Būti ištekėjusiai — labai geras jausmas!

„Niekada nemaniau ir nesakiau, kad vedybos man nieko nereiškia. Santuoka — tai jausmų įvertinimas, santykių įteisinimas, didelė vyro dovana man ir mano — jam. Nors mūsų gyvenimas po vestuvių iš esmės nepasikeitė, bet pokyčių yra. Pirmiausia pradėjome dar labiau mylėti, dar labiau saugoti vienas kitą.

Abu ir taip žinojome, kad mylime vienas kitą, mūsų santykiai buvo nusistovėję, bet ši šventė juos vėl pabudino. Ir labai stipriai. Pradėjome dar smarkiau įsiklausyti vienas į kitą, dar labiau mylėti, netgi — dažniau bučiuotis. Dabar mums taip norisi, taip mes džiaugiamės.

Iš anksto žinojau, kad tuoksimės bažnyčioje, bet nemaniau, kad tai mane taip sujaudins. Tai mus suartino, suteikė stiprybės.

Kodėl kai kurios poros nesituokia? Manau, kad jie iš tikrųjų nemyli, kažko bijo, negarantuoti dėl savo jausmų. Mes su Andriumi esame pažįstami nuo 16 metų. Per tą laiką, neslėpsiu, keletą kartų buvome išsiskyrę. Kai prieš penkerius metus vėl susitikome, jau buvome supratę, kaip vienas kitam esame reikalingi.

Savo meilę sutvirtinome pernai vasaros viduryje atostogaudami Santorino saloje (Graikija), kur Andrius nužiūrėjo vietos juvelyro gamintus ypatingus aukso ir sidabro žiedus. Pamanėme, kad jie tiks ne tik sužadėtuvėms, bet ir vestuvėms. Bet po metų Andriaus žiedas įtrūko, todėl nusprendėme vestuvėms užsisakyti kitus.

O vestuvinis apdaras, toks, kokiu buvau pasipuošusi, išėjo netyčia. Prieš vestuves svajojau apie netradicinį, bet galbūt kiek kuklesnį, ne tokį detalių turtingą apdarą, bet dizainerės ir geros draugės Indros Dovydėnaitės pasiūlytas variantas pateisino lūkesčius ir per vestuves jaučiausi išties ypatingai.

Džiaugiuosi ir todėl, kad drabužis, sudarytas iš korseto, prisegamų rankovių, ilgo susiaučiamo sijono ir kelnių, buvo itin patogus.

Man patinka minimalizmas, bet svarbiausiai gyvenimo šventei norėjau kažko tokio. Drabužis išėjo nepaprastas, bet patogus, turtingas, bet jo nereikia saugoti.

Vyras, kaip ir pridera, iki vestuvių drabužio nematė. Nesu prietaringa, bet kai žengi tokį svarbų gyvenimo žingsnį, intuityviai įsiklausai, ką sako senoliai. Smagu, kad svarbiausios dienos apdaru patenkinta likau ne tik aš, bet ir jis. Mūsų su Indra kūrinį įvertino mama, sesė, draugai ir galbūt ne visai tokią anūkę vestuvių dieną įsivaizdavę seneliai.

Juokauju, kad šį apdarą vilkėsiu ir per sūnaus ar dukters krikštynas — juk nuėmus rankoves lieka gėlėmis puoštas korsetas, kurį galima dėvėti prie ilgo sijono.

Tik galvos apdangalą, puoštą trimis rožėmis, primenantį senovinį kyką, įsidėsiu į gražią dėžutę ir saugosiu prisiminimui.

Netradiciniai vestuvių apdarai Lietuvoje dar nėra labai populiarūs, galbūt todėl žmonės į kiek drąsesnius ir kitokius sprendimus reaguoja prieštaringai. Ne visi suprato ir mano pasirinkimą. Bet juk sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama.

Linkiu, jog kiekviena nuotaka, kad ir kokį apdarą — populiarią tradicinę baltą suknelę ar kiek neįprastą, nusistovėjusių normų neatitinkantį apdarą — vilkėtų, jaustųsi pati gražiausia, o svarbiausia — mylinti ir mylimiausia. O tai nuo drabužio mažai priklauso.

Bet vis tiek norėčiau, kad kitos nuotakos pasektų mano pavyzdžiu ir sakytų: „Noriu tokios suknelės kaip Eglės“.

