano kaimynas, ir pasakiau: „Užmušiu...“ — žinoma, pajuokauja Birutė.

Beje, šia aistra ji užkrėtė ir visus tris savo vaikus — du sūnus ir dukterį, marčias... „Marčios, atvažiavusios ir pamačiusios, kaip Vilniuje gražiai įsikūriau, irgi pakeitė savo namų stilių — atsisakė modernumo. Nes pamatė, kad anglų klasika yra šilta, tai malonu, patogu“, — džiūgauja Birutė.

„Kai buvau jauna, mūsų namuose Kalifornijoje viskas buvo modernu. Bet pradėjusi su vyru važinėti po Europą, pamačiusi Paryžių, pilaites ir dvarus, atėjau į protą“, — pasakoja šeimininkė.

Grįžusi iš vienos kelionės, moteris pakeitė visą namų interjerą. „Visą modernumą iš savo namų iššlaviau“, — juokiasi B.Vizgirdienė.

Pro modernių baldų salonus praeina visiškai abejingai. „Tai man neįdomu. Juk vieną detalę gamino vienas darbininkas, varžtą įsuko kitas. Ką tas daiktas galėtų papasakoti? Nieko“.

Iki šiol moteris negali pamiršti apsilankymo viename Paryžiaus antikvariate, kur užtiko vieną iš daugelio kelioninių Napoleono „čemodanėlių“ su krištoliniais buteliais konjakui ir degtinei. Šalia stovėjo krištoliniai stikliukai. „Pasukus rankenėlę tie stikliukai iškyla ant padėkliuko ir gali juos pasiimti. Tokiais senais laikais buvo kuriami tokie nuostabūs dalykai“, — stebisi įkvėpimo iš praeities besisemianti moteris.

Visuose namų dekoravimo, pertvarkymo darbuose Birutę labai palaiko puikų rezultatą pamatantis jos vyras Rimtautas, su kuriuo santuokoje juodu gyvena jau 25 metus. O ką daranti tada, kai vis dėlto jis nepalaiko?

„Jeigu visą laiką klausinėsi vyro, ar jam patinka, ar galima, jis visuomet atsakys: „Ne“ labai dažnai todėl, kad jis yra vyras. Todėl išmokau neklausinėti, o daryti“, — darbuose įgytą patirtį smagiai pažeria veikli moteris.