„Neskaičiuoju laimingų dienų ir valandų — tiesiog labai džiaugiuosi pasikeitusiu gyvenimu, nors po vestuvių praėjo vos kelios savaitės.

Nesusituokę su vyru Laimonu gyvenome vos metus, bet pakankamai pažinome vienas kitą. Žinau porų, kurios net pragyvenusios dešimt metų nežino, ar tuoktis, ar nesituokti. Matyt, kažko bijo. Gal įsipareigoti?

Mes — ne iš tokių. Juk ir nesusituokęs turi atlikti vyro ir žmonos pareigas, padėti vienas kitam, tad ko bijoti?

Negaliu sakyti, kad mudu — pavyzdinga pora: nei man, nei vyrui mūsų draugystė nėra pirmutinė. Bet kai randi savo žmogų, pagalvoji: „Ko gi laukti?“

Ištekėti apsisprendžiau tada, kai supratau, kad noriu su tuo žmogumi gyventi, gimdyti vaikus, su juo sulaukti septyniasdešimties metų.

Norėdamos patikrinti šį mano pasiryžimą, draugės surengė mergvakarį, kuriame teko pabūti ir „britvininke“, ir seksualia policininke. Savotiška policininke esu dirbusi „TV pagalboje“, užtat išmokti važinėti „britva“ tebėra mano svajonė. Tąkart, kai mane vežė „britva“, atrodė, kad ne važiuoju, o skrendu pasitikti likimo.

Vestuvinę suknelę iš pradžių ketinau siūdintis. Ji turėjo būti labai paprasta, bet labai graži. Jau buvau susiradusi siuvėją, bet draugės atkalbėjo pasakiusios, kad nebūtinai ji mano svajonę išpildys.

Tada užsukau į vieną Kauno proginių drabužių saloną, vieną suknelę pasimatavau ir ji „prilipo“. Nors buvo labai paprasta, bet atrodė labai elegantiškai.

Prisipažinsiu: tol, kol nemačiau, lyg ir norėjau suknelės, kurią ketinau laikyti drabužių spintoje tol, kol užaugs duktė... Bet pamačiusi pamaniau — kam? Ta suknelė tik kabės, rinks dulkes ir kažin ar duktė ja džiaugsis... Nuometą irgi išsirinkau tame pačiame salone — nėriniuotą, romantišką, senovišką. Ir atrodžiau kaip nekalta mergelė, nors rūtų vainikėlio ir nesegėjau. Rūtų vainikas simbolizuoja merginos nekaltumą, o aš jau metus gyvenau su vyru, todėl nenorėjau nei sau, nei kitiems meluoti. Mamytė net papriekaištavo: „Tai kam aš tas rūtas auginau...“

Smagiausia, kad abi mamos — ir mano, ir vyro — sakė, kad labai gražiai atrodžiau. O kur dar baltos orchidėjos, sidabriniai bateliai, kuklūs papuošalai... Vyras, kuris tą dieną man buvo pats gražiausias, suknelę pamatė tik mane pasitikdamas prie koplyčios.

Šiandien galiu pasakyti, kad tai nebuvo mano svajonių vestuvės. Tai buvo daugiau nei svajonių vestuvės! Nors tądien buvo pranašaujamas lietus, užlijo tik vėlai vakare. Ceremonijoje dalyvavo tik tie žmonės, kuriuos kvietėme, kuriuos norėjome matyti ir su kuriais buvo smagu švęsti. Nerengėme giminių pokylio, užtat su abiejų giminėmis teks susipažinti vėliau.

Vestuvių dovanos? „Kama Sutra“ ir „kyšiai“ — pinigai vokeliuose. (Juokiasi.) Užtat gėlių gavome tiek daug, kad primerkėme jų pilnas vazas ir net taures.

Būti ištekėjusiai — labai geras jausmas! Mūvėti vestuvinį žiedą — irgi. Šiuo metu tvarkomės naujame bute, į kurį tuoj įsikelsime, tai vis žvilgčiojame į žiedus, ar jie nesusibraižė. Juose išgraviruoti mūsų vardai ir vestuvių data, ir jie mums labai svarbūs.

O medaus mėnuo? Jis eina remontuojamame bute. Bet būtinai į povestuvinę kelionę išvažiuosime. Ir ją tikrai bus galima prilyginti medaus mėnesiui, ir visas mūsų gyvenimas bus kaip medaus mėnuo“.

Kalbino Snieguolė Dovidavičienė